Reklama

Gyvenimas | 2013-06-04 09:29 | Autorius:
Versija spausdinimui

Dvi egzotinės šalys: mažai išlaidų ir daug nepakartojamų potyrių(2)

Toks pasivaikščiojimas suteikia atgaivą kūnui ir sielai. Mindaugo DULINSKO nuotr.

Mažeikiškis fotografas Mindaugas Dulinskas teigia, kad avantiūra pigiai aplankyti tolimas šalis jam atsipirko su kaupu. Abi kelionės į skirtingas pasaulio šalis – Pietų Ameriką ir Seišelių salas – jam atsiėjo tik 4100 litų. Apie septyniolikos dienos potyrius ir tai, ką pamatė, vyriškis panoro pasidalinti su „Santarvės“ skaitytojais – kad paskatintų keliauti ir prisiliesti prie kitų šalių gyvenimo.


Pigūs bilietai nuviliojo į Pietų Ameriką
Šių metų pradžioje jau žinojau, kad balandį būsiu Londone, mieste, kuris daugeliui labai gerai žinomas.  Nors skrydžio bilietai pirmyn ir atgal jau buvo užsakyti, tačiau pirkdamas juos nežinojau, kad į Mažeikius sugrįšiu gerokai vėliau, nei buvau suplanavęs. Netikėtai radau pigių bilietų kelionei iš Paryžiaus į Limą, Peru sostinę Pietų Amerikoje. Pasižiūriu į datas, viskas gerai, man tinka.
Mažeikiai–Kaunas–Londonas–Paryžius–Rio de Žaneiras–San Paulas–Lima. Būtent tiek miestų buvo iki galutinio tikslo.
Pirma pažintis su karštu Pietų Amerikos oru įvyko Brazilijoje, nes po naktinio skrydžio ten turėjau laiko pajausti, kas yra tvankuma ir drėgmė. Didelio malonumo nesuteikė, bet supratimas liko. Laiko pasikeitimas nuteikė savotiškai, nes atvykome 5 valandą ryto jų laiku, o Lietuvoje jau pietų metas, tai nežinojau, kaip jaustis, ar norėti miego, ar džiaugtis tuščiu oro uostu. Po ilgo laukimo, trumpas skrydis į kitą Brazilijos oro uostą, iš ten, labai greit, paskutinis skrydis į Peru per visą Pietų Ameriką.
Lima. Nusileidžiame Peru, atliekamos visos pasienio procedūros ir dar nespėjus išeiti iš oro uosto, jau buvau užpiltas pasiūlymais pasinaudoti taksi. Puola būriais, nesvarbu, kad sakai ne. Taksi kainos keliauti iš oro uosto panašios kaip ir Vilniuje, nuo 40 Lt iki 100 Lt už važiavimą (net jei tai arti esanti gatvė).
Apskritai labai daug panašumų: vietinės valiutos kursas yra 1:1 su Lietuvos, prekių kainos mažai kuo skiriasi, tik vaisiai pigesni, taksi labai pigus, tarpmiestinis susisiekimas taip pat pigesnis. 
Kadangi pirmas tris naktis leidau ne turtingųjų rajone, tai rytai prasidėdavo košmariškai, nes kažkas už lango nuolat šaukdavo, parduodavo nelabai reikalingus daiktus, o dar ir koledžas kitoje gatvės pusėje. Bet vis tiek smagu, juk čia Pietų Amerika, tad bet kokiems panašiems patyrimams reikia būti pasiruošus. Viskas, kas vyko už lango, puikiai girdėjosi, nes ten nėra žiemos, namų sienos nėra storos, galvos skausmo dėl šildymo kainų jie neturi, laikraštį paštininkas įkiša per tarpą tarp grindų ir durų apačios, todėl namuose – kaip gatvėje.
Kad ir kur keliaučiau, man daug įdomiau pamatyti tai, kaip miestas gyvena, o bėgiodamas per visus turistinius objektus to tikrai nepamatysi. Tad pirmos trys dienos buvo lėto pasivaikščiojimo ir susipažinimo laikas.
Mergina, vardu Jadi, man padėjo visas tris dienas, parodė kas kur yra, kuo ypatingas vietinis transportas, kuris kartais priversdavo išsigąsti. Yra vairuotojas ir yra šauklys, taip aš pavadinau juos. Vairuotojas tik nardo tarp automobilių, o šauklys pravėręs duris rėkia maršrutą, artimiausią rajoną, kur vyks autobusas, ir taip ragina lipti. Apie saugumą ten mažai galvojama.


