Reklama

Aktualijos | 2006-12-02 01:54 | Autorius:
Versija spausdinimui

Gydytoja Filomena Taunytė teigia, kad medicina virto bizniu(2)

Mažeikių viešojoje bibliotekoje ir Viekšnių vaistinės muziejuje lankėsi gydytoja, rašytoja Filomena Taunytė. 50 metų dirbusi gydytoja, išėjusi į pensiją, užsiėmė medicinine publicistika. Keturių populiarių knygų apie sveikatą autorė pristatė naujausią savo knygą „7 nuodėmės ir 12 ligų“. „Šiuo metu labiausiai skaitomi ir perkami lietuvių autoriai, kurių knygas leidžia „Tyto alba“ leidykla, yra Galina Dauguvietytė, Jurga Ivanauskaitė, Juozas Erlickas ir Filomena Taunytė. Pastarosios dviejų paskutinių knygų tiražai siekia apie 30 tūkst. egzempliorių. Jie lenkia vienos perkamiausių ir populiariausių knygų pasaulyje – „Hario Poterio“ tiražą“, – pristatydamas savo uošvę sakė į Mažeikius ją atlydėjęs žentas ekonomistas Arūnas Bružas.

– Prieš porą metų pasirodžiusioje knygoje „Laimingas senelių gyvenimas“ Jūs daug kalbate apie senatvės problemas. Kada prasideda senatvė, ir kaip vertinate šį gyvenimo tarpsnį?
– Mes visi norime nugyventi laimingą, ilgą ir sveiką gyvenimą. Jį galima suskirstyti į atskirus tarpsnius: kūdikystę, vaikystę, jaunystę. Man rūpi seneliai, nes jie dažniau serga. Senatvė prasideda nuo 60 metų, ir tada mes jau turime teisę vadintis senjorais. Senatvė – gyvenimo ruduo, derliaus metas, ir yra pats garbingiausias gyvenimo tarpsnis, kada mes jau nebepadarome jokių blogų darbų. Labai gaila, bet senatvė mūsų krašte nepripažįstama. Egzistuoja toks nerašytas įstatymas, kad nuo 75 metų guldyti žmogų į ligoninę reikėtų tik tada, jei jis nuvirsta gatvėje. Senas žmogus išleidžiamas į namus sirgti vienas. Senais ir biednais pas mus nesirūpinama. Darosi negeri dalykai, nebėra medikų moralės.
Visai kitaip yra kraštuose, kuriuose senatvė labai gerbiama. Yra tekę pagyventi Turkmėnijoje, Uzbekijoje. Tai ten, kuo žmogus senesnis, tuo jam mokama didesnė pensija. Ji didinama su kiekvienais pragyventais metais. Logiška, nes senam žmogui reikia daugiau pagalbos, meilės bei pagarbos.
– Kaip atsitiko, kad Jūs, gydytoja, pradėjote rašyti?
– Neblogai rašiau aš jau seniai. Dar mokantis vidurinėje, mano rašinėlius skaitydavo visai klasei. Gavusi brandos atestatą, vokiečių okupacijos metais įstojau į Kauno universitetą studijuoti lietuvių kalbos ir literatūros. Vėliau jį uždarė, ir tada aš baigiau akušerių mokyklą. 1950 metais – Vilniaus universiteto Medicinos fakultetą. 50 metų dirbau gydytoja. Periodinėje spaudoje visą laiką rašiau ne tik straipsnius apie mediciną, bet ir feljetonus.
Manau, kad literatūra turi auklėti. Ką skaitys mūsų anūkai iš mūsų laikmečio literatūros, jeigu visur kalbama tik apie seksą. Jo netrūksta ir Sigito Parulskio, Jurgos Ivanauskaitės, Gražinos Urbonaitės knygose.
Atėjome į kapitalizmą, prie kurio mes, vyresnioji karta, nesame pripratę. Mus užplūdo baisi vaistų reklama. Vaistų naudojimas atiduotas propagandai, kuri ne visai teisinga. Vaistų reikia ne daugiau kaip 200 pavadinimų, o mes jų turime apie 20 tūkstančių. Savo knygose per žmonių nutikimus man norėjosi pasakyti, kad ne viskas tinka, kas reklamuojama. Kapitalizme svarbu parduoti kuo daugiau ir kuo brangesnių vaistų. Pagal gaunamą pelną nafta yra pirmoje vietoje, vaistai – antroje.
– Kaip tada žmogui nepasiklysti toje vaistų jūroje? Kokius vaistus pasirinkti norint numalšinti skausmą, kaip išgydyti peršalimą ar slogą, pagaliau mūsų amžiaus negalavimus – artritą ir sąnarių ligas?
