Reklama

Gyvenimas | 2013-08-19 16:13 | Autorius:
Versija spausdinimui

Afrikos sapnai(1)

Pakeliui į Kibiros lūšnyną. R. ČERGELIENĖS nuotr.

Burtai

Šventišku karoliukais siuvinėtu galvos apdangalu pasipuošęs Joffrey sėdi priešais mane ant palaikio patiesalo, linguoja į ritmą, niūniuoja kažkokią ritmingą melodiją, tikriausiai dainuoja kažką savo kalba, ima man už rankos, rodo akimis, kad prisijungčiau. Nelieka nieko kita, kaip tik paklusti. Ypač jei tai sakoma swahili – kalba, kuria susišnekėtų 140 milijonų afrikiečių Didžiųjų ežerų regiono Afrikos šalyse. Juolab traukia paklusti tam, kuris mano akivaizdoje ką tik išgydė – teisingiau, taisyte lyg kokį žaislą sutaisė – luošą šunį. Ant atsikišusio kaulo tiesiog užmovė šuns leteną su atviru kaulo strampu tarytum dangtelį. Įsivaizduokite ties kelio sąnariu buvus nelyginant USB jungties kištuką.
Joffrey yra vyresnysis mokytojos, socialinės darbuotojos, Nairobio švietimo projektų vadovės Jane sūnus. Mano vienmetės Jane sūnui Joffrey – 28-eri, kaip ir mano vyresniajai dukteriai. Sapne aplink jo besišypsančias akis kažkodėl matau jaunystei nebūdingas raukšles, jų gilumoje – šviesesnę odą. Tarsi vyrukas būtų ne juodaodis, o tik gerokai saulės apskrudintas tamsaus gymio lietuvis kaimietis.

Jauniausioji Abagusi kart. R. ČERGELIENĖS nuotr.

Be žodžių pripažįstu Joffrey galias. Mano lingavimas į jo ritmą yra mano tikėjimo bei pagarbos išraiška. Mandagus atsakymas į kvietimą, primenantis paprastą USB jungtį, bendrystės, bendro būvio pripažinimą. Ši jungtis nėra atsitiktinė. Aštuoniolika dienų už mane jaunesnė burtininko motina Jane spėjo pavadinti mane seserimi, suteikdama man vyresniosios teises ir privilegijas.
Šamanišką ritualą, regis, sapnuoju. Pradedu įtarti tai nubudusi pakeliui iš Varšuvos į Vilnių, kur  galiausiai suprantu pernelyg lengvai išsprūdusi iš Kenijos.
Šios šalies sostinėje Nairobyje rugpjūčio septintąją supleškėjo vienas didžiausių Afrikoje tarptautinių oro uostų, iš kurio turėjau pakilti skrydžiui į namus. Vis dėlto grįžau.

Dvi žilos senelės

Mano asmeninių archyvų vertas bilietas vis dar žada skrydį iš ten rugpjūčio 8ąją, ir tai dar labiau panašu į sapną. Septyniasdešimt dviejų puslapių Kenijos laikraštis „Daily Nation“ su reportažu iš liepsnojančio Jomo Kenyatta oro uosto – sunkus, spalvotas, kelionės metu kiek aptrintas – dėl to tik dar tikresnis. Numatytos skrydžio dienos rytą už jį sumokėjau penkiasdešimt Kenijos šilingų. Beveik ramia širdimi, kad pajudėti greičiausiai nepavyks, tačiau kaip tik dėl to galėsiu pasinaudoti Jane kvietimu pasisvečiuoti jos namuose, o gal ir pas jos tetą, kur savo devintąjį dešimtmetį baigia Jane senelė.
Juodą senelės veidą mobilaus telefono aparato ekranėlyje vainikuoja žilų plaukų kupeta. Ji tampa sąnariu, jungiančiu Afriką ir mano prisiminimus apie savo baltaplaukę bobutę Kotryną, legendinio biržiečio Jono Meko pirmąją mokytoją. Baltai pražilę plaukai buvo senelės pasididžiavimas. Baltas senelės galvos graižas vis dar šmėsteli mano sapnuose.
Mano naujoji sesuo juodukė Jane ir jos sūnus vis dėlto tokie pat tikri, kaip ir Joffrey dovanotas kompaktas su jo sukurtu filmu apie kompaktišką virtuvės daržą – regis, kuo puikiausiai tinkantį ir mūsų šaliai. Ritualas – tenka tai pripažinti – tikrai susapnuotas, nors ir panašus į tai, kas paskubomis nugriebta viešnagės Kenijos Abagusi bendruomenėje metu ar per Kenijos televiziją viešbutyje. Reportažai apie žolėmis ir burtažodžiais gydančią močiutę bei vyrą, manantį, kad esąs Dievas ir tuo įtikinusį visas penkiolika savo žmonų. Pridurkim dar ir vaikišką filmą apie delfinę Kataro oro linijų lėktuve: sužeistam gyvūnui pagaminamas uodegos protezas pakylėtas iki globalaus apibendrinimo, kad prarasta kūno dalis ar šeimos skyrybos nereiškia sudužimo nei žmogui, nei žvėriui.

