Gyvenimas ant svarstyklių (dvylikta savaitė)

Rezultatas – dvidešimt kilogramų.
Kad bus kažkoks rezultatas, žinojau – dieną ar dvi protarpiais buvo labai šalta. Tas vidinis šaltis, panašus į gripo šaltkrėtį, ilgainiui tampa ne tik nemaloniu reiškiniu, bet ir teigiamo rezultato pranašu: jei niekaip negali sušilti, žinok, tai organizmas degina senąsias atsargas.
Prisipažinsiu, praėjusią savaitę mano veiklos prioritetai buvo visiškai sujaukti. Daug darbų, įpareigojimų ir įsipareigojimų, kitokių išorės dirgiklių… Net kilo pagunda privalomą vakarienę pakeisti vėdarais – pažįstama pavaišino savos gamybos patiekalu. Bet kai jau ruošiausi imti keptuvę, susimąsčiau: One, tu gi ne taip mėgsti vėdarus, kad dėl jų laužytum savo ilgai brandintą pasiryžimą. Tad perlaužiau vėdarų dešrą pusiau ir vargais negalais abu gabalus įkišau į šaldiklį.
Vargšas mano šaldytuvas. Jis pilnas atsargų. Štai ką reiškia neberengti tradicinių iškrovos dienų – tų, kada atidarai šaldytuvą, viską iškrauni ir išsyk sunaudoji.
Spintoje taip pat sąmyšis. Jau surinkau drabužius, kurių artimiausiu metu nežadu dėvėti. Anądien prairo palto kišenė ir kilo dilema: imtis siūlo ir adatos ar neverta. Pamaniau, kad geriau ten nebežersiu smulkių monetų, nes orai tuoj atšils, o kitam sezonui reikės naujo palto…
Žinoma, atsisveikinti mestelėjus atsainų „sudie“ išaugtiniams drabužėliams (nors vadinti jų išaugtiniais ne visiškai tinka…) negali – niekas nežino, kaip susiklostys gyvenimas. Gal reikės atsiprašyti visų išsyk ir vėl juos dėvėti?..
Sakysite, jau pasiduodu? Ne, tik patirtis diktuoja: geriau taip kalbėti, nei tvirtinti, jog niekada daugiau negrįšiu prie pradinio kūno svorio. Anąsyk, prieš penkiolika metų, net neabejojau, kad man viskas pavyks – ir numesti svorio, ir jį išlaikyti. Bet seni įpročiai greitai paėmė viršų, o kilogramai lėtai, bet atkakliai ėmė šlietis vienas prie kito. Niekam nelinkiu patirti to jausmo. Jau geriau nešiotis  visus nereikalingus kilogramus ir užsiiminėti saviįtaiga, kad viskas OK, nei pamažu storėti ir vis tvirtinti: gerai, jau gerai – ryt poryt (kitą mėnesį, kitą pirmadienį, kitą gimtadienį…) suimsiu save į nagą ir vėl pradėsiu gyventi pagal Sistemą…
Taip galvojau ilgus penkiolika metų, vienąsyk buvau pradėjusi viską iš pradžių, bet mano ryžto užteko gal porai mėnesių – kol įtilpau į gimtadienio baliui numatytą suknelę. Kaip teisingai supratote, motyvacija buvo per silpna. Kitas bandymas buvo pakeisti dietą lengvesne. Susiradau dar vieną skelbimą ir pradėjau važinėti į Klaipėdą. Numečiau gal tiek pat, kiek dabar, ir nusibodo. Moteriškė mielai rinko pinigėlius, visiškai mūsų nebarė, diktavo „liesus“ receptus ir siūlė pirkti pačios kurtus papildus, kurie neva išbrinksta skrandyje ir mažina apetitą. Per tuos kelis mėnesius taip pripratau prie stebuklingojo mišinio, kad juo galėjau pakeisti visą likusį maistą. Tada supratau, kad eilinį kartą bėgau nuo vilko ant meškos. Ir mečiau dietą.
Jei patikėsite mano ilgamete patirtimi, kiekvienas šiuo verslu (ne visais atvejais tai galėčiau pavadinti gydymu) užsiimantis žmogus ar jų grupė ieško kažkokio „mono“, kuriuo mes lengvai patikime (o kas mums, vargšams, lieka?). Medicinoje tai vadinama placebo efektu – jei patikėsi, tai ir padės. Ko tik mes nedarėme! Ir auskarus vėrėmės, ir amerikietiškus kokteilius vartojome, ir žolelėmis ar sidro kapsulėmis mitome… Visa tai – tik kamufliažas, nes kiekviena sistema greta savųjų užkalbėjimų pateikdavo griežtą sąrašą – ko gali valgyti ir ką turi užmiršti ilgam ar net visiems laikams. Taigi stebuklo, kad galėtum kasdien iškrovinėti šaldytuvą ir būti liekna kaip gazelė, dar niekas neišrado. Apie tai išsyk sužinotume – tas išradėjas gautų mažiausiai Nobelio premiją ir pusės nealkstančio pasaulio atstovų būtų nešiojamas ant rankų. Deja, deja, niekas iš niekur neatsiranda ir šiaip sau nepradingsta.
