„Bobų vasara“ praėjo, tegyvuoja bobų vasara!

Šisbeitauskas

Kažkokie įdomūs dalykai ant šio „svieto“ dedasi: štai sekmadienį Mažeikiuose vyko tradicinė „Bobų vasara“. Oras buvo puikus – kaip užsakytas. Įdomu: šventė seniai baigėsi – prekiautojai, atlikėjai, organizatoriai ir žiūrovai išsivaikščiojo, išsivažinėjo, o štai bobų vasara liko. Kažkas nuostabaus – žmonės pagaliau gali baigti nusikasti bulves (nors mūsų kraštuose jų nenusikasę buvo tik tinginiai), laukuose dar matosi vienas kitas kombainas – ne visi laukai anksčiau buvo įvažiuojami. Taigi, jei po šios savaitės dar kažkas išdrįs pasakyti, kad nespėjo nusiimti derliaus, geriau jau to nesakytų: tokį ūkininką ar šeimininką galima pavadinti apsileidėliu arba donelaitiškai – „slunkiumi“.
Tokiais galiu pavadinti ir neatėjusius į „Bobų vasaros“ šventę mažeikiškius – nes ji išties buvo šauni. Kainų nekomentuosiu, matyt, nuo to jau niekur nepabėgsime – teks priprasti. Prekybininkų, siūlančių įvairiausias prekes – nuo megztų kojinių iki kombainų – tikrai netrūko. Tiesa, kai kurie sakė beveik nieko nepardavę – tik susimokėję mokestį už prekybos vietą. Mano galva, apie tai susimąstyti turėtų jie patys – jei žmonės neperka, vadinasi, tokios prekės nereikalingos. Arba per brangios.
Patiko tai, kas vyko scenoje ir prie jos: šaunūs „Nešpėtni bernai“, ne pirmos jaunystės vyrų iš grupės „Rondo“ pasirodymas leido prisiminti senas dainas ir senus laikus. Skambant toms melodijoms, kai kas net išsijudino šokti – smagu, kad žmonės moka linksmintis.
Sužavėjo ir po stadioną vaikščiojančios „daržovės“ – tai buvo kažkas nauja ir nematyta, gražu.
Dar viena smagi „Bobų vasaros“ pusė – tai įstaigų, įmonių kiemeliai, o rajono seniūnijos net didžiausių kiemų nepatingėjo įsirengti: čia galėjai atsigerti arbatos, kavos, giros, pasmaguriauti sūrių, daržovių šutinio, kaimiškos pusmarškonės košės ir kitokių skanumynų.
Žodžiu, žmonių darbštumui, išmonei ir apsukrumui ribų nėra. Ir ačiū jiems už tai.
Visa tai, kas tą sekmadienį vyko šventiniame stadione, kažkas turėjo suorganizuoti, sukviesti, surikiuoti, sukurti. Didžiausias darbo krūvis, ko gero, teko Kultūros centrui: jau daugelį metų šis kolektyvas rengia dideles šventes. Paaiškėjo, kad jie moka net tinkamą orą užsakyti. O kiek darbų, kurių mes nematome, jiems tenka atlikti, tegu lieka žinomi tik patiems šio kolektyvo žmonėms. Iš tiesų – kam mums viską žinoti?
Palydėjom šią „Bobų vasarą“, dabar lauksim kitos. O kada baigsis ta tikroji, negalvokime. Geriau jau pasidžiaukime jos spalvomis bei malonumais.
Šventės šventėmis, bet yra ir gyvenimiškų dalykų – kasdienybe vadinamų. Pamenat, kaip džiaugiausi, kai buvo pradėtas remontuoti pėsčiųjų takas Naftininkų gatvėje? Taip sutapo, kad su ta remontų pradžia visiškai subjuro orai, darbus teko kiek pristabdyti – tai visiems suprantama – juk neklosi šaligatvio į balą. Orai pasitaisė, tad vis stebiu tuos tako remontininkus ir negaliu atsistebėti, kaip lėtai jie moka dirbti. Darbai vos vos juda į priekį – taip galima vėl sulaukti lietaus, o po to – ir žiemos…
Nežinau, kas tuos darbininkus prižiūri, bet jie yra labai geras pavyzdys to, kaip nereikėtų darbuotis. Jei kam tokių pavyzdinių pamokų reikia, nueikit į Naftininkų gatvę ir mokykitės. Veltui ir be jokių įsipareigojimų.
Baigti noriu vienos man parašiusios močiutės laišku. Garbaus amžiaus mažeikiškė Aldona man išdėstė visus savo vargus, papasakojo apie savo ligas ir kitas bėdas, dėl kurių teko kreiptis į valdžios žmones, medikus, socialinius darbuotojus. Jei parašyčiau jų pavardes, nemažas sąrašiukas išeitų. Vieni močiutei kažkiek padėjo, kiti tik padėkojo, kad į juos kreipiasi ir kažką pažadėjo, bet tai ir liko pažadais. Buvo ir tokių, kurie, besigilindami į ponios Aldonos problemas ir norėdami jas išspręsti, pasidarė sau reklamą – net televiziją išsikvietė. Moteris nenori viešai skelbti pavardžių, labiau pasiguosti, bet kad ji jau pažįsta visą mūsų rajono valdžią – faktas. Laiške viskas išsamiai išdėstyta.
Paskutinė neįgalios močiutės bėda – ji niekaip negali gauti Socialinių paslaugų tarnyboje esančios masažistės paslaugos – esą ji dirba ne pilnu etatu, tad pas vaikščiojančius žmones ateiti neturi kada – užtenka ir prikaustytų prie lovos. Ponia Aldona juda su vaikštyne, tad į tų nejudančių kategoriją nepatenka. Moteris jau naudojasi šios tarybos paslaugomis, džiaugiasi ir giria jos rūpestingas darbuotojas, o štai dėl tos masažistės – vieni nesusipratimai. Aldona kreipiasi į valdininkus prašydama, kad tai masažistei būtų skirtas visas etatas. Poreikis juk tikrai yra, tad gal ir jai nusišypsotų laimė?
Dėkodama už jai skirtą mano dėmesį, močiutė Aldona man net skyrė ketureilį:
Jei galėčiau Jums atnešt gėlių,
Tai priskinčiau tik baltų lelijų.
Tų gražiausių, rojum kvepiančių,
Tų, kur nešė Juozapas Marijai.
Esu sujaudintas ir dėkingas. Sveikatos Jums ir puikių gyvenimo dienų – tikėkimės, kad Jūsų problema greitai išsispręs.
Visiems kitiems – gražios bobų vasaros, o pirmadienį – Angelų Sargų dieną – savo profesinę šventę minėsiantiems policijos pareigūnams linkiu stiprybės ir geranoriškų tautiečių.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto