Prezidentūroje po apdovanojimo ceremonijos Zuzana Švežienė (antra iš kairės), jai iš kairės – marti Jolanta Švežienė. Greta Prezidentės – seniūnaitė Stanislava Gadonienė. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Ketvirtadienį šalies Prezidentė Dalia Grybauskaitė Motinos dienos proga įteikė valstybinius apdovanojimus daugiavaikėms motinoms. Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medalį gavo ir daugiavaikė mama iš Viekšnių seniūnijos.
Tačiau šventės proga kalbėsimės ne tik šventiškai, nes rajone nemažai mamų, savo motinos pareigas ir vaikus patikėjusių svetimiems žmonėms…
Pagerbtos Prezidentūroje
Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu apdovanotos 46 daugiavaikės motinos, išauginusios ir gerai išauklėjusios daugiau nei septynis vaikus. Viekšnių seniūnijos Pluogų kaime gyvenanti Zuzana Švežienė užaugino, gerai išauklėjo ir ant kojų pastatė aštuonis vaikus. Į Prezidentūroje vykusias iškilmes šią moterį lydėjo seniūnaitė Stanislava Gadonienė ir daugiavaikės mamos marti Jolanta Švežienė.
Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medalį ir jį lydintį padėkos raštą viekšniškei įteikė pati Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Spausdama ranką į septintąją dešimtį įkopusiai mamai, šalies vadovė pastebėjo: „Dar gali gerai šėlioti…“
Be to, į Z. Švežienės sąskaitą pervestas Vyriausybės skirtas 1000 litų piniginis apdovanojimas. Susitikimas su Prezidente daugiavaikei motinai paliko neišdildomą įspūdį.
Viekšnių seniūnijos darbuotojai negaili gerų žodžių daugiavaikei mamai. Zuzana gimė Viekšniuose, ir visas jos gyvenimas sukosi apie šį miestelį. Sovietmečiu daug metų Zuzana dirbo Viekšnių kaimo profesinės technikos mokyklos mokomajame ūkyje. Ten ši darbšti, tvarkinga, kukli ir rami moteris melžė karves, dirbo kitus ūkio darbus.
Visi aštuoni Zuzanos ir Povilo Švežų vaikai baigė Viekšnių vidurinę mokyklą, o dabar dauguma jų įsikūrę užsienyje.
Mamas atstoja svetimi
Švenčiame Motinos dieną. Bet kad ir kaip būtų gaila, dar yra motinų, kurios kažkur išbarstė savo motiniškus jausmus. Jų vaikai auga palikti, užmiršti, besiilgintys motinos meilės ir švelnių jos rankų glamonių. Šiuos jausmus jiems dovanoja kiti, dažnai visai svetimi žmonės.
Mūsų rajone yra dvi šeimynos.„Žemynos“ šeimynoje Urvikių kaime gyvena penki vaikai. Viekšniuose susikūrusioje šeimynoje „Ąžuoliukai“ auginami septyni vaikai.
Tėvų atstumtus vaikus glaudžia Mažeikių vaikų našlaičių ir senelių globos namai. Juose šiuo metu gyvena 58 vaikai. Iš jų – 14 našlaičių, kurių abu arba vienas iš tėvų mirę. Dauguma – 12–17 metų amžiaus.
Neturi ko sveikinti
Kai kuriems Globos namų auklėtiniams tenka laimė pajausti, ką reiškia normalūs, šilti namai. Juos savaitgaliais ar per atostogas į savo namus parsiveža svetimi žmonės ar giminaičiai.
Viena iš tokių ir „Santarvės“ pašnekovė – Lina Petrulevičienė, besirūpinanti giminaitės, pavadinkime ją Asta, atžalomis.
Lina savo mamytės neteko, kai jai tebuvo aštuoneri. Tėtis, kuris labai mylėjo mamą, vienas išaugino tris pamečiui gimusius vaikus: sūnų ir dvi dukras. Visi jie užaugo ganėtinai skirtingi. Savo kailiu tai patyrusi, Lina puikiai supranta, ką jaučia vaikas, kai per Motinos dieną nėra kam įteikti gėlių, nėra ką apkabinti ir pabučiuoti. Kai aplanko žmogiškas pavydo jausmas tiems, kurie turi brangiausią pasaulyje žmogų – MAMĄ. Moteriai skaudu už tuos, kurie mamos nevertina. Ir visiškai nesvarbu, ar ji švelni ir gera, ar šiek tiek šaltesnė.
Padėdama – pakenkė?
Kai Lina ištekėjo, dešimt metų neturėjo vaikų. Todėl jauna moteris, kurios pati prigimtis šaukė kažkuo rūpintis, ėmėsi globoti giminių berniuką, kuriam trūko motinos šilumos ir priežiūros. 3–4 metukų vaikui ji atidavė viską: rūpestį, kad būtų pavalgęs, aprengtas, kad lauke būdamas jaustųsi saugus. Jo mamai užsitęsė pogimdyminė depresija, o Lina tiesiog gyveno tuo vaiku ir jo rūpesčiais. Beje, galbūt dėl tos priežasties, kad šeimoje nebuvo savų vaikų, iširo ir pirmoji Linos santuoka.