– Kiekvienas vaistas pasižymi šalutiniu poveikiu. 1950 metais Šveicarijoje buvo įkurta Nepriklausoma gydytojų organizacija, kuri tiria vaistus pagal kenksmingumą.
Yra ligų, kurios visiškai negydomos vaistais. Apie tai rašau knygoje „9/10 laimės: apie fizinę ir psichinę sveikatą“. Yra ligų, kurios sunkiai pasiduoda gydymui vaistais. Jie visi veikia inkstus. Todėl negalima į žvirblį šaudyti iš patrankos – dar nepataikysi. Jei skauda galvą, nebūtina ryti tabletes. Galima galvą patrinti, pamasažuoti, galima išgerti mėtų arbatos ar pagulėti. Nebent eitum į šokius, tada kur dingsi – gali išgerti nuskausminančią tabletę.
Slogos nereikėtų gydyti vaistinėse parduodamais lašais. Jie sutraukia gleivinę, kuri išsausėjusi nebeišskiria gleivių. Nosį galima praplauti pasūdytu vandeniu, į kurį neblogai įlašinti kelis lašus 3 procentų vandenilio peroksido. Su juo galima gydyti ir artritą, nes jis didina deguonies kiekį organizme.
Blogai, kad mes per mažai naudojame vandens. Gyvuliai dieną pradeda atsigerdami, mes – ne. Iš tiesų reikėtų padidinti išgeriamo vandens kiekį, įdedant į jį truputį druskos. Sąnarių ligos vadinamos druskų nusėdimu. Yra ne visai taip. Sunkiai dirbusiems žmonėms senatvėje sąnariai sudyla. Kas vakarą po kelis kartus per reklamą rodo vyriškį girgždančiais sąnariais, važiuojantį dviračiu ir geriantį gliukozaminą. Kol šis vaistas per visus organus atkeliaus į sąnarį, jis jau nebeturės jokio poveikio. Taip pat, kaip ir nieko vertos visiems brukamos ryklio kremzlės. Kur kas daugiau naudos bus, jei iš kiaulės odelių išsivirsime šaltienos. Pripažįstu tik vienintelius žuvies taukus – „Omega3“, padedančius sergant sąnarių ligomis.
– Įvairūs gydomieji žolių antpilai gaminami su spiritu, degtine ar net naminuke. Taip pagamintus vaistus dažniau vartoja seni žmonės. Ar alkoholio vartojimas negali virsti žalingu įpročiu?
– Gerti galima pradėti nuo 75 metų.
Nuo šitokio amžiaus galima jau viską daryti, net ir paleistuvauti (juokiasi). Alkoholizmas išsivysto per 20 metų. Taigi pradėjęs nuo 75erių, jeigu sulaukęs 95 metų ir tapsi alkoholiku, nieko tokio. Savo knygoje „Laimingas senelių gyvenimas“ rašau apie „auksinį ūsą“, turintį visų reikalingų žmogaus organizmui mikroelementų, todėl iš jo labai naudinga daryti antpilus, kurie praplečia kraujagysles. Antpilams geriausia vartoti grūdų degtinę – „samanę“, kuri yra be jokių priemaišų.
– Ką galite pasakyti apie alternatyviąją mediciną, koks Jūsų požiūris į ją?
– Yra medicina, kuri absoliučiai negali padėti žmogui. Jei alternatyvioji medicina tai gali padaryti, tai ir ačiū Dievui. Papasakosiu jums vieną nutikimą. Gydytojas prirašė vaistų. Kai ligonė kitą kartą pas jį apsilankė, jis ir klausia, ar jie padėjo. „Žinoma, padėjo, – sako moteriškė, – dariau taip, kaip parašyta ant buteliuko: laikiau saugiai padėjusi, tamsoje, sandariai uždarytą“.
Taigi kai daktarai nepadeda, žmonės gelbstisi nuo amžių naudota liaudies medicina, akupunktūra, užkalbėjimais, velnio išvarymu, psichoterapija, kuo dabar ir užsiima ekstrasensai.
Pripažįstu musmires, kaip vaistą nuo vėžio. Raudonąją, tik ne nuodingą žaliąją. Musmirę reikia sudžiovinti, sumalti ir ant peilio galo įsidėti į burną. Rupūžė – homeopatinis vaistas. Prieš gaminant iš jos vaistą, reikia atitinkamomis maldomis jos atsiprašyti. Pavyzdžiui: atleisk, kad aš tave nužudysiu, bet tu išgelbėsi ne vieno žmogaus gyvybę, ir panašiai.
Į medicinos praktiką sugrįžta gydymas dėlėmis. Jomis gydoma senatvinė sklerozė. Dėlės skystina kraują, mažina kraujospūdį, pagerina kraujotaką smegenyse. Pridėjus jų bent porą trejetą kartų, sumažėja galvos svaigimas, ūžimas ausyse, mėtymas į šalis.