Dešimt dienų – ne tiek pamatyti, kiek pajausti

Didžiausią dėmesį skyriau Limai, nors toje šalyje yra visko. Ji turi džiungles, turi dykumas, kalnus, net Titikaką, milžinišką ežerą. Tik turėk noro ir laiko viską pamatyti (na, dar ir trupučio pinigų). Mano tikslas buvo dykuma ir džiunglės, tam turėjau 10 dienų, nes tiek truko mano vizitas šioje šalyje.
Po trijų parų miegas pasidarė daug ramesnis, nes apsigyvenau turistiniame rajone, kuriame labai tylu ir ramu. Net ženklai sustatyti, kad signalizuoti draudžiama (kituose rajonuose tai daroma nuolatos). Tik juokingai atrodydavau Sarai (fotografei, pas kurią gyvenau visą savaitę), kuomet miegot eidavau 19–20 val. jų laiku. 7 valandų skirtumas darė savo.
Nors tenykščiai gyventojai turi labai ilgą pajūrio ruožą, jis labai nepatogus maloniam laiko leidimui, nes vietoj smėlio yra akmenys. Ir Ramiojo vandenyno bangos atneša ne smėlį, o akmenukus, kurie skleidžia labai įdomų garsą (kartu ir skausmą kojoms, nes bangos atnešami akmenys skaudžiai kerta). To akmenų ir jūros bangų ošimo galima klausytis nuolatos, todėl būdavo dienų, kada eidavau prie vandenyno, kad paklausyčiau akmenukų muzikos. Jei nenori eiti, galima su mašina privažiuoti ir klausyti, nes nuo kelio iki vandenyno – vietomis 3–5 metrai.
Daug galima rašyti apie žmones. Bet kurioje kelionėje jie man būna svarbiausi. Nors Peru labai mažai kalbančių angliškai, tačiau susikalbėti galima. Laisvai bendrauja, laisvai leidžia fotografuoti, nesiskundžia gyvenimu ir džiaugiasi kiekviena diena. Ko kai kuriems iš mūsų trūksta, kad galėtume taip? Saulės?

Vaizdas į vandenyną iš aukščio. Mindaugo DULINSKO nuotr.

