Elvitos Šeputaitės karpiniai: nuo pradžios, bet be pabaigos

Elvita Šeputaitė iš mažeikiškių sulaukė daug gražių žodžių apie savo karpinius. Nuotr. iš asmeninio archyvo

Mažeikiškiai turi galimybę pamatyti tautodailininkės Elvitos Šeputaitės karpinių parodą „Nuo pradžios – be pabaigos“.
Skuodiškės gyvenimas šiuo metu susijęs su mūsų rajonu – ji mokytojauja Židikuose.

Kuo patraukė, nežino

Židikų Marijos Pečkauskaitės gimnazijoje E. Šeputaitė dirba pradinių klasių mokytoja.
Popieriaus karpiniai į jos gyvenimą „atėjo“ prieš daugiau nei dvidešimt metų, kai atsitiktinai pamačiusi jais papuoštą stendą pagalvojo, kad ir jai būtų įdomu išbandyti šią dailės šaką.
„Atsakymas labai paprastas: man patiko, todėl ir karpiau. Kadangi dirbau mokykloje, visada šalia buvo mano mokiniai. Drauge su mokiniais nuolat kažką karpydavome.
Iš pradžių karpiniais puošdavomės savo klasę, paskui išėjome ir už klasės, o vėliau – ir už mokyklos ribų“, – prisiminė pedagogė.

Patirtimi dalijasi ir su kitais

Iš pradžių E. Šeputaitė karpė taip, kaip jai atrodė, kad reikia daryti. Sulenkusi popieriaus lapą per pusę, nusipiešdavo kokį nors motyvą, tada jį iškarpydavo.
Tik paskui, kai pradėjo jausti, kad šie darbeliai jai visai neblogai pavyksta, ėmė domėtis karpinių atsiradimo istorija, technika.
„Karpinių technikos mokiausi pati. Ir atėjo laikas, kai tapo įdomu pasitikrinti, ar teisingai, tinkamai tai darau, ar tinkama linkme einu. Pasirodo, kad tinkama“, – pasakojo pedagogė.
Ilgainiui E. Šeputaitė tapo Lietuvos tautodailininkų sąjungos nare. Sukaupusi pakankamai teorijos žinių, įgūdžių, ėmė tuo dalytis su žmonėmis, kuriems karpiniai įdomūs. Ji veda seminarus, edukacinius užsiėmimus. Savo parengtą metodinę medžiagą mokytoja paprastai iliustruoja savo mokinių karpiniais.

Patogus saviraiškos būdas

Karpinius E. Šeputaitė vadina itin patogiu saviraiškos būdu. Tai ypač tinka vaikams ir tokiems žmonėms, kurie nepasižymi didele kantrybe.
Karpiniams nereikia brangių, išskirtinių priemonių. Užtenka popieriaus, žirklių, pieštuko.
„Perlenki popieriaus lapą per pusę, nusipieši pusę motyvo, o iškirpęs gauni visą. Žinoma, reikia fantazijos piešiniui nupiešti. Bet jeigu karpiniai „užkabina“, jei gebėjimai tobulėja, atsiranda vis naujų minčių. Kerpi vieną motyvą, o idėjų turi dar trims“, – pasakojo tautodailininkė.
Trečiadienį bibliotekoje atidaryta jos paroda – antroji Mažeikiuose. Prieš tai jos karpinius galėjo apžiūrėti Mažeikių švietimo centro lankytojai.
Viešojoje bibliotekoje paroda veiks iki sausio 5 dienos.

Karpinių funkcija – puošybinė

Pasak E. Šeputaitės, anksčiau karpiniai lietuvių buityje atlikdavo puošybos funkciją. Jie būdavo naudojami kaip užuolaidėlės ant langų. Karpiniais žmonės papuošdavo ir šventųjų paveikslų rėmelius, lentynėles.
Tokių pavyzdžių galima pamatyti lankantis įvairiuose Lietuvos etnografiniuose muziejuose: Arklio muziejuje Anykščiuose, Lietuvos liaudies buities muziejuje Rumšiškėse.
„Žinoma, visi tie papuošimai greitai pagelsdavo. Tada karpydavo naujus, kitokius. Dažniausiai karpinius atnaujindavo prieš Kalėdas, Velykas. Taip pat – ir prieš vestuves, taip jaunavedžiams linkėdami laimės, gero gyvenimo“, – žiniomis dalijosi pašnekovė.
Tautodailininkę sudomino ir kartu patiko perskaitytas palyginimas, kad karpyti sugebančios merginos buvo gerbiamos taip pat, kaip ir raštuotų pirštinių mezgėjos.
Seniau karpiniai būdavo moterų ir vaikų užsiėmimas. Dabar tuo užsiima ir vyrai, o kai kurie lietuviai vyrai šioje srityje yra pasiekę labai gerų rezultatų.

Užtrunka nuo kelių minučių iki savaitės

E. Šeputaitė sako prie karpinių palinkstanti tada, kai turi laiko ir įkvėpimo. O būna įvairiai: kartais prieš pradėdama darbelį, ji nusipiešia eskizą, o kartais kerpa be eskizo ir žirklės tarsi pačios „bėgioja“ po popierių.
Nedidelį, paprastą darbelį sukurti pašnekovei užtenka ir kelių minučių. Atlikti didesnį, sudėtingesnį, asimetrišką darbą trunka ilgiau. Norint iškarpyti asimetrišką objektą, popierius nelenkiamas perpus.
„Kai per parodų pristatymus manęs žmonės ėmė klausti, kiek užtrunku sukurti vieną karpinį, pradėjau į tai atkreipti dėmesį. Didesnį darbą kuriu savaitę, bet nereikia įsivaizduoti, kad dirbu nuo ryto iki vakaro. Tik tada, kai yra laiko ir įkvėpimo“, – paaiškino tautodailininkė.
Kartais skuodiškė atideda pomėgį ilgesniam laikui. Būna, kad šios pertraukos trunka ir porą savaičių, ir pusmetį. O ir kam save versti karpyti, jei nėra vizijos, idėjos? – paaiškino „Santarvės“ pašnekovė.

Džiaugiasi kūrybos laisve

E. Šeputaitė savo darbelių yra padovanojusi artimiems, jos užsiėmimą suprantantiems ir vertinantiems žmonėms. Pagal užsakymus tautodailininkė nekuria.
Užsakovo pageidavimai kuriantį žmogų dažniausiai įspraudžia į per daug ankštus rėmus. Sunku kurti, jei reikia įsiklausyti į kito norus, į padiktuotą tematiką.
„Džiaugiuosi tuo, kad kurti galiu laisvai – kada noriu, kaip noriu“, – kalbėjo E. Šeputaitė.
Prieš dvejus metus tautodailininkė suorganizavo regioninį karpinių konkursą. Jo pavadinimas buvo toks pat, kokiu dabar pavadinta paroda – „Nuo pradžios – be pabaigos“. To konkurso dalyviai buvo pakviesti kurti pagal temas: senieji lietuvių liaudies karpiniai ir šiuolaikinės karpinių kompozicijos.
Kadangi viešojoje bibliotekoje eksponuojamoje tautodailininkės parodoje darbų yra labai daug ir įvairių – nuo liaudiškų, pereinančių į abstrakčias kompozicijas, iki visiškų abstrakcijų, nuo labai mažų iki didžiulių, autorė pamanė, kad pavadinimas parodai tinka.
Dirbdama su pradinių klasių mokiniais, dalydamasi sukaupta patirtimi E. Šeputaitė mato, kad kūrybingų pasekėjų, kurie šį amatą perims ir tęs, tikrai yra.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto