Atsargos vyresnioji seržantė: „Dievas sukūrė kaimą, o žmogus – miestą“

Po tarnybos kariuomenėje Daiva Gečienė į atsargą išėjo turėdama vyresniosios seržantės laipsnį. Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Daiva Gečienė kilusi iš Daubarių – mamos tėvai gyveno šiame kaime, tad ir ankstyvos vaikystės, ir mokyklinės basų kojelių vasaros prabėgo būtent čia.
Daubariuose tebegyvenanti ir čia savo verslą plėtojanti fotografė sako pagaliau pajutusi moteriškąją gyvenimo pusę.
O profesinė karjera prasidėjo nuo armijos…

– Žmogui svarbu žinoti, iš kur yra kilęs, kas buvo jo bočiai ir probočiai. Paklausiu taip: ką žinote apie save iki savęs?
– Mano probočiai ir bočiai iš mamos pusės gyveno prie Tirkšlių. Tėvo pusė kilusi nuo Telšių. Kai aš gimiau, tais metais mes persikraustėme į naujutėlį namą Daubarių kaime. Prieš tai bočių sodyba buvo Kruciuose, netoli buvusio linų fabriko.

– Trumpai apie savo jaunas dieneles: kur mokėtės, kuo tapote, kur ir kuo dirbote? Ar darbas buvo svajonių išsipildymas?
– Keturias klases baigiau Tirkšliuose, o jau nuo penktos klasės pradėjau mokytis Mažeikiuose. Mokykloje svajojau būti buhaltere, todėl baigiau Buhalterinės apskaitos technikumą.
Pradėjau dirbti buhaltere Naftos perdirbimo gamykloje. Tačiau 1992 metais, kai rusų armija traukėsi iš Lietuvos, gavau pasiūlymą dirbti tuometinėje Mažeikių komendantūroje.
Jauna mergaičiukė tada dar buvau. Ilgai nesvarsčiusi, sutikau. Šaukiau į Lietuvos kariuomenę savo bendraamžius. Nelabai suprasdama, kad tai – kariuomenė. Ir po ketverių metų man buvo pranešta, kad turėsiu dėvėti uniformą, išmokti karybos meno ir tarnauti Lietuvai.
Tai buvo didelė nuostaba, tačiau nusprendžiau išbandyti save. Ir man pavyko. Dariau karjerą, keitėsi pareigos, kariniai laipsniai, kariuomenės struktūra, atsirado pavaldinių. Todėl įgijau karinį išsilavinimą, baigiau universitetą. Bet šalia visada buvo ir fotografija.

– Pagal lygių galimybių kontrolierių nuostatas, lyg ir negalima skirstyti darbų į vyriškus ir moteriškus, bet, mano supratimu, bent jau tuo laiku, kai jūs dirbote, darbas savanoriškose krašto pajėgose buvo labiau vyriškas?
– Darbas vyriškas ne dėl to, kad aplink daug tarnaujančių vyrų, bet dėl jo pobūdžio. Viskas griežtai reglamentuota, reikalauja fizinio pasiruošimo, tvirtos valios ir moralinio stabilumo. Kariuomenėje jausmams vietos nėra. Jau nuo senų laikų nusistovėjusi nuostata, kad moterims kariuomenėje – ne vieta.
Toks požiūris išlikęs iki šiol, todėl turėdavau daug labiau stengtis, kad būčiau vertinama ne pagal lytį, o pagal sugebėjimus. Bet darbas labai įdomus, dinamiškas, o kai atsirado kolegų pasitikėjimas ir pagarba, jis tapo mėgstamas ir nebe toks sunkus.

