Barbora NARKIENĖ:
– Labai, labai viskas patiko. Šokėjai gražūs, dainininkai gražūs, „Santarvės“ ponios ir panelės tokios nuoširdžios. O fotografas vis „traukia“ ir „traukia“ mane.
Netikėjau, kad būsiu taip pagerbta. Tikrai netikėjau. Juk ir žmonės į mane visaip žiūri: vieni giria, kiti šaiposi ir sako: „Durnoji Barbora. Nori ir bepročiuoja“. 
O aš ir dabar noriu šokti su parašiutu. Visai nesvarbu, kad man aštuoniasdešimt ketveri metai. Jeigu dabar kas pasakytų: „Barbora, skrendam“, aš tik penkių minučių apsirengimui paprašyčiau ir lėkčiau. Nors „švonakai“ jau ne kokie, tačiau nė kiek nebijočiau.
Dabar man truputį su sveikata negerai – gydytojas Gailius surado strumą. Jeigu ne ta struma, šiandien aš jums būčiau padainavusi. Esu puiki giedotoja.
Gaila, kad esu mažaraštė, – negaliu paskaityti „Santarvės“. Tačiau straipsnius apie save ir nuotraukas turiu. Tik gaila, kad jų sumažėjo, nes koks atvažiuoja, pasiskolina, o paskui užmiršta atiduoti. Ir matau aš juos kaip savo ausis.
Vidmantas MACEVIČIUS:
– Labai geras renginys. Puiku, kad nebuvo jokių proginių, nuobodžių kalbų – žmogus ateini, atsipalaiduoji. Mačiau salėje sėdinčių žmonių veidus – jie džiaugėsi švente.
Girdėjau, kad buvau tarp kandidatų į nominantus, tačiau galvojau, jog yra žymesnių dalykų nei tilto nugriovimas. Juk griauti, tai ne statyti. Maloniau prisiminti kažką pastačiusį nei nugriovusį žmogų. Pats būčiau skyręs nominaciją Algiui Paulauskui už „Ledo areną“. Puiku, kad yra tokių žmonių. Jis pats savo iniciatyva pradėjo statybą, o į Savivaldybę atėjo pagalbos prašyti tik tada, kai buvo daug padaręs. Taip pat nominacijos verti žmonės, sutvarkę buvusį Betono mazgą. Ten dabar stovi „Senukai“.
Žinoma, tiltas buvo objektas, apie kurį daug rašėte. Nemažai buvo vargo, kol gavome pinigų nugriovimui. Juk tas tiltas buvo niekieno. Kaip galima nugriauti objektą, kurio oficialiai jokiuose dokumentuose nėra? Daug laiko užėmė gaspadorių ieškojimas, tačiau kadangi jų neradome, Savivaldybei teko rūpintis nugriovimu.
Beje, buvau sulaukęs originalaus pasiūlymo. Pas mane buvo atėjęs toks pilietis, kuris paprašė penkiolikos tūkstančių litų už idėją, kaip pasukti tą tiltą. Išgirdęs apie tai, pirmiausia pasižiūrėjau kalendorių, norėdamas išsiaiškinti, kokia mėnulio fazė – per pilnatį suaktyvėja kai kurie žmonės.
Paprašiau pirma išsakyti pasiūlymą, o paskui ir apie pinigus galima bus pagalvoti. Pilietis nesutiko. Jis laikėsi principo, kaip knygoje „Dvylika kėdžių“ – pirma pinigai, o paskui kėdės. Va, tokiems piliečiams galima skirti nerimtą nominaciją.
Jadvyga BALVOČIŪTĖ:
– Jūsų šventė buvo nuostabi. Stebėjau žmones ir džiaugiausi, kad visi linksmi, patenkinti, džiaugiasi galimybe susitikti, pabendrauti su senais pažįstamais.
Savo renginį skyrėte skaitytojams, o patys tarsi likote nuošalyje, nors tai buvo Jūsų jubiliejus.