Afrikiečių nėra

Nubudimo metu pajėgiu atsiplėšti nuo sapno ir jį įvardinti, tačiau lyg atsiprašydama ieškau sapno bruožų lygmenyje, kurį mes linkę vadinti tikrove arba realybe.
Visą gyvenimą pusiau sąmoningai, tarytum man diktuotų kažin koks instinktas, ieškau vietų, kur galėčiau pridėlioti lygybės ženklų.

Marabu -žuvies turgaus sanitarai. R. ČERGELIENĖS nuotr.

Ieškoti panašumų ir jungčių yra mano senas įprotis, dažnai darkantis mano pačios ir kitų susigalvotą tvarką, trinantis saugias ribas. Mano gyvenimo audinys seniai apspuręs, skylėtas, vietomis permatomas ir vietomis nematomas. Po kelionės į Keniją galutinai demaskavau sąvoką „afrikiečiai“, kuri pasirodė tokia pat iliuzinė, kaip ir „lietuviai“ ar „žemaičiai“. Yra visiems patogi minties abstrakcija, neturinti atitikmens kasdienybėje. Afrikiečių nėra, yra tik sąvoka. Kur kas labiau yra Jane, mus vaisių mišraine turguje pavaišinusios jos seserys, gerokai labiau yra Joffrey, du jo broliai. Be to, yra nuoširdus mano naujas bičiulis Nairobyje – dvidešimt devynerių metų poetas ir inžinierius Amosas Tabalia.

Lūšnyno gražuolė

Dar ir kaip yra Kibiros (Kibera), vieno didžiausių pasaulyje lūšnynų, mokyklos (St. Michael‘s Holy Unity Academy) vadovas Williamas Odhiambo. Jam trisdešimt septyneri. Ištisus penkiolika savo gyvenimo metų jis dirbo šiame pagarsėjusiame, šiurpiame ir tuo pat metu – įspūdingame, fotogeniškame lūšnyne. Yra ir Kibiros gražuolė devyniolikametė Akinyi, viena iš trijų lūšnyno moksleivių, pakviestų mokytis universitete. Viena iš milijono žmonių Kibiroje.

Kibiros lūšnyno mokykloje. R. ČERGELIENĖS nuotr.

Tapome šiai merginai baltaodžiais, kuriuos ji greičiausiai įpratusi sieti su atliekamais pinigais ir įtikėta galimybe paremti Afrikos vaikus. Akinyi nori būti mokytoja, dirbti Kibiroje, ji taip pat svajoja studijuoti prancūzų kalbą.
Pasakoju jai apie savo dukterį Londone, kuri dirba ir lanko paskaitas, sakau merginai, kad pastaruoju metu finansiškai dukters neberemiu, nes neturiu iš ko. Nors pastaruoju metu dirbu net sapnuodama, imu kažką dirbti vos spėjusi užsnūsti lėktuve, pakilusiame iš Kilimandžaro oro uosto. Jį  Kataro oro linijos mums, keleiviams, parinko vietoje to, kuris sudegė Nairobyje. Dėl to apie šimtą kilometrų keliavome Tanzanija, Kenijai kaimynine šalimi, kurios gyventojai kalba tomis pačiomis swahili ir anglų kalbomis. Kai žinai, jog teks nukeliauti dvidešimt tūkstančių kilometrų, šimtai emocijų nebekelia.

