Nominacija „2018 etnokultūros puoselėtojas“ įteikta Raimondai Česnauskienei. Algirdo VILKO nuotr.
Minint Lietuvos valstybės atkūrimo dieną, Raimondai Česnauskienei buvo įteikta nominacija „2018 metų etnokultūros puoselėtojas“.
Pokalbis su „Žiburėlio“ pradinės mokyklos mokytoja, ilgamete folkloro ansamblio „Alksna“ nare, savo darbais prisidedančia prie to, kad Lietuvos etninės kultūros gyvoji tradicija nesunyktų ir būtų perduodama iš kartos į kartą, buvo ilgas, įdomus, šiek tiek liūdnas, tačiau ir viltingas.
Plati ir daug talpinanti sąvoka
Etninė kultūra – visos tautos sukurta, iš kartos į kartą perduodama ir nuolat atnaujinama
kultūros vertybių visuma, padedanti išlaikyti tautinį tapatumą bei savimonę ir etnografinių regionų
savitumą. Tokia yra oficiali sąvoka. Vieniems ji suprantama ir aiški, kitiems – skambanti per sudėtingai.
O iš tiesų kiekvienas žmogus šį dalyką suvokia savaip.
Pavyzdžiui, etnografas ir religijotyrininkas Norbertas Vėlius etninę kultūrą apibrėžė kaip mūsų visų, lietuvių, tarpusavio santykius – brolių ir seserų, tėvų ir motinų, vaikaičių ir senelių, giminių ir kaimynų. Kaip santykius su kitų genčių žmonėmis, kitataučiais, kaip požiūrį į pomirtinį pasaulį. Supratimu, požiūriu, savomis patirtimis, tik mums būdingais papročiais bei tradicijomis mes ir skiriamės nuo kitų tautų žmonių.
Visa tai glaudžiai susiję, persipynę galiausiai ir „susiveda“ į etninės kultūros sąvoką.
Ant kelio „užvedė“ ansamblio vadovė
R. Česnauskienė pradinių klasių mokytoja dirba 30 metų. Panašiai tiek pat metų didelę ir svarbią vietą jos gyvenime užima etninė kultūra.
Pašnekovė, kilusi iš 6 vaikų šeimos, sakė, kad daugiau niekas jų šeimoje etnine kultūra nesidomi.
„Gyvenome kaime ir aš, kitaip nei dauguma, suvokiau įvairius gamtos reiškinius, man tai buvo įdomu. Gal buvau šiek tiek romantiška“, – prisiminė pedagogė.
Išvažiavus studijuoti į Šiaulius, kiekvieno studento buvo paprašyta padainuoti po liaudišką dainą. Kiti studentai pasikvietė savo mokytojus, kad jie akompanuotų pianinu, o Raimonda atsistojo ir viena pati, be jokio akompanimento užtraukė dainą. Studentė buvo pastebėta ir pakviesta į tuometinį Šiaulių pedagoginio instituto folkloro ansamblį.
„Ansamblio vadovė Aldona Kavaliauskienė savo studentus vedė įdomiais keleliais… Jei ne ansamblis, tai aš iš tų ketverių studijų metų nelabai ką būčiau atsiminusi. Vadovė labai tikėjo tuo, ką darė, ir sugebėjo studentus užvesti ant kelio“, – pasakojo pašnekovė.
Darna su aplinka
Baigusi pedagogikos studijas ir sugrįžusi į Mažeikius Raimonda sakė iš karto suvokusi savo santykį su etnine kultūra, žinojusi, kokią vietą jos gyvenime tai užims. Netrukus ji pradėjo lankyti folkloro ansamblį „Alksna“.
„Jutau, nusprendžiau, kad mano amžius, nori to kas ar nenori, buvo tinkamiausias reikštis.
Na, tai ir ėjau visur. Kai turi pasišventimo, kai tiki tuo, ką darai, tai ir eini pirmyn, nieko nepaisydamas“, – įsitikinusi R. Česnauskienė.
Pasak pašnekovės, tikras etnokultūrininkas nebūtinai turi šokti arba dainuoti. Jis turi gyventi darnoje su pasauliu, gamta, žmonėmis.
„Tie žmonės labai jaučia kičą, dirbtinumą, maivymąsi, dviveidystę. Tikras etnokultūrininkas – atviras, nuoširdus, betarpiškas, sugebantis išlaikyti pusiausvyrą darnoje su pasauliu“, – kalbėjo moteris.
Matoma būti nemėgsta
Raimonda yra Mažeikių rajone gerai žinomų etnokultūrinių projektų kaip „Pupū piedielis“, „Šonke tronke“ viena iš sumanytojų. Tai projektai, kuriais siekiama, kad Mažeikių rajono pradinukai mokėtų kalbėti žemaitiškai, žinotų žemaitiškas tradicijas, šoktų tradicinius liaudies šokius.
Pašnekovė ir pati yra matoma – būdama „Alksnos“ narė ji drauge su kitais ansamblio dalyviais pasirodo renginiuose, neretai juos ir veda.
Prieš keletą metų R. Česnauskienė drauge su kitomis dviem mažeikiškėmis rajonui atstovavo respublikinio konkurso „Žodzis žodzį gena“ finale.
„Mano matomumas yra ne iš noro rodytis, o iš noro atiduoti pagarbą etninei kultūrai. Jei pats kažką suvoki, daryk taip, kad ir kiti suprastų. Kita vertus, viešumas, matomumas nereiškia, kad dirbi ar savo pasirinktu keliu eini teisingai. Tu gali ir tyliai, ramiai tuos darbus dirbti“, – sakė etnokultūros puoselėtoja ir pridūrė, kad jai viešumas nepatinka.