Be sostinės, kurioje praleidau tikrai daug laiko, aplankiau dar Pisco. Tai mažas miestelis, kuris buvo visiškai sugriautas prieš keletą metų vykusio žemės drebėjimo ir dabar atstatinėjamas. Jis ypatingas tuo, kad turi salą, kurioje yra įvairiausių gyvūnų (dėl didelio bangavimo neleido tą dieną plaukti). Tą salą galima aplankyti ir iš Paracas miestelio, kuris yra už 20 km nuo Pisco, tik ten viskas brangiau: tiek miegas, tiek maistas.
Naktis Paracas ir kitą dieną iš Pisco į Ica, į nuo sostinės apie 240 km nutolusį miestą. Tiek mažai kilometrų, bet gamtovaizdis visiškai kitoks, nes aplink dykumos. Šalia Icos yra Huacachina, oazė, apsupta didžiulių kopų. Stulbinamas vaizdas. Ir tik vandens telkinys vidury oazės yra dirbtinis, jis nuolat papildomas, o visa kita – tikra. Kada jis buvo įkurtas, niekas apie turistus negalvojo, bet dabar ten tik moteliai ir maitinimo įstaigos, t.y. viskas dėl turistų. Daugiau niekuo Ica neypatinga. Tik ta vienintele už 5 km esančia oaze.
Grįžau į Limą, nes norėjau aplankyti dar vieną vietą, Chorrillos. Ji labai nesaugi ir turint kažką kuprinėje geriau ten nesirodyti. O mano kuprinėje dažniausiai būdavo visa fotoįranga, kurios nenorėjau prarasti. Bet juk smalsumas visada daro savo… Kitą dieną apsilankiau.
Ten saulė leidžiasi ir kyla apie 6 valandą (būna mėnesių, kada pakinta, bet tik iki 1 valandos), tad 12 valandų per parą šviesos ir tamsos visus metus. Mano pasakojimai, kad pas mus 22 val. kartais būna šviesu, sukėlė didelę nuostabą.
Paskutinės pora dienų buvo skirtos atsigavimui nuo nudegimo, nes saulė ten ne šviečia, o degina. Poros valandų užteko, kad po to tris naktis būtų sunku miegoti. Po tokių saulės vonių likusios dvi dienos buvo skirtos tik buvimui mieste ir šešėlių ieškojimui.
Leidžiant laiką parkuose galima susipažinti su vietiniais, pasikalbėti, kaip jie gyvena ir papasakoti, kur yra Lietuva. Tą ir dariau iki kelionės atgal į Lietuvą.
Bet kuris, kuris buvo toje šalyje, pasakytų, jog aš nieko nepamačiau. Nedrįsčiau prieštarauti. Nes jie turi labai daug, ką būtų galima pamatyti. Bet aš norėjau pajausti. Manau, kad pamatyti ir pajausti – du skirtingi jausmai ir kelionėse jie retai būna šalia.
Reziumė: pamačiau užtektinai, pailsėjau, vietinių paslaugumas kartais stebino, pajausti kontrastai įstrigo ilgam: jei Lietuvoje mašina yra metalo laužas, čia ji važiuotų dar ilgai ir būtų taksi; kitokia odos spalva atkreipia kitų dėmesį; čia futbolą už mane geriau žaidžia net 5 metų vaikas; Limos gyventojai ilgai galvoja, ką atsakyti paklausus, kada paskutinį kartą Limoje lijo? Jei Peru gyventojai nori kur keliauti, jiems reikia vizų ir valdžia jų gali neduoti, ką labai dažnai ir daro (gal pagaliau suprasime, kad prie ruso nebuvo geriau?).
 Neabejotinai į tą šalį sugrįšiu dar kartą. O dabar traukime į kitą pasaulio kraštą…


Vilnius – Varšuva – Dubajus – Seišelių salos

Pirma diena buvo varginanti.
Ši kelionė kiek kitokia, nes Seišelių salos – Indijos vandenyne esantys žemės lopinėliai, kuriuose yra labai gera nieko neveikti. Galima tiesiog vartytis paplūdimyje, plaukioti šiltame vandenyno vandenyje ir apie nieką negalvoti. Toks ir buvo kelionės tikslas.
Žinojau, kad ten bus labai šilta ir drėgna, kiek kitoks oras nei buvo Peru. Todėl reikėjo tik marškinėlių ir šortų, nieko daugiau.
Tarpinis sustojimas – Dubajaus oro uostas, velniškai didelis, be jokių palyginimų su Lietuvos ar Rygos, nes jie būtų kaip degtukų dėžutės, pastatytos prie dramblio. Man vis dar sunku suvokti, kaip viskas veikia ir kaip koordinuojami visi skrydžiai, kad nenutinka jokių nelaimių.
Pagaliau paskutinis naktinis skrydis. Arabijos jūra, Indijos vandenynas ir jau leidžiamės.
Pirma diena prasidėjo nuo to, kad atsiimdamas bagažą pamačiau, jog vienas šoninis skyrelis prasegtas (jei į Brazilijos oro linijų lėktuvus galima įsinešti vos ne pusę miegamojo, tai Emirates oro linijos mano vienintelės kuprinės neleido neštis vidun, dėl to kiek neplanuotai kai kurie daiktai liko kuprinėje ir buvo lengvai pasiekiami). Pagalvojau, kad lyg ir nieko nepaėmė, tik vėliau supratau, kad telefonas tapo kažkam įdomus.
Nusileidus Seišeliuose, pasitiko lietingas, apniukęs rytas. Kelionė iki sostinės vietiniu autobusu, kurio bilietas kainuoja 5 rupijas (apie 1,2 Lt), keli apsukti ratai ieškant interneto prieigos, maisto ir bandymo suvokti, kur esame. Kelių atvirukų pasiuntimas į Lietuvą.

