Šisbeitauskas
Žydintį balandį pakeitė šalta gegužė. Kiekvieną ankstų jos rytą ant renovuotų namų stogų – toks storas „apšalas“, kad išsyk supranti, jog šalna buvo rimta ir kai kurie pavasariu patikėję augalai neturės jokių galimybių išsaugoti žiedų, užmegzti vaisių.
Aktyvūs ir darbštūs sodininkai keiksnoja savo charakterį – kam paskubėjo, viską per anksti į atvirą dirvą susėjo ar į šiltnamius susodino. Kaip juos paguosti? Nebent priminti posakį: paskubėsi, žmones prajuokinsi. Tik šįkart nejuokinga, gaila ir darbo, ir pinigų. Beje, ne tik tų, kurie sėja, sodina, investuotų eurų, bet ir mūsiškių – juk po kiekvieno tokio gamtos pasispardymo išvystame vis didesnes vaisių, uogų, daržovių kainas. Su gamta ir ekonomika nepajuokausi.
O žemė ir vėl sausa, nors lietaus kažkada ir buvome sulaukę. Gal jis šiek tiek apsaugojo pievas ir miškus nuo padegėjų. Vieną dieną sutikau kaimynę, kuri pasakojo mačiusi, kaip pavenčiuose tūlas vyriškis, baigęs rūkyti, cigaretės likutį nuspriegė į žoles. „Nedrįsau nieko sakyti, labai jau nemalonus tipas, bet, kai jis nuėjo, paieškojau tos nuorūkos ir sutrypiau“. Suprantu, ne kiekvienas drįsta tokiems niekdariams svarų žodį pasakyti, ypač jei supranta, kad jie laisvalaikiu sunkius svarmenis ar lengvesnes taureles kilnoja, sava sveikata arčiau kūno. Gerai, kad moteris rado išeitį, kaip nesusigadinti nuotaikos ar sveikatos ir gamtai pagelbėti.
Tęsiu nuorūkų temą. Kiti mano geri pažįstami vis pyksta ant kaimynų, negana, kad jie rūko balkone, bet dar ir nuorūkas ant žemės mėto. O pirmame aukšte gyvenantys žmonės gėlių pasisodino, žolės pasėjo. Nuorūkos ypač „dygsta“ po savaitgalių. Tai žmonės vis svarsto, kaip pasielgti, kaip tuos šiukšlintojus sudrausminti. Gražiai pakalbėjus, rezultatas džiugino gal porą savaičių. Paskui viskas užsimiršo – ir vėl iš balkono lyja kancarų lietus.
Piktuoju su kaimynais geriau negyventi, maža kas jiems šaus į galvą – gali ir duris padegti, – garsiai svarstė pora. Papasakojau vieną „kaimynišką“ patirtį, kai daugiabučio gyventojai surinko visas nuorūkas ir sužėrė ant šiukšlintojų kilimėlio – prie jų buto durų. Suprask: mes matome ir žinome, kad čia jūs negerai darote… Mano pažįstami į tai tik palingavo galvas – jei dabar, norėdamas ką nors sudrausminti, privalai įrodyti, kad būtent jis tai padarė, gerai būtų ir užfiksuoti patį nusižengimo faktą (rūkymą, kancaro atsiskyrimą nuo rankos, kritimą?), gal dar DNK nustatyti…
Nieko iš to auklėjimo nebus, – atsiduso. Jei tėvai ir mokykla neišauklėjo gerų manierų, meilės aplinkai ir pagarbos žmonėms niekas neįskiepijo, ką du pensininkai padarys? Nesinorėjo man pasiduoti ir sutikti, kad visa tai – kova su vėjo malūnais, kaip ir bandymas savanoriškomis akcijomis sutvarkyti visas šiukšles, bet prisipažinsiu, tikrai neturėjau ką pasakyti. Matau tik vieną gerą permainą – depozitinės taros pamiškėse, patvoriuose ir viešosiose šiukšlių dėžėse nė su žiburiu nerasi. Ir miško sanitarai patenkinti, ir gamtai lengviau. Ot, sakau, jei taip padangas galėtum sužymėti ir grąžinantiems kokį eurą kitą duoti! Išsyk visi suskubtų vežti į aikšteles, depozitą susigrąžinti. Beje, o kodėl aplinkosaugos sistema apie tai negalvoja? Reikia tik į parduodamų naujų padangų kainą įkalkuliuoti tuos depozitinius eurus. Senosios padangos kada nors baigsis, jos dyla, sensta. Šitas ir su tvarkos darytojais bus galima iš visur išmėžti. O naujųjų depozitinių jau niekas į pamiškes neveš. O jei ir išveš, sanitarai parridens iki aikštelės, kuri jas superka…
Bet ir ko aš tą aplinkosaugą varginu. Jei jiems pranešama, kad ąžuolus beveik panosėje kerta, o gamtos saugotojai nė ūso (arba antakio) nekrutina, nes laukia raštų ir oficialių pranešimų su antspaudais, neapsimoka nė bandyti siūlyti kokių nors idėjų. Juk jei viskas bus gerai, jei gamta bus saugi, jų darbo vietos išnyks. O va jei koks žmogelis ateis, prašydamas leisti savo sklype beržą nusipjauti, tada visi sujudės. Greitai suskaičiuos, kiek tokia žala kainuoja – ir į vietą nuvažiuos, ir medį apkabins, kad perimetrą, atsiprašau, skersmenį, užfiksuotų. Nors prisimenu, kaip valdžios atstovai mus tikino, kad beržai yra medžiai kenkėjai (kai retino senamiesčio parką). Privačioje sodyboje medžių retinimo taisyklės yra kitos ir niekur tu nepapūsi.
Baigiu nemalonias temas. Pereinu prie aktualijų. Šį sekmadienį eisime rinkti šalies prezidento ir išreikšti savo valios dviejuose referendumuose. Reikia eiti, rimtai sakau. Nes krebžda mintis: kodėl mums taip mažai aiškina, kur ir ką ten tuose referendumo lapuose parašyti, tačiau akcentuoja, kad žmogus gali atsisakyti balsuoti referendume. Gal kas nors nenori, kad jie įvyktų?
Anądien kaimynė prie manęs pristojo dėl kandidatų: būk žmogus, pasakyk, kurį pasirinkti. Pati mat nesugalvoja. Aš ir pajuokavau: galvok kaip apie prekę. Jei televizoriuje ar kur kitur visiškai nėra jos reklamos, imi įtarti, kad nieko gero iš to daikto nebus, jis mažai žinomas, o gamintojas – be lėšų. O jei reklamos per daug, klausimas kitas: koks tai gaminys ir kokia reali jo savikaina, jei tiek pinigų galima išleisti reklamai, kuri, beje, įeina į prekės kainą.
O jei be juokų, kiekvienas žmogus turi pasirinkti pats. Kaip savo antrą pusę. Tuomet juk niekieno – net pačių artimiausių žmonių patarimas negalioja.
