Restauruotas Dautarų dvaras jau keletą metų priima lankytojus, čia vyksta ir meno festivaliai, koncertai. Nuotrauka iš www.dautarai.lt tinklalapio
Liepos 27-ąją, eidamas 91-uosius metus, mirė šalyje gerai žinomas architektas Algimantas Nasvytis. Jis – paskutinis iš vyresniosios Nasvyčių šeimos atstovų, augęs ir gyvenęs Mažeikių rajone esančiame Dautarų dvare.
Garsi šeima
A. Nasvytis kartu su broliu Vytautu projektavo daugelį žinomų Vilniaus miesto pastatų. Architektai Nasvyčiai ne kartą buvo apdovanoti ir kitaip įvertinti už savo indėlį į lietuviškosios architektūros istoriją.
Vytautas Nasvytis mirė 2016-aisiais, tais pačiais metais, sulaukusi 90-ies, mirė ir jų sesuo Undinė Nasvytytė – ilgametė Lietuvos radijo diktorė, aktorė.
Vilniečiai architektai Gražina ir Antanas Juknevičiai teigia, jog pagal Nasvyčių šeimos pasakojimus ir jų išsaugotas nuotraukas stengėsi atkurti senąjį Dautarų dvarą.
Pagelbėjo restauruojant
G. ir A. Juknevičiai Dautarų dvarą restauruoti ėmėsi įsigiję jį iš bajorų Nasvyčių. Poros teigimu, atgaivinus dvarą, jame gana dažnai lankydavosi ir vasarodavo U. Nasvytytė.
Jos broliai Algimantas ir Vytautas Dautaruose praktiškai nesilankė. A. Juknevičius prisiminė, kad Algimantas dvare paskutinį kartą buvo 2005-aisiais, kuomet buvo tvarkomi dvaro pirkimo, perdavimo dokumentai.
Dautarų dvaro savininkai Borisas ir Marija fon Bockai. Nuotrauka iš www.dautarai.lt tinklalapio
Nors Nasvyčiai Dautaruose lankėsi retokai, dabartiniai dvaro savininkai Juknevičiai su jais bendraudavo Vilniuje. A. Nasvytis pagelbėjo, pradedant Dautarų dvaro restauraciją, suteikdamas vertingų žinių apie įvairius dvaro objektus.
„Kai pradėjome restauruoti Dautarų dvarą, viskas buvo apžėlę, neaišku, kas kur auga, kur kiemas, o kur prasideda parkas, miškas, kur yra koks tvenkinys… Būtent tada ir pagelbėjo Algimantas. Jis kaip architektas turėjo nuojautą, šį bei tą prisiminė, tad pasakė, kur kas gali būti.
Nurodė, kad tvenkinį, grįstą akmenimis, turėtume rasti maždaug už kokių trisdešimties metrų nuo balkono, nuo pamatų. Taip ir buvo, nors vizualiai viskas atrodė kitaip. Pro Dautarų dvarą net medžiotojai prisibijodavo eiti, nes galvodavo, kad ten, kur anksčiau buvo dvaro tvenkiniai, prasideda pelkė“, – prisiminė A. Juknevičius.
Lankosi anūkai
Dautarų šeimininkė G. Juknevičienė sakė, kad su ja daugiausia bendravo U. Nasvytytė. Ji suteikė vertingos informacijos, kaip Dautarų dvaras atrodė tuomet, kai jį įsigijo Nasvyčių šeima.
Mirus vyresniosios kartos Nasvyčių giminės atstovams, su Dautarų dvaru ryšį vis dar palaiko U. Nasvytytės sūnus kompozitorius Kipras Mašanauskas. Dvare lankėsi ir Vytauto Nasvyčio anūkė.
Dautarų dvare yra vadinamasis Undinės kambarys, kur ji gyveno vaikystėje ir kur apsistodavo atvykusi į dvarą, kai jis jau buvo restauruotas.
Dabar šiame kambaryje kabo U. Nasvytytės portretas.
Nustebino radiniai
G. Juknevičienė sakė: ir U. Nasvytytė nustebo, kai, restauruojant Dautarų dvarą, buvo rasti dekorai iš labai senų laikų. Mat, kai Nasvyčiai įsigijo dvarą, jo vidus buvęs visas baltai išdažytas.
Tai vaikai ir galvoję, kad taip turi būti. O restauruojant dvarą, atidengus jo vidines sienas, buvo rastas visai kitas, pirminis dekoro sluoksnis.
Pagal U. Nasvytytės pasakojimus ir išsaugotas nuotraukas buvo stengiamasi atkurti interjerą.
„Pagal jos pasakojimus stengiamės išlaikyti tą pačią kambarių paskirtį. Kur buvo valgomasis, padarėme valgomąjį, kur svetainė – svetainę. Baldus taip pat stengėmės išdėlioti pagal buvusių šeimininkų pasakojimus“, – sakė G. Juknevičienė.
Dvaro savininkės teigimu, nemažai informacijos buvo rasta ir išlikusiuose istoriniuose šaltiniuose.
Surengs minėjimą
G. Juknevičienė „Santarvei“ tvirtino: nepaisant to, kad vyresniųjų Nasvyčių nebėra, jie nepamiršti.
Artimiausiuose planuose numatyta paminėti U. Nasvytytės 95-ąsias gimimo metines.