Daiva Gečienė sako, kad gyvenimą Daubariuose, netoli miesto, galima
vertinti kaip prabangą. Nuotrauka iš asmeninio archyvo

– Ar tarnaudama planavote, kuo vėliau užsiimsite? Ar visada turėjote polinkį fotografijai?
– Fotografija visada buvo šalia. Ruošdamasi išėjimui į atsargą, vadinamąją pensiją, puikiai žinojau, ką toliau veiksiu. Su broliais Romu ir Arūnu atidarėme savo foto studiją Daubariuose, kuri puikiai dirba ir šiandien. Galima sakyti, susikūrėme sau darbo vietas.
Kai nusipirkau fotoaparatą ir pabandžiau fotografuoti, supratau, kad tai man labai patinka ir gerai sekasi.

– Jūsų darbą priskirčiau prie meniško verslo. Kiek Jūs pati čia įžiūrite amato, kiek meno?
– Daugiausiai laiko praleidžiu fotografuodama įvairias šventes. Tokį fotografavimą priskirčiau prie amato. Meninei fotografijai laiko lieka mažai, bet tai teikia patį didžiausią malonumą.
Viliuosi, kad po gerų dešimties metų būtent jai skirsiu labai daug laiko. Tam reikia juodai dirbti…

– Kaip keliate savo amato lygį?
– Tik išėjusi į pensiją (keistai skamba tas žodis, gal jis nėra lietuviškas, kad taip ausį rėžia?) buvau pakviesta į Mažeikių Rotary klubą „Liberta“. Šis klubas man kaip Dievo dovana – padėjo pamatyti ir pajusti kitą, moteriškąją, gyvenimo pusę. Tos pusės, matyt, trūko dėl mano uniformuoto darbo, kur moteriškumui vietos tiesiog nebuvo. Žmonės pastebėjo ir įvertino mane kaip fotografę.
Klubas visada remia gražias fotografijos idėjas ir padeda jas įgyvendinti. Todėl mano darbai puošia Mažeikių įstaigų erdves. Mokausi, gerinu įgūdžius, stebiu, lyginu, skaitau reikalingą literatūrą.

– Kaip randate užsakovų, ar didelė konkurencija?
– Reklamai panaudojau visas savo žinias, įgytas universitete, ir patirtį kariuomenėje. Labai padeda socialinis tinklas „Facebook“, reklama iš lūpų į lūpas, lankstinukai, svetainė.
Jeigu prieš dešimtmetį fotografų trūko, tai šiuo metu jų labai daug. Konkurencija didžiulė.

Kariuomenės ir visuomenės dienos šventėje Mažeikiuose. Nuotrauka iš asmeninio archyvo

– Dažnai girdžiu sakant, kad sėkmingo verslo kaime nepadarysi. Kaip jūs manote?
– Mūsų verslas kaime puikiai gyvena. Prieš atidarant studiją daugelis taip ir sakė, kad žmonės nevažiuos fotografuotis į kaimą. Esą apie jus niekas nežinos, tad be reikalo investuojate pinigus… Drąsiai galiu teigti, kad tai neteisingas požiūris.
Daubariai įsikūrę netoli miesto. Rami, graži vieta, privati teritorija, žolytė, gėlytės… Atvykę iš miesto žmonės džiaugiasi, galėdami pabūti ramioje aplinkoje.
Rudenį pasitiksime atnaujintoje, modernioje foto studijoje, dirbsime kartu su ponia Raimonda Sakalauske, ji su kūrybos namų bendruomene įsikurs pas mus. Planų su kiekviena diena vis gražesnių matosi.
Manau, kad bet koks verslas kaime įdomesnis dėl to, kad jis kaime. Juk ir mieste dabar retas pėsčias kur nueina. Mūsų atstumai, kad ir į patį tolimiausią kaimą, tikrai nėra dideli. O intriga kaime jau kita…