Mūsų akiai neįprastos tokios gyvenvietės. Mindaugo DULINSKO nuotr.

Pirmą dieną vyko susipažinimas su sala ir pasivaikščiojimas jos gatvėmis, kurios kai kur yra labai stačios ir vaikščiojimas su kuprine reikalauja nemažai jėgų.
Po kelias valandas trukusių pasivaikščiojimų netyčia atradom (vartoju daugiskaitą, nes šį kartą keliavau su bendrakeleive) pirmą paplūdimį su labai šiltu (na, tikrai šiltu, o ne tokiu, kaip Palangoje, kur esant +18 sakoma, kad vanduo šiltas) vandeniu. Kadangi ten dieną naktį ne mažiau kaip +27’C, tai vandenynas irgi atitinkamai šiltas. Pokalbis su islandu, kuris čia atostogavo su savo žmona ruse. Sentimentai ir padėkos nuo mūsų jiems už tai, kad islandai myli Lietuvą. Islandas puikiai kalba rusiškai, angliškai, tai susikalbėti bėdų nebuvo.
Po trumpo atokvėpio prie vandens, reikėjo ruoštis grįžti į miestą ir ieškoti vietos miegui. Šiaip ne taip pavyko. Vakarienė su inde, kuri atvyko čia, kad suprojektuotų vilą, ir pagaliau miegas, nes pirma diena tikrai buvo varginanti.


Seišelių gyventojams svarbiausi keturi dalykai

Kiekviena diena prasidėdavo nuo plano, ką aplankyti, kur nuvažiuoti. Antrą dieną pasirinkome piečiausią salos tašką. Apsipirkimas prekybos centre, kuriame eilės buvo beprotiškai ilgos. 
Paplūdimyje vanduo toks pat šiltas kaip ir prieš tai dieną, nes jis niekada čia neatvėsta. Jau besiruošiant grįžti atgal, išgirdome „hello“! Ogi, pasirodo, mus pamatė ta pati pora – islandas ir rusė.
Vakaras buvo praleistas tikroje internacionalinėje kompanijoje su britais, šveicarais, inde, prancūzais, ruse, valgant įvairius, velniškai skanius patiekalus. Vakarienės metu gavome pakvietimą pakopinėti po salos kalnus. Nesutikti negalėjome.
Todėl kita diena buvo tokia, kada nedaug ką galima aprašyti, daugiau buvo to, ką patiri ir pamatai savo akimis. Kuo aukščiau kopi, tuo gražesni vaizdai. Dviejų valandų kopimas, valandos nusileidimas, kelis kartus išgręžti marškinėliai ir išgerta daug vandens. Bet patyrimas vertas tos kainos.
Tai turbūt buvo ryškiausi tos kelionės potyriai. Kadangi tai yra sala, be to, kas vyksta ant kranto, nemažai gyvenimo verda ir po vandeniu. Galima plaukti į kitas salas, nardyti ir žiūrėti iš arti į gyvenimą po vandeniu, bet mes tos minties atsisakėme.
Seišeliams buvo skirta savaitė, todėl pagalvojau, kad per pirmas tris dienas reikia pamatyti kuo daugiau, kad likusias dienas būtų galima nieko neveikti ir atostogauti vartantis ant smėlio.
Kaip prisipažino patys žmonės, ten yra keturi pagrindiniai dalykai, kuriais gyvena vietinai gyventojai, taip pat ir turistai: maistas, alkoholis, šokiai ir seksas. Viskas, daugiau jiems nieko nereikia.