Ligonių sapnai

Lėktuvas, kuriame sapnuoju afrikietiškus ritualus ir savo nebūtus darbus, pernelyg panašus į ligoninę. Čia, danguje, visus globoja į stilingas slaugytojas panašios uniformuotos Kataro oro linijų stiuardesės. Pagal iš anksto nustatytą grafiką įnešami saldainiukai ir drėgnos gaivinančios servetėlės sandariose pakuotėse.
Vėliau tarytum į didžiulę palatą įdarda vežimėlis su maistu ir gėrimais. Miniatiūrinės sviesto, lydyto sūrio ar marmelado pakuotės primena vaistus. Medikamentus,  padedančius susivokti, kada sapnuoji ar bent jau kviečiančius atlikti kūniškos tapatybės testą.

Prie Viktorijos ežero. R. ČERGELIENĖS nuotr.

Ne visiems tai pavyksta. Jauna lenkė nesiliauja sapnavusi, kad tik jai vienai nepatogu, kai priešais ją sėdinti mergina atlenkia kėdės atlošą. Lenkė sapnuoja, kad jos kaimynė priekyje taip elgiasi greičiausiai dėl to, kad jaučia malonumą daryti viską, kas perdėm nemalonu ir nepatogu kitiems. Todėl lenkiškai kalbanti sapnuotoja skundžia, dargi ne vieną sykį, priešais sėdinčią merginą stiuardesei. Galbūt prieš tai miela skundikė susapnavo, kad skundas – gėrio ir šviesios ateities įrankis, kuriuo nepasinaudoti būtų bemaž amoralu.
Galbūt ji taip ir nepabus iš sapnų. Ne taip, kaip aš, Kenijoje supratusi esanti visiška kūtvėla palyginti su daugybe skoningai, subtiliai susišukavusių ir vilkinčių Kenijos moterų. Nepaisant to, kad kartu su savo kirpėja prieš mano kelionę buvome susapnavusios, jog mano šukuosena Kenijai neįdomi ir geriausia būtų kurį laiką ją visai užmiršti.

Žaidimai

Daugiau kaip mėnesį kirpyklos nemačiusią ševeliūrą pirmą dieną Nairobyje slėpiau po erdvia berete. Vyliausi būti mažiau matoma. Ypač po to, kai išklausiau svečio iš Nigerijos poeto Onarinde Fiyinfoluwa pranešimą apie kolonizatorių europiečių kultūros įtaką afrikiečių mentalitetui, Afrikos literatūrai. Sunku buvo susilaikyti nepakartojus savo pranešimo tezių apie tai, kad mažytė šalis Lietuva, kaip ir Afrika, patyrė ne vieną kolonizacijos ir nutautinimo laikotarpį. Dabar gi, iškovoję nepriklausomybę, lietuviai sėkmingai kolonizuojami internetu ar tiesiog jaukiai įsitaisę prie televizorių.

Abagusi bendruomenės šventė. R. ČERGELIENĖS nuotr.

Lietuvos miestiečio gyvenimas pamažu vis labiau panašėja į Afrikos miestiečio gyvenimą. Ir apie šį gyvenimą tarytum apie išganymą sapnuoja daugybė Kibiros lūšnyno gyventojų. Ar jie sapnuoja apie nuolatinį bėgimą, rūpesčių kalną, apsipirkinėjimus prekybos centruose ir monotoniškus savaitgalius, kai mažai ko besinori ir kai tik pareiga verčia prasimanyti žaidimų, kurių metu galėtum išleisti uždirbtus pinigus.
Mat žaisti tiesiog būtina, be žaidimo gyvenimas – lyg sunkus, pernokęs, niekam nebeįdomus vaisius, amžiams užmiršęs savo išlakaus žydėjimo laikus. Ogi ir homo ludens („žaidžiantis žmogus“), kaip per susitikimą su skaitytojais liudijo poetas ir prozininkas Donaldas Kajokas, yra geresnis rašytojas nei homo sapiens („mąstantis žmogus“). Ir tik tas, kuris geba žaisti, gali sudominti rimto žaidimo pasiilgusią publiką. Tik tas, kuris žaidžia, gyvena iš tikrųjų. O gal kas nors mano, kad Maironio ir kitų rašytojų ar Dariaus ir Girėno – didžiųjų tautos žaidėjų – portretai ant lietuviškų banknotų atsidūrė atsitiktinai?

