Reklama

Aktualijos, Pinigai | 2012-03-23 06:30 | Autorius:
Versija spausdinimui

Aušra Maldeikienė: „Mūsų ekonomika yra be pusiausvyros“(5)

Konferencijoje apie mokinių verslumo ugdymą Aušra Maldeikienė turėjo apie ką pasikalbėti su kolegomis. Sigito STRAZDAUSKO nuotr.

Mažeikių Merkelio Račkausko gimnazijoje vykusioje respublikinėje konferencijoje dalyvavo žinoma ekonomistė, Vilniaus universiteto docentė, mokslų daktarė Aušra MALDEIKIENĖ.
Viešnia sutiko atsakyti į keletą „Santarvės“ klausimų.

– Mūsų šalyje vis dar krizė ir niekas nesiryžta prognozuoti, kada ji baigsis. Kodėl ta krizė nuo mūsų nesitraukia ir kaip ją išgyventi sunkiai besiverčiantiems žmonėms?
– Nesu krizių specialistė, ir mūsų ekonomistai to nežino.
Ponas Kubilius, be abejo, gerai padarė, kad balansą subalansavo. Aš tam visiškai pritariu. Bet tas pats Kubilius ketveri ar penkeri metai neklausė (net ir aš sakiau), kad negalima daryti tokių socialinių išmokų, kurių Lietuva nepatempia, nereikia prisiskolinti, kai jau iki tol prisiskolino.
Kai sakėme, kad nereikia skolintis, iš mūsų tyčiojosi.
Įdomus jo mentalitetas: jam kuo didesnė krizė, tuo geriau, nes jis gali visus gąsdinti. Kartais aš manau, kad mus per daug gąsdina.
Kitas dalykas: Lietuva yra pasirinkusi tokį ūkinį modelį, kuris pasaulyje sėkmingai egzistuoja. Bet tai yra JAV, Japonija, Šveicarija – atrodo, puikios šalys, kurios turi mažą viešąjį sektorių, t. y. perskirsto per biudžetą palyginus labai mažai.
Ir mes elgiamės panašiai kaip tos šalys. Tik Lietuvoje žmonėms niekas nepasako antros dalies: tose šalyse yra labai dideli samdomų darbuotojų atlyginimai, ir ten visoje pajamų masėje samdomų žmonių atlyginimai sudaro per 60 procentų. O Lietuvoje – tik 40.
Vadinasi, mūsų žmogus įkišamas į labai keistą ir praktiškai neišgyvenamą tunelį: pajamos mažos ir atlyginimai maži – kas tas vidurkis 1 600 litų, jau nekalbant apie minimumą, kur dar minimalios algos, žmogus gauna socialines išmokas iš biudžeto už šildymą, už vaikus ir taip toliau? Tai yra išvis absurdas: žmogaus gyvenimas yra paverstas į galvojimą, kaip susimokėti už butą ir pavalgyti.
Jeigu kalbėtume apie verslumą – verslas negali vystytis, nes čia jis neturi pirkėjų. Gali vystytis tik tas verslas, kuris orientuotas į užsienio rinkas, o tai reiškia, kad mes esame visiškai priklausomi nuo padėties pasaulyje: jeigu pasaulyje ekonomika kyla, mūsų eksportas kyla, tai ir mes kažkaip išgyvename, bet jei pasaulyje viskas pradeda trauktis, tai ir mes iš karto neišgyvename.
Ponas Kubilius aiškina, kad iš tikrųjų reikia taupyti, bet jis taupo „vokiečių plėtimosi sąskaita“. Nuo pernai pradeda atsigauti mūsų eksportas, tai reiškia, kad vokiečiai, kurie metė į rinką pinigus, palaikė savo gamybą, dabar perka mūsų prekes. Tai iš ko mes išgyvename: ar iš taupymo, ar iš plėtros?
Man atrodo, jog mes neturime savo galvoje sampratos, kad turi būti kažkokia sistema: arba mažas viešasis sektorius ir dideli atlyginimai, arba tokie atlyginimai kaip dabar, bet didelis viešasis sektorius ir didelė socialinė parama.
Visiškai aiškiai turime priversti mokėti mokesčius visus sluoksnius ir vienodai, o ne taip, kaip dabar: samdomas darbuotojas ištempia visus darbus ir visus mokesčius sumoka, o visokiems kitokių pajamų gavėjams mokesčiai labai sumažinti – iki Kubiliaus jie ir „Sodros“ mokesčių nemokėjo.
Kodėl žmonės, stovintys turguje, arba dainininkai, artistai nemokėjo „Sodros“ mokesčių? Kažkas juk turėjo mūsų pensininkus išlaikyti. Tai reiškia, samdomi darbuotojai išlaiko tuos žmones, kurie, beje, bent iki krizės išvis neblogai uždirbdavo.
Iš tikrųjų mes į ekonomiką nežiūrime kaip į sistemą: tu ne viską gali, tu turi balansuoti. Mūsų ekonomika yra be pusiausvyros – čia yra didžiausia problema. Ir kai žmonės sako: kaip man šitoje situacijoje gyventi, tai jauniems žmonėms mano atsakymas yra toks: jei jūs turite smegenis, esate drąsūs, tiesiog emigruokit. Skamba ciniškai, bet tai yra faktas.