– Pradėjote jau devintą dešimtį. Esate žvali, optimistė, turite puikią atmintį (mintinai padeklamavo Maironio eilėraštį, M. Lermontovo poemos ištrauką, – B. P.). Tvirtinate savęs visiškai neprižiūrinti ir sau priskiriate netgi tinginystę. Tad kaip Jums pavyko išsaugoti sveikatą?
– Aptingau, taigi dabar jau nebesimaudau lediniame vandenyje. Kas pripranta tą daryti, tam ir norisi. Tai kraujagyslių sportas. Nuo tokių procedūrų jos traukiasi ir išsiplečia. Ypač tai gerai rudenį. Sušilęs kambaryje gali persipilti šaltu vandeniu: tiesiog ant galvos išpilti kibirą vandens. Tai pakartoti nors du kartus per savaitę.
Vasarą labai gerai miegoti be naktinių baltinių. Kai pasidaro šalta, apsirengi. Tą aš dabar ir darau. Tai prilygsta apsipylimui šaltu vandeniu.
Dar noriu pasakyti, kad tikras ligų ieškojimas yra dezodorantai, kurie naudojami kaip apsauga nuo prakaito. Tai tikras nusikaltimas. Ta „apsauga“ atneša artritus ir sąnarių ligas, nes neleidžia odai kvėpuoti, nepraleidžia prakaito.
– Ką galėtumėte pasakyti apie gydymą badavimu? Kaip šalto vandens procedūrų šalininkė, turbūt pasisakote už Dainiaus Kepenio sveikatingumo mokyklą?
– Labai tikiu gydymu badu. Esu padėjusi labai protingiems žmonėms. Badas išgydo sunkiausias ligas. Galima gydytis nors profilaktiniu badu ir tai būtų daug geriau. Tam reikėtų bent du kartus per savaitę valgyti vegetarinį maistą, laikytis pasninko prieš Velykas ir Kalėdas, valgyti tik juodą ruginę duoną, kuri visame pasaulyje vadinama gydomąja.
Mūsų gydytojai nelabai pripažįsta šio metodo. Kai kurie mieliau propaguoja firmų vaistus, sveiką gyvenseną. Aš ne prieš Kepenio mokyklą, tačiau šis žmogus virto biznieriumi ir jo tikslas – apgauti kuo daugiau žmonių. Jam rūpi tik pinigai. Jis nesinaudoja mokslo žiniomis, o vadovaujasi tik Rytų medicina. Kepenis be jokios atrankos visus kiša į šaltą vandenį ir mano, kad viską galima išgydyti. Dabar ta mokykla sumenkėjo. Ją lanko verslininkai, kurie nori numesti svorio. Viskas būtų gerai, jei mokykla būtų doro žmogaus rankose. Pati dėsčiau toje mokykloje, tad daug apie ją žinau.
– Minėjote, kad teko gyventi Turkmėnijoje, Uzbekijoje. Iš Jūsų knygų akivaizdu, kad esate susipažinusi ir su Australija. Kaip patekote į šias šalis?
– Į buvusios Sovietų sąjungos respublikas 1957 m. vyko medikų grupė iš Maskvos. Tarp kitų kolegų buvome ir dvi gydytojos bei medicinos sesuo iš Lietuvos. Per 5 mėnesius mokslinė ekspedicija turėjo išsiaiškinti sergamumą tuberkulioze ir trachoma. Kažką ten padarėme, parašėme kažkokį straipsnį.
Susipažinau su Turkmėnijos senolių mityba ir gydymu. Jie beveik nevartoja vaistų. Tupi per dienas arbatinėse, parietę po savimi kojas, ir geria žaliąją ar juodąją arbatą.
Į Australiją vykau pas brolį prieš pat atkuriant Lietuvoje nepriklausomybę. Ten prabuvau 4 mėnesius. Susidraugavau su australais, lietuvių bendruomenė suteikė galimybę susipažinti su jų medicina. Kokią ją tada radau ten, tokia ji dabar yra pas mus: medicina paversta bizniu, stengiantis ligoniams įsiūlyti kuo daugiau vaistų.
– Kokiomis gyvenimo patikrintomis tiesomis vadovaujatės?
– Besimptomė liga negydoma. Ligą galima įsikalbėti, kaip ir nelaimę. Kai nereikia gydytis, tai gydytis nereikia. Ir dar – niekada nesiskųsk žmogui, kuris tau nieko negali padėti.
Algimanto TIRLIKO nuotr.
Gydytoja F. Taunytė savo knygose nedaug kalba apie gydymą vaistais, dažniau apie tai, kaip būti sveikam.