Atlyginimas panašus – kainos didesnės

Nors sala, kurioje yra sostinė, nėra didelė, 8 km į plotį, 30 km į ilgį, tačiau kainos labai didelės, pvz.: ananasas kainuoja apie 25 Lt, 6 alaus buteliai – 40 Lt. Labai paplitusi narkomanija ir nusikaltimai, kurie įvykdomi dažniausiai dėl to, kad norima nusipirkti narkotikų. 
Už vagystę skiriama nuo 10 iki 14 metų nelaisvės. Veikia du kalėjimai, kuriuose daugiausia ir sėdi už vagystę nuteisti žmonės, kiti nusikaltimai, ypač sunkūs, labai reti, vos ne vienetiniai. Minimali alga – apie 4000 rupijų (grubus vertimas: 1 litas – 4 rupijos), tad galima sakyti, kad labai panaši į Lietuvos minimalią algą, tačiau kainos daug aukštesnės nei Lietuvoje. Pavyzdžiui, restorane lėkštės sriubos kaina nuo 20 Lt iki 80 Lt, karštų patiekalų kainos – nuo 60 iki 450 Lt, alaus nuo 15 Lt.
Kaip pasakojo vietos gyventojai, darbą susirasti galima labai lengvai, tačiau dirbti norinčių nelabai yra, nes valdžia rūpinasi ir teikia socialines pašalpas, būstus. Švietimo sistema veikia – yra mokyklos, universitetas.
Kelių kokybė yra labai gera, automobiliai nė iš tolo neprimena tų, kurie buvo Limoje. Jei būtų senas autoparkas, tai tikrai jie neįvažiuotų į kalną ir sustotų papėdėje.
Gyventojai gaudo žuvį ir ją parduoda prie pat vandenyno. Teko vieną rytą stebėti, kaip vietiniai doroja milžinišką aštuonkojį. Visos kojos jau buvo atskirtos nuo kūno ir paruoštos parduoti. Jie viską daro ant smėlio ir higienos reikalavimai čia nelabai galioja.
P. S. Visgi niekur nėra taip gerai kaip Lietuvoje. Galima keliauti bet kur, pamatyti tiek daug, bet supranti, kad tai, ką mes turime, yra patys mieliausi dalykai pasaulyje.
 Mindaugas DULINSKAS

Huacachina oazė – turistų mėgstama vietovė. Mindaugo DULINSKO nuotr. 

Tags: ,
  • Dalintis
  • Facebook
  • Twitter
Griežtai draudžiama santarvė.lt paskelbtą informaciją kopijuoti ir platinti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitaip ją naudoti neturint raštiško leidėjų sutikimo. Turinio naudojimo taisyklės.

Paskutiniai komentaraivisi komentarai

Tavo komentaras

*

Už šmeižiančius, asmens garbę ir orumą įžeidžiančius, tautinę ar kitokią neapykantą skatinančius komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę skaitytojai, kurie įstatymų nustatyta tvarka gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn.

Informuojame, kad parašius komentarą būtina įvesti saugos kodą, kuris pateikiamas ryškesnėmis raidėmis. santarvė.lt pasilieka teisę šalinti skaitytojų komentarus, nesusijusius su straipsnio tema, įžeidžiančius bei šmeižiančius asmenis arba reklamuojančius komercines organizacijas.

Populiariausios paieškos frazės: avarija, Buy, Cheap, futbolas, gaisras, krepšinis, nuomonė, nuomonės, Online, orai, Order, paroda, Pills, policija, Purchase, savaitės tema, Seda, Seimas, skaitytojo naujiena, smurtas, sodininko skiltis, sveikata, vagystė, Viekšniai, šisbeitauskas. reklama, Mažeikiai, Mažeikių rajonas, mazeikiuose, santarve, mokinių registras, tatuiruotes, medaus kaina, mazeikiu darbo birza, auksinis usas, mažeikiuose, kalediniai papuosimai, mano sparnai, parkinsono liga, tattoo ant rankos, amandas paulauskas, vytautas lalasstorosios zarnos vezys, danieliaiskydliaukes vezys, filomena taunytė, logopedai, pieno tyrimai zemaitijos pienas, biodujos.