Undinę Nasvytytę (kairėje) su dabartiniais Dautarų dvaro savininkais Antanu ir Gražina Juknevičiais siejo ilgalaikė draugystė. Nuotrauka iš www.dautarai.lt tinklalapio
„Kai dvare lankėsi Bajorų sąjungos atstovai iš Vilniaus, aptarėme, ką galime šią proga padaryti. Planuojame surengti Undinės prisiminimų vakarą. Skaitysime jos sukurtą poeziją. Be to, vienas jos sukurtų eilėraščių yra skirtas būtent Dautarams“, – ateities planais pasidalijo G. Juknevičienė.
Minėjimo metu taip pat planuojama pademonstruoti filmuotą medžiagą, susijusią su U. Nasvytyte. Šio filmo kadruose yra užfiksuotos ir U. Nasvytytės viešnagių Dautarų dvare akimirkos.
Perpirko iš banko
Dautarų dvaras turi gana ilgą ir seną istoriją. Jis buvo pastatytas XIX a. ir iš pradžių buvo vadinamas Viktoriške. XX a. pradžioje jį nupirko rusų reformatorius Piotras Stolypinas kaip kraitį savo dukrai Marijai, kuri ištekėjo už vokiečių kilmės karininko – pulkininko von Bocko. Atsisakęs diplomato karjeros jis į Dautarus atvyko 1910 m. ir išgyveno čia iki 1933-ųjų.
Tais metais bankui užstatytą nuskurdusį Dautarų dvarą ir sodybą nusipirko U. Nasvytytės tėvas – karo gydytojas pulkininkas Kazimieras Nasvytis. Nuo tada čia vasaras leisdavo U. Nasvytytė su broliais dvyniais – Vytautu ir Algimantu.
Gyvendama Dautaruose ir norėdama bendrauti su vietiniais žmonėmis U. Nasvytytė net pramoko žemaičių kalbą.
Stengėsi atkurti ūkį
U. Nasvytytė prieš keletą metų „Santarvei“ yra pasakojusi, kad jos broliai pagal visus reikalavimus Dautarų dvaro parke buvo įsirengę stadioną, tad ir seseriai liepdavo sportuoti: šokti į aukštį ir tolį, o kai žaisdavo futbolą, ją statydavo į vartus. O ji pati taikydavosi nueiti pas kumečius, nes labai mėgo pusmarškonę košę: ji atrodė labai skani.
U. Nasvytytė taip pat ne kartą yra pasakojusi, kaip jos tėvas stengėsi savo dvare atkelti žemės ūkį. Dėl to buvo pastatytos modernios tais laikais kiaulidės. Aplink buvę 136 hektarai žemės, bet net karvės iš pradžių nebuvo: ankstesnis šeimininkas viską išparceliavo.
Iš pradžių stengtasi sutvirtinti, atkelti ūkį, o paskui restauruoti dvaro pastatų vidų. Ūkyje buvo auginami cukriniai runkeliai, linai, bekonai, iš Olandijos atvežtas reproduktorius bulius, atsirado juodmargių karvių, o iki tol visos buvo žalosios.
1939 metais tėvui nebereikėjo investuoti į ūkį – jis jau gavo pelno. O įsigijus dvarą, Nasvyčiams dar reikėjo sumokėti bankui 130 tūkst. litų už paskolą, kurią buvo paėmęs buvęs šeimininkas.
Paskutinę įmoką bankui sumokėjo U. Nasvytytės mama.
1940-aisiais, kai užėjo rusai, tėvas nebevežė vaikų į Dautarus. Dvaras buvo nacionalizuotas, vėliau buvusiems šeimininkams jį grąžino vokiečiai. Dar vėliau dvaras ėjo iš rankų į rankas.
Po metų, birželio mėnesį, kartu su kitais karininkais tėvą iš Pabradės poligono išvežė į Sibirą.
Vaikystės namų nepažino
Po Antrojo pasaulinio karo Dautarų dvare įsikūrė pradinė mokykla, dar vėliau jame buvo apgyvendinami žmonės. Užfiksuota, kad dvaro salėse buvo laikomi net gyvuliai. Pats pastatas buvo pamažu ardomas.
Dautarų dvaro patalpos prieš restauraciją ir po jos. Nuotrauka iš www.dautarai.lt tinklalapio
Kai U. Nasvytytė beveik po šešiasdešimties metų apsilankė Dautaruose, dvaro teritorijoje pamatė didžiausią šabakštyną, pagrindinis pastatas atrodė tiesiog apgailėtinai.
Lietuvai paskelbus Nepriklausomybę, Nasvyčių vaikai: Undinė, Algimantas ir Vytautas atgavo teises į dvarą. 2002-aisiais jie pardavė dvarą geriems pažįstamiems, architektams restauratoriams G. ir A. Juknevičiams.
2005 m. buvo pradėti dvaro restauravimo darbai. Senasis Dautarų dvaras šiuo metu yra neatpažįstamai pasikeitęs, pritaikytas dvarų kultūros turizmui ir verslui.
Sutvarkyta ir dvaro teritorija. Išretinus augaliją, atsidengė apie dvarą esančios erdvės, buvę takai, keliai, sutvarkyti dvare buvę tvenkiniai.
Jau kelerius metus Dautarų dvaras priima lankytojus, čia vyksta meno festivaliai, koncertai.