Šiandien Lina svarsto, kad galbūt ji ir negerai elgėsi:
„Per daug kišdamasi į tos šeimos reikalus, padariau meškos paslaugą, leisdama berniuko mamai visiškai nebeskirti dėmesio savo vaikui ir atmestinai atlikti motinos pareigas. Tada man atrodė, kad elgiausi teisingai, o paskui susimąsčiau: jei ne aš, gal mama būtų buvusi priversta pati rūpintis savo vaiku“.
Kai Astai gimė antrasis sūnus, scenarijus pasikartojo. Tačiau kai Lina ištekėjo antrą kartą, anot jos, įvyko stebuklas: ji susilaukė dukrytės. Moteris tai priėmė kaip Dievo siųstą dovaną ir įspėjimą – meilę skirti savo vaikui, paliekant daugiau erdvės berniukų mamai imtis savo pareigų. Vis dėlto Linos prigimtis neleido jai pasikeisti: ji ir toliau su dukra bėgdavo į Astos šeimą.
Pasak pašnekovės, gamtoje yra harmonija. Jeigu vienam duotas perdėtai gilus motinystės jausmas, tai toje pačioje giminėje būna ir kitoks supratimas apie motinystę. Pastaruosius 3–4 metus, Astai išvykus uždarbiauti į užsienį, Lina ant savo pečių prisiėmė visą atsakomybę už jos vaikus. Berniukų tėčiai jų gyvenime ir auklėjime visiškai nedalyvavo.
Aplinkybių verčiama, emocionaliai labai išgyvendama, Lina vis dėlto ryžosi patikėti berniukus globos namams. Kartu ji vylėsi, kad šis jos žingsnis supurtys motiną ir privers ją atsikvošėti.
Geras pavyzdys savo vaikams
Deja… Jau pusantrų metų, kai Lina nuolat lanko Astos berniukus globos namuose, dalyvauja jų gyvenime, skambina, pasiima pas save savaitgaliais, per atostogas, šventes.
„Kaip mama, auginanti dukrą, negaliu pasakyti, kad meilė šiems vaikams yra mažesnė. Bemiegės rūpesčio naktys dėl dukros ir tų berniukų visiškai vienodos“, – tikina pašnekovė.
Pasak moters, lankydama vaikus globos namuose ir pasiimdama juos į savo šeimą, ji daro gera ne tik jiems. Ji padeda ir savo šeimai bei joje augančiai septynmetei dukrai. Iš pradžių mergaitė tarsi pavydėjo mamos meilės berniukams. Vėliau ji ėmė suvokti, kad mamos širdis didelė, o jos meilė plati ir visa apimanti: jos pakaks visiems.
„Skatinčiau šeimas, auginančias po vieną vaikelį, būtinai apsilankyti globos namuose su savo vaikučiu. Labai svarbu, kad tas vienturtis, gaunantis visą mamos meilę ir šilumą, nuo mažens suvoktų, kad yra ir kitaip gyvenančių vaikų, kurie nepaprastai laukia šilto apkabinimo, paprasto ir nuoširdaus bendravimo. Taip pat noriu paprašyti, kad mokyklose, darželiuose mokytojos ir auklėtojos būtų dėmesingesnės skurdžiau gyvenančių šeimų vaikams. Kad jie nebūtų palikti likimo valiai ir vieną dieną neatsidurtų valdiškuose namuose. Kartais tereikia mažytės pagalbos, švelnesnio žodžio, ir vaikiška širdelė tampa atsparesnė ją supančiai aplinkai“, – įsitikinusi Lina.
Nuo kūdikystės Lina buvo labai trapi, jautri mergaitė. Ji ir šiandien nežino kodėl, bet tėvai ją vadino „taikos balandžiu“. Ji džiaugiasi tuo, kad yra būtent tokia ir kad gali savo buvimu praskaidrinti mažųjų našlaičių gyvenimo akimirkas, nors mažumėlę pavaduodama mamą.
Imituoja mylinčias mamas
Savo pastebėjimais apie mamas ir jų vaikus su „Santarve“ pasidalijo ir šių namų direktorė Birutė Vaičkienė. Daug metų būdama čia vykstančio gyvenimo dalis, ji puikiai pažįsta šių vaikų psichologiją, gali kritiškai vertinti savo globotinių mamų elgesį.
Kasmet ilgesniam ar trumpesniam laikui į globos namus atvyksta apie 25 vaikus. Maždaug tiek pat ir išvyksta: pas globėjus, savo pasikeitusias šeimas, arba pradeda studijuoti, įsidarbina sulaukę pilnametystės.
Direktorė kategoriška: mamos vaikus lanko retai. Dažniausiai jos pasirodo prieš vaiko globos peržiūros posėdį ar per šventes, kai bando imituoti mylinčias mamas.
