Mindaugas Dulinskas pastebi, kad dalyvavimas trijų savaičių mokymuose poligone buvo puiki proga prisiminti drausmę ir atnaujinti karinius įgūdžius. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Privalomąją pradinę karo tarnybą atlikusieji arba kitu būdu įgijusieji pagrindinį karinį parengtumą sudaro vadinamąjį „parengtąjį rezervą“. Kas penkerius metus jie gali būti kviečiami į pratybas ir mokymus.
Savo įspūdžiais pasidalijo šiais metais tris savaites tokiose pratybose praleidęs 34-erių metų fotografas Mindaugas Dulinskas.
„Rimtos vyriškos atostogos“
Lietuvos kariuomenėje vyriškis prieš keturiolika metų baigė karinę tarnybą, trukusią vienerius metus. Jau tada jo vadai sakę, kad po penkerių ar šešerių metų vėl teks prisiminti karinius įgūdžius – tarnavusieji bus šaukiami į mokymus.
„Ėjo metai, susitikę su tarnybos draugais vis prisimindavome šiuos vadų žodžius, tačiau viską nuleisdavome juokais. Praėjusių metų rudenį gavau šaukimą, pasitikrinau sveikatą ir, pripažintas tinkamu, patekau į šių metų gegužės pabaigoje vykusius trijų savaičių kursus. Jie vyko Kazlų Rūdos apylinkėse esančiame poligone, kur buvo įrengta lauko stovykla su palapinėmis, virtuve ir panašiai“, – prisiminė pradžią M. Dulinskas.
Kad teks dalyvauti mokymuose, vyras žinojo nuo gruodžio mėnesio ir nusiteikė, kad bus sunku. Be to, viešojoje erdvėje domėjosi, kaip jie vyksta. Pasak kelių šiuose mokymuose buvusių vyrų, kursai buvo lyg „rimtos vyriškos atostogos“.
Vėliau fotografas įsitikino šio pasakymo teisingumu: tokio režimo, kaip karinėje tarnyboje, šiuose mokymuose jis nepajuto.
Teko prisiminti drausmę
Pratybose dalyvavo šeši šimtai rezervistų. Jie buvo įvairaus amžiaus – vyriausiajam – 48-eri, jauniausias – 30 metų.
„Nežinau, kokie buvo kitų atvykusiųjų tikslai, tačiau man šie mokymai leido prisiminti drausmę: prisiminiau, ką reiškia anksti keltis, nevėluoti į rikiuotę, ką reiškia, kai turi padaryti viską, ko pareikalauta, be atsikalbinėjimų.
Tokie mokymai būtini – laikas eina, judam pirmyn, viskas atsinaujina, todėl būtina pakartoti pagrindinius karinius dalykus – ginkluotę ir karinę taktiką“, – mokymų naudą nusakė fotografas.
Kursų metu vyko didelės lauko pratybos, atvyko kariškiai iš Jungtinių Amerikos Valstijų, dangų raižė naikintuvai, buvo galima susipažinti su technika. Tačiau pagrindinis dalykas buvo atnaujinti savo įgūdžius, susijusius su lengvąja ginkluote – automatais ir kulkosvaidžiais.
Prieš keturiolika metų M. Dulinskas tarnavo Oro gynybos pajėgose, tad mokymų metu pasidomėjo, kiek per tą laiką pasikeitė ginkluotė. Jis sužinojo, kad yra daug naujų dalykų: ginklų, amunicijos ir pan.
Mokymai suteikė ramybės
Mokymuose teko atnaujinti įgūdžius naudojant automatą, dalyvauti koviniuose šaudymuose į taikinį, paskutines dvi naktis vyko lauko pratybos.
„Man šie mokymai suteikė patriotiškumo, meilės Tėvynei, sutvirtino mintį, kad dar galėčiau, jei reikėtų, ginti Lietuvą. Jie taip pat davė daugiau ramybės, nes supratau, kad ir aš galiu kažką šioje srityje nuveikti: ne tik karo atveju bėgti į kitą šalį. Nors man ši mintis yra visiškai svetima – dar kartą įsitikinau, kad, jei reiktų, šokčiau į uniformą, imčiau ginklą ir daryčiau, ką liepia kariškiai“, – mintimis dalijosi vyriškis.
Įžvelgė ir minusų
Mokymuose M. Dulinskas įžvelgė ir minusų: norėjosi, kad būtų vykdoma rytinė mankšta ir, apskritai, kad būtų daugiau dėmesio skiriama judėjimui. Pasak fotografo, dalyvavo nemažai tokių, kurie buvo akivaizdžiai fiziškai nepasiruošę – pavyzdžiui, turėjo antsvorio, neturėjo fizinės ištvermės ir pan.
„Pasak kariškių, jeigu būtų surengtas fizinio pasirengimo kursas, pusė rezervistų dėl įvairių sveikatos problemų „užgultų“ medicinos punktą.
Šaukime buvo įrašyta, kad galima su savimi atsivežti sportinę aprangą, sportinius batelius, tą aš ir padariau. Vakarais bėgiodavau, nes norėdavau pavargti: dieną viskas vyko palyginus ramiai, likdavo daug energijos.
Nors nuo privalomos tarnybos praėjo keturiolika metų, tačiau svorio nepriaugau, pilvuko neužauginau, tad, jeigu reikėdavo, gana lengvai ir nubėgdavau, ir su kuprine žingsniuodavau“, – pasakojo M. Dulinskas.
Kitas vyro pastebėtas mokymų minusas: rezervistai karinės taktikos vis dar yra mokomi miške ir lauke, o šiuo metu mūšiai dažniausiai vyktų miestuose ar gyvenvietėse. Jo manymu, tam turėtų būti skiriamas didelis dėmesys – juk reikia žinoti, kur mieste pasislėpti, kaip, panaudojant parankines priemones, užsimaskuoti, kur būtų geresnė priedanga ir kt. Jis tikisi, kad kasmet mokymai atsinaujins ir į pakitusią situaciją bus atsižvelgiama.
Tarnyba būtina visiems
M. Dulinskas karinės tarnybos klausimu buvo kategoriškas: ji turi būti privaloma ne tik vaikinams, bet ir merginoms. Svarbu, kad ne tik visi pamatytų, kas tai yra, bet ir suprastų, išmoktų, kaip ginti Tėvynę.
„Juokingiausia, kad apie tai, jog „nebuvęs kareiviu, nebūsi tikras vyras“, dažniausiai kalba tie, kurie netarnavo. Šiuo metu kariuomenėje jau nebėra muštro, yra daugiau supratingumo, tačiau, pasak seržantų, ateina tarnauti daugiau „lepšių“, kuriuos reikia išmokyti elementariausios drausmės ir tvarkos“, – sakė fotografas.
Savo patirtį privalomoje karinėje tarnyboje Mindaugas išdėstė trumpai: „Man užteko ir kelių mėnesių, kad suprasčiau, kad nebėra „galima“, o yra „leiskite“. Tai aktualu ir civiliniame gyvenime: dabar nebesakau „Galima praeiti?“, o sakau: „Leiskite praeiti“.