  • Dalintis
  • Facebook
  • Twitter
Griežtai draudžiama santarvė.lt paskelbtą informaciją kopijuoti ir platinti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitaip ją naudoti neturint raštiško leidėjų sutikimo. Turinio naudojimo taisyklės.

Paskutiniai komentaraivisi komentarai

Tavo komentaras

*

Už šmeižiančius, asmens garbę ir orumą įžeidžiančius, tautinę ar kitokią neapykantą skatinančius komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę skaitytojai, kurie įstatymų nustatyta tvarka gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn.

Informuojame, kad parašius komentarą būtina įvesti saugos kodą, kuris pateikiamas ryškesnėmis raidėmis. santarvė.lt pasilieka teisę šalinti skaitytojų komentarus, nesusijusius su straipsnio tema, įžeidžiančius bei šmeižiančius asmenis arba reklamuojančius komercines organizacijas.

Populiariausios paieškos frazės: Algirdas Butkevičius, alkoholis, avarija, futbolas, gaisras, konkursas, krepšinis, nuomonė, nuomonės, orai, paroda, policija, rinkimai, savaitės tema, Seda, Seimas, skaitytojo naujiena, smurtas, sodininko skiltis, sveikata, taryba, vagystė, vagystės, Viekšniai, šisbeitauskas. reklama, Mažeikiai, Mažeikių rajonas, mazeikiuose, santarve, mokinių registras, tatuiruotes, medaus kaina, mazeikiu darbo birza, auksinis usas, mažeikiuose, kalediniai papuosimai, mano sparnai, parkinsono liga, tattoo ant rankos, amandas paulauskas, vytautas lalasstorosios zarnos vezys, danieliaiskydliaukes vezys, filomena taunytė, logopedai, pieno tyrimai zemaitijos pienas, biodujos.
' + '');