Kultūros centro salė per maža buvo sutalpinti visus „Santarvės“ gerbėjus. Jau didelis džiaugsmas buvo patekti į renginį. O kad būsiu apdovanota, nė sapnuoti negalėjau. O dar už atradimą visai Lietuvai.
Vis galvoju: kodėl pasirinkote mane? Atradimas ne aš, o mano žolelės.
Raginu žmones į savo namus įsileisti įvairias žoleles. Norintiesiems jas auginti negailiu patarimų. Tačiau bėda, kad žmonės nesiima vaistažolių auginimo verslo. Jeigu tokių kaip aš būtų daugiau, nereikėtų nė tokios nominacijos skelbti.
Man malonu, kad „Santarvė“ nėra abejinga natūraliems dalykams.
Savo nominacija mane įpareigojote toliau plėtoti savo verslą, propaguoti žoleles.
Elena JASIENĖ:
– Avarija, per kurią smarkiai nukentėjo sūnus Stasys, gerokai pakeitė šeimos gyvenimą. Kai jis prabudo po 11 mėnesių komos, atsirado viltis ir tikėjimas. Tačiau Stasiukui teko iš naujo mokytis kalbėti, vaikščioti.
Per tuos ketverius metus bendromis pastangomis padarėme daug: sūnus jau kalba, protauja, įsikibęs vaikšto, daug sportuoja. Tačiau be kitų pagalbos, vaistų jis negalėtų išgyventi.
Šeimai nėra lengva: nei moraliai, nei materialiai. Tačiau dar sunkiau yra prašyti kitų pagalbos. Suvokėme, kad jos galime tikėtis tik iš tų, kurie išgyveno kažką panašaus.
Mūsų šeimą sujaudino „Santarvės“ dėmesys. Man skirta nominacija buvo netikėta. Labai džiaugiuosi ja.
Pakviesta ant scenos jaudinausi, nesugebėjau tinkamai padėkoti.
Bandžiau pasinaudoti proga kreiptis į salėje esančius mažeikiškius. Jeigu 22 metų sūnui Rusijos gydytojai apsiims daryti kamieninių ląstelių operaciją, prireiks geros valios žmonių materialinės paramos. Lengviau jos prašyti, kai tave pažįsta, neįtaria, jog esi apsišaukėlis.
Dėl šio apdovanojimo sutrikau ne tik aš, bet ir renginyje dalyvavęs vyras Vytautas. Tačiau jaudulys atlėgo, sulaukus aplinkinių žmonių palaikymo. Kai grįžau į salę mane sveikino ne tik sediškiai, bet ir nepažįstami žmonės.
Birutė VAIČKIENĖ,
Vaikų našlaičių ir senelių
globos namų direktorė
(atsiėmusi prizą
už I. E. Nicolaisen):
– Man malonu, kad galėsiu Inger perduoti šį puikų prizą. Džiaugiuosi, kad būtent jai buvo skirta nominacija „Už širdies dosnumą“. Šios moters širdis Mažeikiams išties dosni.
Inger jau dešimtmetį globoja ne tik mūsų namų mažuosius gyventojus, bet ir kai kurias vargstančias šeimas. Ji yra įsteigusi ir viešąją įstaigą „Ištiesk ranką vaikams“.
„Santarvės“ apdovanojimas Inger bus maloni staigmena. Birželio mėnesį ji atvyks į Mažeikius ir net neabejoju, kad užsuks į redakciją išsakyti savo įspūdžių.
Gerai pažįstu Inger. Jeigu ji būtų dalyvavusi šventėje, būtų paraginusi visus žmones ištiesti ranką šalia esančiam kaimynui, draugui, nepažįstamajam. Kad svetimo skausmo nebeliktų, ši verslininkė būtų paprašiusi visų būti geresniais, dosnesniais.