– Į užsienį emigruoja jauni žmonės, o kad gyvena blogai, labiausiai skundžiasi pensininkai. Jūs pati tai ne kartą esate pastebėjusi…
– Mane pastaruoju metu už tai pradėjo kaltinti, kodėl aš taip sakau, bet tai yra faktas. Iš visų savo turimų pinigų mes pensininkams atiduodame beprotiškai daug. Atiduodame apie devynis milijardus litų pensijų ir dar apie porą milijardų – visokių socialinių išmokų: kompensacijos už šildymą, vaistus…
Aš nesakau, kad nereikia, bet pensininkai yra labai įvairūs, yra labai turtingų pensininkų: Lietuvoje statistiškai apie dešimt procentų gyventojų yra labai turtingi ir didelė dalis tų žmonių yra pensininkai. Ir jie dar prašo kelti pensijas, sakydami, kad reikia padėti vaikams. Ar čia yra tas kelias?
Jaunimo situacija tampa labai tragiška, todėl ir sakau, kad netikiu tomis pasakomis apie pagerėjimą, nes kol kas iš valdžios girdžiu tik kalbas apie nesubalansuotą ekonomiką.
Aš nelabai suprantu, ką reiškia verslumo skatinimas. Gerai, jūs kursite verslą, o kas bus tie pirkėjai, jei žmogui pajamų užtenka tik pavalgyti? Valdžia vis kalba tarsi ne apie tuos žmones, kurie esam mes, toks įspūdis, kad jie gyvena vienoje Lietuvoje, o mes – kitoje. Ir jeigu mes pradėtume kalbėti apie tikrovę, pamatytume, kad ji yra labai prieštaringa: yra labai daug turtingų žmonių, kurie be vargo išgyvena, bet daug tokių, kurie lyg pakliuvę į kažkokius spąstus. Ir iš tų spąstų niekas neketina jų traukti: jiems kaip tik užmetamas kaltės jausmas – esą jūs blogai dirbate, jūs tokie, jūs anokie, jūs gal nesugebate… Tada žmogus bijo išvis ką nors daryti, nes jį gąsdina.

– Kokia Jūsų nuomonė apie smulkųjį verslą Lietuvoje? Ar neatrodo, kad jis yra sąmoningai žlugdomas?
– Niekas jų nežlugdo. Smulkiesiems verslininkams nėra klientų, todėl jie nemoka atlyginimų. Toje pačioje Amerikoje: darbdavys supranta, kad jei savo darbuotojui moka 800 ir kitas moka tiek pat, tai kas į jo kavinukę ateis? Lietuviui tai virš smegenų.
Didelis verslas gali gyventi iš eksporto, smulkiajam verslui reikia klientų čia ir dabar. Kaip tu juos gali padaryti? Mokėk adekvačius atlyginimus! Smulkieji verslininkai sako: mes negalime mokėti daugiau.
Čia ekonomikos teorija: Lietuvoje dabar norint išgyventi, reikia mokėti 1 200–1 400 litų. Jeigu tiek nemoki, tu esi bankrutavęs: tas žmogus pas tave nedirbs, nes jis pasamdytas už pinigus, iš kurių  neišgyvena. Čia kaip būtum nusipirkęs automobilį be ratų – tu su juo nepavažiuosi. Ir nuolat reikia galvoti, ką čia dar padaryti, kad išgyvenus? Taip krinta darbo našumas. Kadangi taip daroma masiškai, tai paskui nereikia stebėtis, kad nėra pirkėjų.
Prieš kelerius metus pirkėjai ateidavo iš to paties viešojo sektoriaus. Kažkas dar gaudavo algas ir kažką pirkdavo. Dabar taip nebėra. Smulkusis verslininkas turi suprasti: jeigu jis savo darbuotojams moka mažai, kitas verslininkas taip pat moka mažai, nėra ir negali būti klientų. Aš noriu daryti langus ar duris, – tik kas juos pirks?
Taip viskas ir užsidarė. Sukamės savotiškame uždarame rate. Ir patys verslininkai turi pradėti galvoti, kaip iš jo išeiti. Man atrodo labai juokinga, kad verslininkų asociacija sudaryta iš bankininkų: bankas dažnai būna verslo oponentas, nes jei tu esi smulkusis verslininkas ir tau reikia paramos, tas pats SEB bankas net nelabai kalbėsis. Tad ir reikėtų galvoti apie struktūrą, kuri remtų smulkųjį verslą.
Pas mus verslas dažnai suvokiamas kaip būdas greitai pasidaryti pinigų. Taip nėra niekur ir niekada. Toje pačioje Amerikoje, kuri yra versli šalis, labai daug verslų yra kuklūs: žmonės turi savo kepyklą ir kepa bandeles savo gatvės kaimynams. Lietuviai vis dar nori visko iš karto ir daug.