Etninė kultūra išsigimsta
Į liūdnąją pusę pokalbis pakrypo prašnekus apie tai, kokią vietą etnokultūra užima daugumos šiandieninių lietuvių gyvenime. Pašnekovė pastebi, kad situacija nėra gera.
Akimirka iš Baltų vienybės dienos minėjimo ant Daubarių piliakalnio. Nuotr. iš asmeninio archyvo
„Etninė kultūra yra kaimo kultūra ir, mano supratimu, ji turi išeiti ir plisti iš kaimų, iš ten gyvenančių bendruomenių. O dabar etnokultūros saugojimo bei puoselėjimo strategijos kuriamos Vilniuje. Įsivaizduojama, kad tos idėjos turi prasidėti sostinėje ir iš jos sklisti. Bet ką etnokultūros labui gali padaryti mieste, ant brukio, augę žmonės, kaip jie ją suvokia?“ – retoriškai klausė R. Česnauskienė.
Jos nuomone, netinkamų rankų globojama, valdoma etninė kultūra išsigimsta. Kitaip tariant, kad ir tie patys folkloro ansamblių rengiami koncertai, susibūrimai žmonėms tampa egzotika, kurios jie, geriausiu atveju, ateina pasižiūrėti, bet ne patys dalyvauti.
Gijos nutrūko greitai ir keistai
Pašnekovė savo nuomonę pagrindė pavyzdžiais. Ji prisiminė Mažeikiuose prie kultūros centro vykusį vieną koncertą. Į jį susirinko, kaip žemaičiai sako, augę žmonės – šešiasdešimtmečiai–septyniasdešimtmečiai.
„Mes šokome tuos pačius šokius, kurie buvo šokami jų jaunystėje. O tie žmonės žiūrėjo į mus kaip į kažką tokio, ko gyvenime nebuvo matę. Nesuprantu, kaip tos gijos su praeitimi taip greit ėmė ir nutrūko“, – mintimis pasidalijo R. Česnauskienė.
Kaip pavyzdį ji pateikė ir mūsų kaimynus latvius. Apsilankius Latvijoje aiškiai matyti, kad latviai stiprybės šiandienai semiasi ne iš kur kitur, o iš savo tautos praeities. Jie moka pritaikyti etninę kultūrą šiuolaikiniam gyvenimui. Latviai tai, ką sukūrė jų protėviai, sugeba įvilkti į šiuolaikiniam žmogui įdomų drabužį. O jei nesugeba patys, tai pasikviečia užsieniečius menininkus, sudaro jiems sąlygas kurti šiuolaikinius darbus, bet remtis į latvių etninę kultūrą. Taip gimsta šiuolaikiški, įdomūs projektai.
Pasiklydę savo veido paieškose
R. Česnauskienės nuomone, mums, lietuviams, šito trūksta. Vis vargstame metai po metų ieškodami savo veido, savo esmės, ieškodami, kaip būti įdomiems visam pasauliui. Ieškome ir nerandame.
Kai kas puoselėja svajonę, kad Lietuvos atstovas vieną gražią dieną iškovos pergalę „Eurovizijoje“, bet nesusimąsto, kad gal raktas į pergalę būtų tautinis savitumas.
Turizmo specialistai stengiasi prisikviesti į mūsų šalį kuo daugiau svečių iš užsienio, bet ir čia dažniausiai remiamasi ne į tradicinius, žmonių per laiką sukurtus autentiškus dalykus, o į modernumą. Kitaip tariant, svečiams rodomi pliki, renovuoti miestų centrai, išblizginti, bet be praeities, be istorijos.
„Kaip tu būsi įdomus kitiems, jei pats savęs nepažįsti ir nemyli? Mūsų etninė kultūra – be galo gili ir vertinga, ten tiek visko, kad kabink nekabinęs, bet neiškabinsi. Ir vis dėlto nėra daug žmonių, norinčių lįsti į praeities laikus. Dauguma galvoja, kad kažką modernaus sukurs ir jau bus gerai. Bet gerai nebus, nes pamato, ant ko kurti, nėra“, – sakė R. Česnauskienė.
Noro ir ryžto užtenka
Ir vis tik save etninės kultūros fanatike vadinanti mažeikiškė tiki, kad ateis tokia diena, kai kiekvienas gatvėje sutiktas žmogus išmanys ir supras etninę kultūrą.
Noro ir ryžto dirbti tam, kad žmonės kuo daugiau sužinotų, pamatytų autentiškų dalykų – išgirstų dainų, pamatytų tikrus liaudiškus šokius, suprastų liaudies meną, papročius bei tradicijas, R. Česnauskienei netrūksta.
„Išdrįsau pakelti galvą: kolegoms išzirziau ausis dėl tos etninės kultūros. Rajono pradinukus irgi esu sujungusi į projektą „Pupū piedielis“. Pakėliau galvą ir žiūriu, kokie čia dabar yra tie regioniniai reikalai. Sustiprėjau, patikėjau savimi, turiu savo poziciją ir, manau, esu subrendusi viešai kalbėti apie dalykus, kurie anksčiau virė galvoje, bet juos nutylėdavau“, – paaiškino R. Česnauskienė.
Pašnekovė pridūrė, kad ir nominacija „2018 metų etnokultūros puoselėtojas“ prisidėjo prie jos subrandintos minties: jei viešumoje teisingai pateiksi savo žinias, jei dalysiesi jomis, gal kam nors tai bus naudinga.