Kodėl grįžau būtent prie Daktaro sistemos? Ji man pasirodė mažiausiai „makaroniška“ – valia ir užsispyrimas, baimė, kad Daktarui pasirodysi kvailas ir bejėgis padaras, nesugebantis susitvarkyti su savąja priklausomybe – štai keli didieji banginiai, ant kurių laikosi mūsų norimas rezultatas. Jokių auskarų, brangiai kainuojančių priedų, jokių užkalbėjimų. Tik alkis, kurį turi įveikti ir pagaliau atpažinti – tai net ne alkis, o tik noras valgyti. Sakysite, jokio skirtumo? Oi, ne. Įprotis kažką kramtyti, kramsnoti, justi skonį liežuviu nieko bendra neturi su alkano žmogaus pojūčiais. Dažniausiai neturi. Alkį esu patyrusi dukart gyvenime – ir tik tada, kai stipriai sujudinau savo vestibiuliarinį aparatą. Vienąsyk – po skrydžio sportiniu lėktuvu, antrą kartą per audrą plaukdama keltu į Švediją. Abu sykius atsipeikėjus po išbandymų apėmė tiesiog gyvuliškas alkis – atrodė, kad galėčiau suvalgyti ir garsiuosius Čaplino batraiščius, net nevirtus…
Grįžtant prie vadinamųjų dietų su „užkalbėjimais“ ir be jų, noriu pasakyti savo subjektyvią nuomonę – geriau nebandyti perprasti pateiktos mitybos sistemos ją tobulinant. Labai vaizdingai mums pasakė Daktaras po to, kai pasiteisinome pakoregavusios dietą: per laidotuves negavusios tinkamos vakarienės (tokiomis aplinkybėmis giminaičių nešokdinsi), valgėme daržovių – nes jos, mūsų galva, nekaloringos. Daktaras pažvelgė į mus pro akinių viršų ir paaiškino: „Štai aš neseniai nusipirkau kompiuterį. Susivedžiau į jį visą informaciją apie pacientus, dar kai ką. Naudojuosi keliomis programomis. Geras daiktas, daug ką palengvina. Vis mokausi, kaip su juo elgtis… Tačiau man, atkreipkite dėmesį, nešauna į galvą mintis atidaryti dėžę ir ką nors patobulinti – sukeisti laidus, išimti kokią plokštę ir įdėti kitą… Aš tik vartotojas, ne specialistas. Taip ir su dieta, mielosios. Tad nekiškite nagų ten, kur padirbėjo rimti specialistai, nes galiu patikinti – jų dirbo ne vienas ir ne savaitę ar dvi.“
Pamoką supratome. O pakoreguotos dietos sąvoką įdiegė viena iš mūsų pasekėjų. Ji dirbo ledų fabrike ir parnešusi šeimynai pigesnės produkcijos neišlaikė: sugraužė porą porcijų skanėsto. Į mūsų klausimą, kaip sekasi laikytis dietos, moteris atsakė: „Normaliai, tik jums kažkaip geriau svoris krinta…“ Tik paskui ji prisipažino tą nuobodų ir nesaldų racioną „šiek tiek pakoregavusi“.
Taip ir prigijo posakis apie pakoreguotą dietą. Jei norite garantuoto rezultato, geriau nieko nekeisti. Net jei mums atrodo, kad keičiame į gera. Ir tada, kai vakarienei valgėme daržovių, klydome. Daktaras atsiduso: „Kvailas pasirinkimas, geriau būtumėt suvalgiusios gabalą mėsos“.
Kodėl taip geriau, nebeklausinėjome.
Taigi apie dietos pasaldinimą. Kartą per savaitę reikia valgyti varškės. Kas mėgsta saldžiau maitintis, šios dienos lauks, nes tai vienintelė galimybė šiek tiek pasisaldinti monotoniją.
Per dieną būtina suvalgyti: 250 gramų varškės, 2 valgomuosius šaukštus medaus, 6 graikinius arba 12 lazdyno riešutų, 2 obuolius, ir išgerti pusę litro pieno arba kefyro, arba rūgpienio. Tokia pieniška iškrovos diena. Beje, atkreipkite dėmesį: obuolių svoris nenurodytas. Tad dar vienas komiškas prisiminimas: kad jūs būtumėte mačiusios, kokio dydžio obuolių ieškodavome ir rasdavome parduotuvėse. Obuoliai milžinai, obuoliai rekordininkai – labiau panašūs į vidutinio dydžio kopūstus. Daktaras, beje, nepriekaištavo dėl mūsų išradingumo, sakė, kad mokame teisingai įvertinti kontekstą. Tačiau vis dėlto geriau nepersistengti ir negaišti laiko ieškant arbūzo dydžio obuolių…
Varškės dienai nebegalioja tradicinis mitybos grafikas. Viską galima suvalgyti per penkis ar šešis kartus, nesvarbu ką, kaip ir su kuo derinant. Varškės dieną pasiskyriau, kaip jau sakiau, savaitės viduryje – kai daugiau darbo ir judėjimo. Ji ypač tinka kelionėms – nereikia indų barškinti, gali gerti nesaldintą latė ar kapučino kavą, kas paprastai yra draudžiama daryti bet kokiu metu…
Tad dar vienas mano patarimas: sudarykite protingą, gerai apgalvotą mitybos grafiką, ir naujoji sistema jūsų neapsunkins, net priešingai – net palengvins gyvenimą.
Tad iki kito trečiadienio.
Onė

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

*

scroll to top