Ar važiuosime traukiniu į Rygą?

Šisbeitauskas

Viena smagiausių šią savaitę išgirstų naujienų – kad Lietuvai gali tekti atstatyti geležinkelį iš Mažeikių į Latviją. O jei paskui dar būtų atkurtas ir Rygos traukinio maršrutas – patogumas neišpasakytas! Daugelis tikriausiai prisimena, kaip rytais sėsdavome į traukinį ir atsidurdavome Latvijos sostinėje. Juk daug arčiau nei Vilnius. Tais laikais žmonės daugiausiai važiuodavo į Rygą apsipirkti, o mano seneliai net tokį įdomų posakį turėjo: „Jei ne ta Ryga, badu numirtumėm“. Nežinau, kiek jame teisybės, bet jei taip sakydavo, matyt, kažkas buvo. Taigi dabar būtų galima Rygoje aplankyti garsiąją turgavietę, vadinamąsias „šaras“ – jos dabar labai pasikeitusios, nors raugintų kopūstų, kaip ir tais laikais, galima nusipirkti penkių rūšių. Aišku, ne tik dėl kopūstų galima į Rygą nuvažiuoti – kas jau susiruoš, žinos, ko nori. Svarbiausia, kad tie Seimo pirmininko žodžiai dėl geležinkelio atstatymo būtų Dievuliui į ausį.
Nepasakyčiau, kad mažeikiškiai labai lepinami spektakliais, bet per sezoną į Kultūros centrą vienas kitas vis dėlto atvažiuoja. Daugiausiai tai yra tie vadinamieji komerciniai pastatymai, kelių aktorių spektakliai, o rimto turinio vaidinimų būna tik vienas kitas. Jei rimtu vadintume „Paryžiaus katedrą“, tai ją mažeikiškiai gali pamatyti kiekvienais metais ir jau daugelį metų iš eilės – be šito muzikinio spektaklio tikriausiai nepraeina nė vienas sezonas.
Kad didieji teatrai neveža į provincijas savo spektaklių, suprantama – tai yra ne tik didelės išlaidos, bet ir rizika, kad nesusirinks žiūrovai. Geriau jau mums patiems imti ir palėkti kur nors į Šiaulius ar Klaipėdą – ne taip jau toli, be to, ten ir pasižiūrėti yra ką. Daugelis juk taip ir daro.
Tiesa, Kultūros centras turi ir savas teatrines trupes – netgi dvi. Viena jų nemažai važinėja po Lietuvą, kita gal šiek tiek rečiau, bet žiūrovų sulaukia tiek vienos, tiek kitos pastatymai. Tai, aišku, turi tam tikrų priežasčių, bet kitaip juk ir būti negali – kam neįdomu nueiti pasižiūrėti, kaip vaidina jų tėvai, sesės ar broliai, anūkai ar anūkės, draugai ar bendraklasiai? Taip ir lūžta salė nuo žiūrovų.
Kad į Mažeikius atvažiuotų skandalingojo Oskaro Koršunovo teatras, sutikite – retas dalykas. Aš prisimenu gal du kartus, o dabar tikriausiai buvo trečias?.. Taigi, tokio režisieriaus spektaklis ir dar už penkis eurus! Kaip neisi? Ir salė, aišku, buvo pilnutėlė. Dėl spektaklio turinio, pastatymo, aktorių vaidybos nieko nenoriu kalbėti, bet kad dėl kai ko galima ginčytis – faktas.
Mūsų žiūrovai jau pradėjo mokėti gerbti dirbančius scenoje aktorius ir išsijungia savo mobiliuosius telefonus. Ne be atskiro perspėjimo, aišku. Bet yra kita bėda – ir tie vibruojantys telefonai pakankamai garsiai burzgia kišenėse, rankinėse, o tai taip pat iš karto atkreipia šalia sėdinčiųjų dėmesį. O jei dar telefono savininkas pradeda blaškytis ir jo ieškoti, po to ir žiūrėti, kas skambino ar skaityti žinutę – tai jau visai nubloškia dėmesį. Neduok Dieve, gali ir man taip atsitikti, tad į tą spektaklį telefono net neėmiau. Aišku, galima tuos telefonus visai išjungti ar sureguliuoti taip, kad nebūtų jokio burzgimo, bet tikriausiai ne visi to nori, o kai kas gal net nemoka. Juk net bažnyčioje per patį pakylėjimą ima ir užgroja kokios bobutės telefonas, o kol ji jį suranda, kol nutildo… O kartais net neieško ir netildo – apsimeta, kad ne jos rankinuke kažkas triukšmauja.
Šios įvairios savo orais savaitės antrąją dieną buvo minima Angelų sargų diena. Taigi – mūsų policijos pareigūnų šventė. Kai feisbuke pamačiau jų šventės bendrą nuotrauką, nustebau, kad jų tiek daug. Ir vėlgi, nesigilinsiu, kaip policijos darbą vertina mažeikiškiai, ar jų mieste užtenka, ar mažeikiškiai juos mato gatvėse… Man tik keista, kodėl ši diena buvo paminėta taip tyliai: na taip, apie mišias bažnyčioje nebūtina šaukti, bet, pasirodo, tą dieną Šv. Pranciškaus aikštėje buvo demonstruojama policijos technika, jų ginkluotė, kita darbo įranga. Jei mažeikiškiai nebūtų tuo metu ėję pro šalį, nieko nebūtų nei žinoję, nei matę. Tad kodėl apie tai, kad tokia paroda bus, nepasidalinus su mažeikiškiais viešai? Negi tą parodą policininkai surengė patys sau?
Šią savaitę savo profesinę šventę minėjo ir rajono pedagogai – jiems buvo skirtas minėjimas ir koncertas Kultūros centre. Manau, kad šie žmonės to tikrai nusipelno. Dabar tiek diskutuojama apie mokyklų darbą, reformas, pokyčius, nuolat sprendžiamas amžinas klausimas: kur prasideda ir kur baigiasi mokyklos pareigos? Už ką atsakingi tėvai, o už ką mokytojai? Tame pačiame feisbuke aptikau informaciją apie vieną Portugalijos mokyklą, nusprendusią kartą ir visam laikui išspręsti šį klausimą: buvo iškabinti skelbimai, kurie nuo to laiko tapo labai populiarūs. Susimąstyti tikrai yra apie ką, tad pateiksiu jo tekstą ir jums:
„Gerbiami tėveliai!
Mes norime jums priminti, kad tokius stebuklingus žodžius, kaip „sveiki“, „prašau“, „ačiū“ ir „atsiprašau“, vaikai pirmiausia išgirsta namuose.
Būtent namuose vaikai mokosi būti sąžiningi, punktualūs ir uolūs, gerai elgtis su draugais, gerbti vyresnius ir mokytojus.
Taigi, namuose jie mokosi būti stropūs, nekalbėti pilna burna ir mėtyti šiukšles į tam skirtą dėžę. Taip pat namuose jie mokosi būti organizuoti, rūpintis savo daiktais ir neliesti svetimų.
O mokykloje mes mokome kalbų, matematikos, istorijos, geografijos, fizikos, chemijos ir kūno kultūros. Tėvų auklėjimo rezultatus mes tik sustipriname, bet ne pakeičiame“.
Taigi, ar jūs taip pat suprantate mokyklos paskirtį, ar irgi burbate: „Ir ko juos toje mokykloje moko?“