Žaislas lūšnyno mažyliams

Dėl tos pačios priežasties visiškai nenuostabu, kad net lūšnyne mums pasiūloma moksleivių poezijos programa. Be skanduojamų kvietimų padėti, skamba tiesiog gražūs tekstai apie meilę ir Afriką. Šioje programoje dalyvavusių mergaičių šukuosenos – įvairiausi kasyčių deriniai – dar sykį priverčia mane pasijusti kūtvėla. Su savotišku malonumu leidžiu kedenti savo kuodą aplink mane supuolusiems lūšnyno mažyliams. Esu jiems žaislas – tą akimirką nieko geresnio jiems nei sau pačiai pasiūlyti negaliu. Galų gale juk ir jie man nėra kas kitas, tik gražūs žaislai – tokie gražūs, kad atmatų griovys, šalia jo paskleistos šiukšlės ir išmatos, mokyklą gaubiantis dvokas neatrodo esminiai, nors kartu ir svarbūs: tarytum kieta, grubi, nuo aplinkos poveikio sauganti žievelė, po kuria slepiasi sultingas vaisiaus minkštimas. Vis dar jaučiu švelnų papajų skonį.

Nakuru gamtos parke. R. ČERGELIENĖS nuotr.

Ir ne dėl ko kito, o vien tik dėl žaidimo su dėkingumu metų pradžioje atsiliepiau į Kistričio teatre (Kistrech Theatre) dirbančio poeto Christopherio Okemwos, tarptautinio poezijos festivalio organizatoriaus, kvietimą. Dėl žaidimo su Kenija ar žaidimo Afrikoje, dėl Afrikos sapnų paaukojau dvejų metų atostoginius.

Tarp „aš“ ir „mes“

Prabudimo ir vilčių metu, tikėjimo ateitimi dvasioje gyvenančios tautos tiki į iliuzinį „mes“, lygiai kaip Sąjūdžio metais tuo tikėjo daugelis lietuvių. Jei pabandyčiau apie aną Lietuvos „mes“ papasakoti savo dukterų amžiaus publikai, mažai kas suprastų. Prisimenu, kaip viena jauna skaitytoja išbarė mane per mano esė knygos pristatymą: kodėl esą savo tekstuose kalbu „mes“ vardu. Tokio „mes“ ji nepažįsta, nepripažįsta ar panašiai.
Atvirkščias dalykas nutiko Kisi mieste poezijos festivalio metu. Indijos poetę, kritikę ir aktyvistę Sukritą Paul Kumar renginio dalyvis afrikietis užsipuolė dėl to, kad apie savo benamystę – ypatingą kultūrinę ir poetinę savijautą – ji kalbėjo pirmuoju vienaskaitos asmeniu, asmeniškai. Afrikietis į tai replikavo, jog norėtų kažką išgirsti apie „mes“, gi indė jam bandė paaiškinti, kad sakydama „aš“ ji nenustoja solidarizuotis su kitais žmonėmis ir poetais, kuriems benamystė – pažįstama būsena, dargi poezijos versmių vieta…

Ištuštėjusi turgavietė. R. ČERGELIENĖS nuotr.

Todėl turbūt neatsitiktinai, nubudusi iš Afrikos sapno, imu vėl sapnuoti sapnus, kuriuose kraustausi iš buto į butą, iš pastato į pastatą, kartais sugrįždama ten, kur jau buvau, dažnai slapta, žinodama, kad buvusioji gyvenamoji vieta jau užimta, niekas manęs nelaukia. Jei ten įsikūrusiems žmonėms imčiau kalbėti „mes“ vardu, jie turbūt pamanytų, kad pretenduoju į jų privatumą, turtą, saugumą.
Dauguma poetų Lietuvoje savo eilėraščius publikai skaito tik iš popieriaus lapo, monotoniškai bumbėdami po nosimi, lyg skaitytų patys sau ir iš anksto atsiprašinėtų tų, kuriems tie skaitiniai visiškai neįdomūs. Šitaip jie pabėga nuo „mes“, kuris Lietuvoje nebepopuliarus. Baiminasi tapti įsibrovėliais. Skirtingai nei Kenijoje, kur beveik visi poetai – tiek vyresnieji, tiek visiškai jauni – kalba publikai iš atminties, žiūrėdami į akis, vaikščiodami nuo vieno klausytojo prie kito. Jungdamiesi, stiprėdami, gyvendami.