– Dėl savo nelengvos padėties lietuviai nelinkę triukšmauti. Vieninteliai mokytojai kažką bando daryti…
– Lietuviai netriukšmauja. Mano vyras sako, jog jam patinka, kad tie avinai gyvena blogai. Šitaip kaip avims sėdėti ar eiti į bet kokį gardą, kur kažkas varo, – ir dar su ašaromis… Reikia atsistoti ir pasakyti: „Nesutinkam!“
Dėl mokytojų streikų aš pykau: jei Lietuvoje trisdešimt tūkstančių vaikų yra mažiau, kodėl mokytojų turi būti tiek pat, kiek buvo? Mokytojų norai yra nerealūs. Jie prašo, kad visiems būtų mokama taip, kaip už aštuoniolika savaitinių pamokų. Bet palaukit, kaip tai padaryti, jei nėra vaikų? Jūs eikit į mitingus ir žiūrėkit, kad jūsų mokiniai, vaikai išvažiuoja ir išsiveža jūsų potencialius mokinius.
Tai kas tie stebuklingi ateiviai, kurie mokytojams sumokės algas? Algas mokytojams moka vaikų tėveliai, jeigu jų nėra ir nėra vaikų, kas jas mokės? Čia ne streikas, čia yra akių plėšymas. Šiuo metu mokytojų atlyginimai nėra maži, valstybė jiems moka normalius pinigus ir akių plėšymas neturi pagrindo.
Visumoj dauguma žmonių kenčia, bet jie neturėtų kentėti.

Griežtai draudžiama santarvė.lt paskelbtą informaciją kopijuoti ir platinti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitaip ją naudoti neturint raštiško leidėjų sutikimo. Turinio naudojimo taisyklės.

Paskutiniai komentaraivisi komentarai

Tavo komentaras

*

Už šmeižiančius, asmens garbę ir orumą įžeidžiančius, tautinę ar kitokią neapykantą skatinančius komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę skaitytojai, kurie įstatymų nustatyta tvarka gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn.

Informuojame, kad parašius komentarą būtina įvesti saugos kodą, kuris pateikiamas ryškesnėmis raidėmis. santarvė.lt pasilieka teisę šalinti skaitytojų komentarus, nesusijusius su straipsnio tema, įžeidžiančius bei šmeižiančius asmenis arba reklamuojančius komercines organizacijas.

Populiariausios paieškos frazės: avarija, Buy, Cheap, futbolas, gaisras, krepšinis, nuomonė, nuomonės, Online, orai, Order, paroda, Pills, policija, Purchase, savaitės tema, Seda, Seimas, skaitytojo naujiena, smurtas, sodininko skiltis, sveikata, vagystė, Viekšniai, šisbeitauskas. reklama, Mažeikiai, Mažeikių rajonas, mazeikiuose, santarve, mokinių registras, tatuiruotes, medaus kaina, mazeikiu darbo birza, auksinis usas, mažeikiuose, kalediniai papuosimai, mano sparnai, parkinsono liga, tattoo ant rankos, amandas paulauskas, vytautas lalasstorosios zarnos vezys, danieliaiskydliaukes vezys, filomena taunytė, logopedai, pieno tyrimai zemaitijos pienas, biodujos.