Jonas JURKUS
(renginyje nedalyvavo):
– Labai atsiprašau, kad nedalyvavau jūsų šventėje – buvau išvykęs į Šiaulius. Grįžau pavėlavęs, todėl buvo nepatogu eiti. Aš gavau nominaciją? Ką dabar prisidirbau? Oho! Tapau politiku visiems laikams?! Būtumėte iš anksto pasakę, iš Šiaulių būčiau lėkęs 180 km per valandą greičiu.
Nežinau, kaip tame renginyje jūs mane pristatėte, tačiau manau, kad tokios nominacijos esu vertas. Politikoje esu jau penkiolika metų – nuo nepriklausomybės paskelbimo. Jeigu atvirai, tai ir tarybiniais metais politikavau. Kartais į tą politiką norisi spjauti, tačiau, praėjus kuriam laikui, pagalvoju, kad reikia kažką daryti. Smagu, kad nugalėjau konkurentus į nominaciją. Turiu pripažinti, kad aš esu stipresnis už juos. Konservatoriai – man ne konkurentai.
Kaip aš, provincialas, sugebėjau išgarsėti sostinėje? Manau, kad padėjo mano humoro jausmas. Iš pradžių pakritikavau žurnalistus ir taip ant savo galvos užsitraukiau jų nemalonę ir „švelnų“ norą mane parodyti iš juokingosios pusės. Kai keletą kartų labai aršiai pašnekėjau iš tribūnos, tai žurnalistams mano kalbos labai įstrigo.
Žiniasklaida yra reikalinga, ir kritika taip pat reikalinga. Myliu ir gerbiu abu Mažeikių laikraščius. Kartais būnu nepatenkintas, tačiau ką su jumis padarysi.
Petras RUBEŽIUS
(šventėje nedalyvavo):
– Buvau išvykęs į Klaipėdą, vėlai grįžau, todėl į šventę nesuspėjau. Kas ten buvo įdomaus? Labai gerai, kad man skyrėte nominaciją. Galiu pats pasakyti už ką. Už Dubajų. Ta kelionė – atrakcija, egzotika liaudžiai.
Žinoma, reikia pripažinti, kad iš dalies ta kelionė buvo avantiūra, tačiau praktika rodo, kad, turint asmeninių kontaktų, ten galima ir ne tokius darbus nudirbti. Viską lemia asmeniniai kontaktai. Ten Lietuvos ambasadorius nė kiek nesistebėjo mūsų paieškomis.
Ar dabar važiuočiau į Arabų Emyratus rinkti lėšų katalikų bažnyčios statybai? Mano politinė patirtis rodo, kad valstybės tarnautojas turi apmąstyti politikų sprendimus. Tada galima buvo susirgti ar dar ką nors sugalvoti ir nevažiuoti. Tarnautojas turi numatyti du ėjimus į priekį.
Koks mano požiūris į žiniasklaidą? Ji dabar labai dažnai save demaskuoja. Man patiko buvusio „Santarvės“ žurnalisto Laurinavičiaus straipsnis, kuriame jis išsidavė, kad tais laikais žurnalistai dažnai ir be interviu parašydavo straipsnius, apybraižas – viską sukurdavo apie savo herojus. Vadinasi, tiek tada žurnalistika buvo prostitutė, tiek dabar yra. Tik dabar brangiau parsiduoda. „Santarvė“ galbūt ne taip parsiduoda. Žinoma, į jus galima žvelgti kaip į idealistus, tačiau manau, kad norintiems pasakyti tiesą kai kas pakerpa sparnus. Tikrai manau, kad norinčių daryti jums įtaką yra nemažai.
Respublikiniuose laikraščiuose kone visi straipsniai užsakomi. Norint surasti tiesą, reikia skaityti aibę visokio plauko spaudos. Kadangi labai daug laiko neturiu, tai į visą spaudą žiūriu kaip į balandžio pirmosios pokštus – perskaitau ir nežinau, tikėti ar ne.
Virginija STEPONAVIČIENĖ, Birutė RUDOKIENĖ
Jono STRAZDAUSKO, Sigito STRAZDAUSKO ir Algimanto TIRLIKO nuotraukos