„Neseniai krikštijome globos namų mažylius. Tada sulaukėme viso mamų būrelio. Bepigu joms buvo atėjus pademonstruoti savo meilę, kai globos namų darbuotojos plūkėsi ruošdamosi šiai šventei. Juk reikėjo pasirūpinti vaikų drabužėliais, susitarti su kunigu, paruošti koncertinę programą, vaišes ir dovanėles. Mamoms tai nerūpėjo. Dar gerai, kad viena kita sutiko paraginti savo draugus ar gimines tapti krikšto tėvais“, – prisiminė B. Vaičkienė, ir kreipėsi tiesiai į motinas: – Mielosios, negi tos gražios nuotraukos, kuriose esate kartu su savo vaikučiais, skirtos tik pasipuikuoti prieš draugus, kaimynus? Juk jūsų vaikai ir toliau liko gyventi globos namuose. Nepamirškite, mažieji jūsų laukia. Laukia kasdieną, kas valandą, kas minutę. Nepaisant nieko, jūs jiems pačios mieliausios, pačios tikriausios. Jie pasiruošę viską atleisti, nes esate jų mamos.“
Tačiau vėliau direktorė pridurs: labai gaila, bet daugeliui vaikų mamų tikriausiai teks laukti labai ilgai. Jei mama ir aplanko, tai tik be reikalo pažadina viltį to mažo žmogučio širdelėje, ir vėl dingsta.
Dovanoja savo rūpestį
B. Vaičkienė pastebi, kad svetimam žmogui sunku tapti artimu, kai vaiko širdelėje teberusena viltis grįžti pas mamą. Didžiausią priešiškumą rodo vyresnieji, ne sykį apgauti ir palikti. Dažnai jie išlieja pyktį ant visai nekaltų žmonių. Į tokį paauglį reikia tiesiog persikūnyti, kad suvoktum jo pykčio priežastį.
Globos namų darbuotojoms labai sunku padėti tokiems vaikams. Jos niekada neatstos vaikui tikrosios mamos, nors ir atiduoda jam daug savo meilės ir šilumos. Ingrida Giržadienė, Jovita Ambrozaitė, Violeta Gineitienė, Elena Končiuvienė – tai tik kelios socialinės pedagogės ir darbuotojos, kurios jau daug metų kasdien rūpinasi mamų pamirštais vaikais. Joms skauda, kai jie serga, nelanko mokyklos, kai išgyvena pirmąją meilę, kai negrįžta naktį arba kai jų siela paprasčiausiai kenčia. O mamos tuo metu kažkur toli, ir jų mintys užimtos kažkuo kitu.
Kiek naujagimių Bernadeta Lucienė mokė vaikščioti, kalbėti, valgyti? 18 metų ši moteris glaudė prie savęs pačius mažiausius.
Globos namų darbuotojos džiaugiasi, jei vaikai sugrįžta į savo namus. Jos laimingos, kai tiems vaikams sekasi. Į jų vietą ateina kiti, į kurių širdis ir vėl reikia ieškoti kelio, kad galėtų jiems padėti.
„Nepraraskite to, ką jums skyrė likimas. Motinystės dovana – neįkainojama. Jūs reikalingos savo vaikams ne tik jų sapnuose, ne tik švenčių dienomis. Nepamirškite, kad jie visada gyvena laukimu“, – apeliuodama į globos namuose gyvenančių vaikų mamų sąžinę kalba B. Vaičkienė.
Nebegali atsisakyti vaiko
Pasak Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėjos Liudvikos Lapienės, dabar nebėra tokio dalyko, kad tėvai galėtų atsisakyti savo vaiko. Jei šeimoje kyla sveikatos, psichologinių, auklėjimo, finansinių, mokymosi problemų, šio skyriaus specialistai organizuoja pagalbą. Jeigu tėvai nevykdo savo pareigų ir apie tai gaunama informacija iš švietimo ir gydymo įstaigų, socialinių paslaugų tarnybos ar šiaip žmonių, renkama medžiaga, tikrinant, ar informacija teisinga ir pagrįsta. Šeimai bandoma padėti.
Savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu šeima įtraukiama į socialinės rizikos šeimų, auginančių vaikus, apskaitą. Socialinių paslaugų tarnyba arba seniūnijų socialiniai darbuotojai dirba su šiomis šeimomis, padeda joms spręsti visas iškilusias problemas. Jeigu šis bendradarbiavimas nieko nepakeičia, kreipiamasi į teismą dėl tėvų valdžios ribojimo. Jis gali būti laikinas arba neterminuotas (nuolatinis). Vaikas paimamas iš šeimos ir jam nustatoma laikina arba nuolatinė globa. Ji paskiriama šeimoje, šeimynoje arba institucijoje, konkrečiai – Vaikų našlaičių ir senelių globos namuose.
L. Lapienė patikino: darbas su šeimomis gerėja. Vis mažiau šeimų įtraukiama į socialinės rizikos šeimų apskaitą, vis mažiau vaikų tenka paimti iš šeimų. Šeimų, išvykstančių dirbti į užsienį, prašymu jų vaikams nustatoma laikinoji globa. Globėjams piniginių lėšų neskiriama. Lėšų vaikams išlaikyti teikia išvykę tėvai.
L. Lapienės duomenimis, šiais metais rajone globa nustatyta dešimčiai vaikų, yra 162 socialinės rizikos šeimos, kuriose auga 294 vaikai.