Žodis nėra vienišas?

„Žodis nėra vienišas. Jis yra visumos dalis“ – toks buvo Kistričio poezijos festivalio moto. Renginio emblemoje – įvairiaspalviai vieni į kitus atgręžti profiliai – dialogo, supratimo ir to, ką vadiname „mes“, simbolis. Gali būti, kad šūkiuose ir emblemose mes išsakome kaip tik tai, kuo bent truputį abejojame. Juk žodis kartais sustiprina, lygiai kaip pajėgus kirsti per pakinklius, sulaužyti įprastas, saugias minčių ir jausenų konstrukcijas.
Afrikoje „mes“ vis dar gyvas. Lyg įrodymas – bendra malda pradedamos ir baigiamos festivalio sesijos. Panašūs dalykai „Druskininkų poetinio rudens“ ar „Poezijos pavasario“ festivaliuose galbūt sukeltų protesto bangą, kad kėsinamasi į renginio dalyvių tikėjimo laisvę, ironiškų šypsenų bei nemalonių replikų ataką. O gal tik sapnuoju? Taikų lingavimą su burtininku Joffrey, tiesą sakant, sapnuoti maloniau.
Dar seniau, vaikystės metais, sapnuodavau mažą juodaodį berniuką iš filmo. Buvau jį įsimylėjusi. Prisiminiau tai dar prieš kelionę į Keniją. Esu ją įsimylėjusi nuo pirmojo kąsnio Cardinolo Otunga berniukų mokykloje, imdama maistą abejotino švarumo pirštais. Prieš tai apsiploviau rankas šlakeliu vandens iš aliumininio arbatinuko, be muilo. Teko numoti ranka į visas rekomendacijas, kaip apsisaugoti nuo ligų, kurių pavadinimus baisu net ištarti. Visos saugumo priemonės liko Kisi viešbutyje „Dados“ skubiai numestame bagaže.
Šį Kenijos mokykloje pasigautą užkratą, tikėtina, bus galima aptikti mano tekstuose.
Sara POISSON   
Tags:
  • Dalintis
  • Facebook
  • Twitter
Griežtai draudžiama santarvė.lt paskelbtą informaciją kopijuoti ir platinti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitaip ją naudoti neturint raštiško leidėjų sutikimo. Turinio naudojimo taisyklės.

Paskutiniai komentaraivisi komentarai

Tavo komentaras

*

Už šmeižiančius, asmens garbę ir orumą įžeidžiančius, tautinę ar kitokią neapykantą skatinančius komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę skaitytojai, kurie įstatymų nustatyta tvarka gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn.

Informuojame, kad parašius komentarą būtina įvesti saugos kodą, kuris pateikiamas ryškesnėmis raidėmis. santarvė.lt pasilieka teisę šalinti skaitytojų komentarus, nesusijusius su straipsnio tema, įžeidžiančius bei šmeižiančius asmenis arba reklamuojančius komercines organizacijas.

Populiariausios paieškos frazės: avarija, Buy, Cheap, futbolas, gaisras, krepšinis, nuomonė, nuomonės, Online, orai, Order, paroda, Pills, policija, Purchase, savaitės tema, Seda, Seimas, skaitytojo naujiena, smurtas, sodininko skiltis, sveikata, vagystė, Viekšniai, šisbeitauskas. reklama, Mažeikiai, Mažeikių rajonas, mazeikiuose, santarve, mokinių registras, tatuiruotes, medaus kaina, mazeikiu darbo birza, auksinis usas, mažeikiuose, kalediniai papuosimai, mano sparnai, parkinsono liga, tattoo ant rankos, amandas paulauskas, vytautas lalasstorosios zarnos vezys, danieliaiskydliaukes vezys, filomena taunytė, logopedai, pieno tyrimai zemaitijos pienas, biodujos.