Vienas iš stambiausių merginos sumedžiotų laimikių – šernas. Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Medžioklė ir žvejyba nuo seno laikoma vyrišku laisvalaikio praleidimo būdu. Pikelių medžiotojų būrelio narė Žydrė Lenkauskaitė drąsiai laužo stereotipus ir tvirtina: „Jeigu man tai patinka, jeigu aš tam turiu jėgų, jeigu gerai jaučiuosi, kodėl ne?“.

Noras eiti į medžioklę Žydrę lydėjo nuo pat vaikystės – tėvelis buvo ir yra Pikelių būrelio medžiotojas. Tėvelio mėgstamas laisvalaikio leidimo būdas, jo pasakojimai merginos pasirinkimui turėjo nemažai įtakos. Tačiau į medžioklę jis dukters nesivesdavo ir neversdavo eiti – sakė: „Kada pati panorėsi, tada ir pradėsi“.
„Būrelyje, kaip ir dauguma medžiotojų, pradėjau nuo varovo pareigų: dvejus metus braidžiau po miškus ir laukus, gainiodama žvėris. Jeigu buvau varove, vadinasi, patikdavo tos medžioklės. Tiesa, visko buvo – ir sušaldavau, ir pavargdavau, todėl kartais pagalvodavau: ar man to reikia? Juk tada  tarp varovų buvau vienintelė mergina ir dabar esu vienintelė medžiotoja būrelyje“, – pasakojo Žydrė.
Trejus metus aktyviai medžiojanti mergina dar ir dabar prisimena pirmąjį laimikį – raguotą stirniną – jis sumedžiotas vasaros metu, sėlinant per rują, kai stirninas buvo pametęs galvą dėl patelės.
Pirmasis laimikis tik įsiminė, o tikros medžiotojos krikštynos įvyko, jai sumedžiojus šerną. Medžiotojai teko pačiai jį atsitempti, paguldyti, pačiai prieš žvėrį atsiklaupti… Pasak Žydrės, buvo ir krauju paženklintas veidas, ir „beržinės košės“ teko paragauti – privalu vytele tris kartus sušerti per užpakalį: kartą – nuo būrelio, kartą – nuo šerno, kartą – dėl to, kad nepasididžiuotų ir būtų gera medžiotoja.
Plačiau skaitykite penktadienio laikraštyje.