– Dar noriu paklausti apie Daubarius, kurie yra prie plačiai žinomo Daubarių piliakalnio. Ar gera čia gyventi, ar jaučiama bendruomenė, ar yra kokių kaimo tradicijų, ar žmonės noriai išeina iš namų bendriems renginiams, jei tokių būna…
– Mūsų kaimas įsikūręs, sakyčiau, prabangioje ir strategiškai labai geroje vietoje. Gyventi čia visada buvo gera. Visi vienas kitą pažįstame nuo vaikystės, saugome vieni kitus ir gražiai bendraujame.
Po dvejų biurokratinio tampymosi metų gavome mažą žemės lopinėlį kaimo bendruomenės poreikiams. Gyventojų mažai, tačiau visais įmanomais būdais stengiamės paruošti tą lopinėlį laisvalaikio praleidimui. Iš savo lėšų kuriame gražesnę aplinką.
Kadangi neturėjome vietos, kur susirinkti, tai tradicijų dar neturime. Bet tai mūsų kaimo gyventojų siekis.

– Ar turite kaime centralizuotą vandentiekį ir kanalizaciją, duobėtos ar asfaltuotos jūsų gatvės? Daubariai – gyvenvietė, mažai likę vienkiemių…
– Centralizuotą vandentiekį turime, kanalizacijos dar nėra. Didelis nepatogumas. Ne visiems kišenė leidžia valymo įrenginius įsigyti. Mūsų gatvės duobėtos. Mažai gyventojų, todėl jos nepatenka į artimiausiu laiku planuojamų asfaltuoti kelių sąrašą.
Bet šiais metais įvyko stebuklas. Vieną rytą atsibudome nuo technikos triukšmo. Mūsų Viešetės gatvele zujo mašinos su skalda ir maltu senu asfaltu. Dienos pabaigoje mūsų duobėta gatvelė tapo lygia, prabangia gatve.
Šią dovaną padovanojo kaimynas, prieš metus čia atsikraustęs gyventi Donatas Vitkus. Visi gatvės gyventojai esame dėkingi už tokią nuostabią iniciatyvą.

– Paskutinis klausimas pilietiškas: kokią matote kaimo ateitį, kokie sprendimai šalies ir vietos savivaldos lygmeniu lemtų lengvesnį, patrauklesnį žmonių gyvenimą kaime?
– Beveik neliko smulkiųjų ūkių ir smulkiojo šeimų verslo. Išsivysčiusių šalių vyriausybės skatina ir padeda išlikti smulkiajam, šeimyniniam verslui, kuris perduodamas iš kartos į kartą.
Vyriausybė turėtų stengtis sumažinti tokį rinkos nukrypimą.
Šiuo metu jauniems žmonėms neliko darbo vietų kaime. Baigę mokyklą ar studijas jie ieškosi darbo mieste arba išvyksta į užsienį. Kaimas sensta. Savivaldybės tarybai turėtų labiau rūpėti jaunų šeimų pragyvenimo kaime galimybės.
Vaikus nuvežti į mokyklą jau nėra problema, bet pats važiavimas kaimo keliu – problema. Reikėtų pagalvoti apie fondą, kuris dalinai kompensuotų valymo įrenginių įsivedimo išlaidas. Kaimuose, kur nėra centralizuoto vandens tiekimo, reikėtų dalinai kompensuoti vandens gręžinio išlaidas. Manau, tai tikrai prisidėtų prie jaunų žmonių grįžimo gyventi į kaimą.
Esu girdėjusi tokią mintį: „Dievas sukūrė kaimą, o žmogus – miestą“. Tad kieno kūrinys geresnis?

Kalbėjosi Jūratė MEDEIKYTĖ

One Reply to “Atsargos vyresnioji seržantė: „Dievas sukūrė kaimą, o žmogus – miestą“”

  1. tolima giminaite parašė:

    Saunuole, Daiva. Nesu tavo artimu giminaiciu rate, todel taves nepazistu kaip zmogaus. Taciau, perskaiciusi si straipsni, supratau, kad tu – labai idomus, gabus, veiklus, gera energija skleidziantis, siltas zmogus. Linkiu tau sekmes visuose tavo sumanymuose, darbuose!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto