Adelė Lalienė prie mokyklai dovanotų sūnų Vytauto ir Mariaus laimėtų trofėjų. Jono STRAZDAUSKO nuotr.
Ne tik šalyje, bet ir pasaulyje žinomų galiūnų Vytauto ir Mariaus Lalų mamai svarbiausia, kad jos sūnūs užaugo dori žmonės, o sportininkų titulai – tai tik apdovanojimas už pasiekimus.
Vienas stipriausių pasaulio žmonių Vytautas už savo pergales dėkoja mamai.
Tapo vienu stipriausių žmonių
Trisdešimtmetis Vytautas Lalas, kilęs iš Laižuvos, aplenkęs devynis stipruolius, šį pavasarį tapo prestižinio kultūrizmo legendos Arnoldo Švarcenegerio sumanyto turnyro „Arnold Strongman Classic“ nugalėtoju. Vienam stipriausių pasaulio žmonių atiteko 60 tūkstančių dolerių premija.
Vytautui per savo sportinę karjerą ne kartą yra tekę lipti ant aukščiausio garbės pakylos laiptelio, pelnyti įvairių prizų, taurių, kitokių apdovanojimų, tačiau pastaroji pergalė – kol kas pats didžiausias pasiekimas.
Daugelį prizų aštuonerius metus Airijoje gyvenantis galiūnas tebesaugo Laižuvoje, tėvų namuose. Vytauto mama Adelė Lalienė prisipažino: teko ir sekciją rekonstruoti, kad joje tilptų kuo daugiau apdovanojimų.
„Tų taurių, medalių pilni namai. Kiek jų? Nesame skaičiavę“, – šypsojosi moteris.
Kai kurias pelnytas taures padovanojo Laižuvos pagrindinės mokyklos, kurioje Vytautas mokėsi, muziejui.
Galbūt užprogramuota genuose
A. Lalienė prisiminė, kad vyriausiasis sūnus Vytautas galiūnų sportu pradėjo domėtis bene nuo dvylikos metų. Iki šiol tėvų namuose ant sienų tebekabo jo favoritų nuotraukos.
Nuo paauglystės Vytautas „augino raumenis“ įvairiai treniruodamasis. Tik kai išvažiavo mokytis į Mažeikius, pradėjo lankyti jėgos klubą „Mažeikių švyturys“.
Vytautas į savo užsiėmimus įtraukdavo ir tėvą: pateikdavo brėžinius ir prašydavo sukonstruoti treniruotėms reikalingas priemones.
„Galima sakyti, kad šiek tiek ir tėvas prisidėjo prie sūnaus pergalių“, – šypsosi mama.
Kiek pasvarsčiusi priduria, kad galbūt genuose užprogramuota ta trauka jėgos sportui. Ir jos vyras Vytautas, kai dar sveikata leido, neatsispirdavęs pagundai įsitraukti į per kaimo šventes organizuojamas jėgos rungtynes ir pelnydavęs pergalių.
Beje, kai sūnūs dalyvauja Lietuvoje vykstančiose varžybose, galiūnų palaikymo komandoje dažniausiai yra ir jų tėtis.
Vytautas Lalas pergalių link ėjo jau nuo paauglystės. Nuotrauka iš redakcijos archyvo
Seka brolio pėdomis
Adelės ir Vytauto Lalų šeimoje augo keturi vaikai – duktė ir trys sūnūs. Vyresnieji trys vaikai jau sukūrę savo šeimas, namuose likęs tik dešimtokas Mantas.
Mamos teigimu, ko gero, Vytautas savo pavyzdžiu bus užkrėtęs ir ketveriais metais jaunesnį brolį Marių, kuris taip pat jau yra žinomas galiūnų pasaulyje.
Brolių pėdomis seka ir jaunėlis septyniolikmetis Mantas. Jis jau yra nuskynęs ne vieną pergalę rankų lenkimo čempionate.
A. Lalienė spėja, kad tuo jaunėlis neapsiribos. Vyresnieji sūnūs jį skatina užsiimti jėgos sportu, yra jam įrengę sporto salę su visa reikalinga įranga.
„Matyt, ir Mantas į galiūnus taikosi“, – pastebi mama.
Moteris prisipažino, kad nenustebtų, jei šis sportas įtrauktų ir anūką – Mariaus sūnų. Šiam tik treji metukai, tačiau jis jau demonstruoja savo jėgą.
„Kiek pas jį jėgos! Net pilną kibirą pakelia“, – stebisi močiutė.
Brangi sporto šaka
A. Lalienė taip pat nėra abejinga varžyboms, kuriose dalyvauja sūnūs. Tačiau jai rūpi ne tik rezultatai.
„Tas sportas toks pavojingas sveikatai, šitaip rizikuojama! Jaudinuosi, kad kas nenutiktų“, – prisipažįsta pašnekovė.
Ramiau atsidūsta, kai po varžybų sulaukia sūnų skambučio. Šie niekada nepamiršta paskambinti besijaudinančiai mamai.
Būna, kad po laimėjimo galiūnų tėvai sulaukia savo draugų, artimųjų sveikinimų. Tačiau moteris prasitaria, kad ne visi žmonės vertina sūnų užsiėmimą, pasigirsta ir pašaipų. O gal pavydi?
Moteris patikino: nereikėtų pavydėti jos sūnums sportinių titulų ar Vytauto laimėto piniginio prizo. Tai atlygis už labai sunkų darbą. Be to, jėgos sporto šakai reikia ne tik ištreniruoto kūno, didelės ištvermės, bet ir labai storos piniginės – organizmui palaikyti reikia vitaminų, visavertės mitybos, brangiai kainuoja sporto priemonės ir kt.
Tačiau ji niekada savo sūnų nebandžiusi atkalbinėti nuo tokio jų pasirinkimo.
„Jeigu jų toks talentas, toks pasirinkimas – kam kištis?“ – sąmprotauja Adelė.
Savo vyrus palaiko ir jų žmonos – be šito sėkmė, ko gero, taip pat būtų neįmanoma.
Vaikai teikia džiaugsmą
Vis dėlto A. Lalienei svarbiausia yra ne vaikų šlovė, sportiniai titulai, o tai, jog jie užaugo dori žmonės. Ir Vytautas, ir Marius ne tik nerūko, bet ir iš viso nevartoja jokio alkoholio. Ir Mantas, kaip ir jo broliai paauglystėje, po Laižuvą nesibasto, visą laisvą laiką skiria sportui, be to, tėvams ūkyje padeda.
Pašnekovė prisipažįsta savo vaikams buvusi ir esanti griežta mama. Toks pats ir jos vyras.
„Vienas dirbdamas su vaikais nieko nepasieksi. Taip, tai yra darbas, – patikslino moteris. – Negalima paleisti vadžių. Tėvai turi žinoti, kur jų atžalos, su kuo. Pas mus tokia tvarka buvo, kai augo vyresnieji vaikai, tokia liko ir Mantui: dešimtą valandą vakaro turi būti namuose. Jei kur išvažiuoja, turime žinoti, kada grįš. Vėluoji, pranešk“, – auklėjimo patirtimi dalijosi keturių vaikų mama.
Marius Lalas taip pat jau žinomas galiūnų pasaulyje – turi ne vieną apdovanojimą. Nuotrauka iš redakcijos archyvo
Sportas – tik pomėgis
Vytautas ir Marius suprato, kad sportas – tik pomėgis. Todėl abu baigė Klaipėdos universitetą, turi kitus darbus, sportui skiria laisvalaikį. Tiek Arijoje gyvenantis Vytautas, tiek Klaipėdoje įsikūręs Marius turi savo sporto klubus, kur skuba po darbo. Treniruojasi ne tik patys, bet savo žinias, gebėjimus perduoda kitiems.
„Kas ten žino, kaip būtų buvę, jei ne troškimas kažko pasiekti sporte?“ – svarsto mama.
Tas sportavimas taip buvo įsukęs Vytautą ir Marių, kad šiems nebereikėdavo jokių kitų pramogų, pasilinksminimų. Jų netraukė ir kaime vykstantys šokių vakarai.
Ir savo antrąsias puses jie sutiko ne kokiuose klubuose, vakarėliuose. Vytautas su būsimąja žmona susipažino studijuodamas Klaipėdos universitete, Marius – Airijoje, nuvykęs pas brolį padirbėti. „Kaip sakoma, kas žadėta, ir pro kaminą įeis“, – žinomą posakį pacituoja Adelė.
Nepamiršta svarbių datų
A. Lalienė neslėpė, jog artėjant svarbioms šventėms kartais apima liūdesys, kad negali visa šeima susirinkti kartu. Tačiau liūdnas mintis nuveja – reikia susitaikyti su tuo, kad vaikai turi savo gyvenimus, tokiais atstumais neprilakstysi. Marius su šeima buvo atvykęs praėjusį savaitgalį pasveikinti tėvo gimtadienio proga.
„Šiais laikais nėra bėdos dėl bendravimo – mobilūs telefonai, „skaipas“. Labai dažnai per „skaipą“ susiskambiname“, – pagyvėja mama.
Vaikai niekada nepamiršta pasveikinti savo tėvų su gimtadieniu, kitomis progomis. O pasveikinti mamą Motinos dienos proga – yra šventas dalykas.
„Aš jau spėju, kaip bus. Ateis čia Laižuvoje gyvenanti vyriausia dukra Brigita su dovanomis. Ir visų vardu pasveikins. Ji savotiška Vytauto ir Mariaus atstovė, jei jiedu negali atvažiuoti“, – pasakojo vaikų dėmesio nestokojanti moteris.
Pergalėmis dalijasi su tėvais
Motinos dienos išvakarėse „Santarvei“ pavyko susisiekti su Airijoje gyvenančiu vienu stipriausių pasaulio žmonių Vytautu Lalu.
Sportininkas sakė už savo pergales esąs dėkingas mamai, kuri įskiepijo vertybes bei atsakomybę. „Augdamas iš mamos išmokau darbštumo ir nuoseklumo. Šios savybės man labai pravertė galiūnų sporte. Didžioji dalis mano apdovanojimų yra skirta mano tėvams, be kurių nebūčiau pasiekęs aukštų rezultatų“, – lyg savotiška dovana Motinos dienos proga nuskambėjo Vytauto žodžiai.
Galiūnas patikino prieš kiekvienas varžybas paskambinąs tėvams. Jam svarbus tėvų palinkėjimas sėkmės, po varžybų su jais pasidalija savo įspūdžiais.
„Labai pasiilgstu savo artimiausių žmonių, todėl stengiuosi kuo dažniau susisiekti ir pabendrauti“, – prisipažino sportininkas.
ir šlovė tokius milžinus užauginusiai mamai. Su švente!
Geri vaikai.Nieko blogo apie juos nesu girdėjęs. Matosi,kad tėvai auklėjo teisingai. Gaila tik, kad vyresnysis ne Lietuvoje, o Airijoje. Ir dar bijau,kad nenualintų savo širdžių.Tai labai rizikinga sporto šaka.