„Prancūzas“ Bartas – ir sargas, ir draugas

Bartas nieko taip nemėgsta kaip gulėti minkštoje, švarioje lovoje arba patogiai laukti sugrįžtant savo šeimininko. Nuotr. iš Končių šeimos archyvo

Visada mėgau skaityti „šuniškas“ istorijas. Ir ne tik jas, o apie augintinius apskritai. Manau, tokie pasakojimai ypač aktualūs dabar, kai mums reikia ieškoti ir branginti dalykus, teikiančius džiaugsmo, nesvarbu, kas tai būtų – geras žmogus, meilus šunelis ar katė, pavasarinis atbundančios gamtos vaizdas ar kas kita.
Karantino sąlygomis kai kuriems žmonėms jų augintiniai tapo vieninteliu teigiamų emocijų šaltiniu, jie gyvena kartu ir praskaidrina izoliaciją, vienatvę. Tad ir „šuniškos“ bei kitokios istorijos įgyja naujos vertės.
Šiandien apie savo augintinį mums pasakoja Balėnų kaime gyvenanti Janina Končienė.

Susižinojom internetu

Kai gyveni kaime, šuo kieme – įprastas dalykas. Visada auginam du šunis: seną ir jauną. Kai seno amžius baigias, esame laimingi, kad dar turim šunį. Tada imam ieškoti jauno šuniuko. Dažniausia kaimynai pasako, pas ką galėtų gauti. Laikome nebūtinai grynaveislį su dokumentais, bet ir ne kiemo lenciūginį…
Vis nerandant šuns, ėmiau domėtis skelbimais internete. Jų – kiek tik nori. Kadangi buvom nusprendę susirasti, vyro žodžiais, prancūzą, tai bet kas netiko. Kai radau parduodamą prancūzų buldogą Šiauliuose, nieko nelaukę išbildėjom parsivežti. Nuvažiuojam, o ten romų šeima mums siūlo pirkti šunį.
Šunelis jaunas, – sako, – septynių mėnesių. Žiūrim: vargšas juodas ir toks purvinas, apšepęs, kad gaila žiūrėti. Paprašė tik 50 eurų ir, pasiėmę pinigus, dingo. Tiesa, atnešė „dokumentus“, bet kai parodėm juos veterinarui, jis pasakė, kad nieko verti. Gal vogtas buvo… Ką po tiek laiko supaisysi ar surasi.

Nuotr. iš Končių šeimos archyvo

Mokytas labiau, nei galėjome tikėtis

Taip pas mus atsirado „prancūzas“. Grįždami namo pavadinom Radžiu. Numaudytas, išdžiovintas visą naktį vonioje ant kilimėlio išmiegojo, nors durys buvo atviros.
Apsipratęs, išsiaiškinęs, kas yra kas ir kur yra, parodė šunelis, kad yra protingas ir mokytas. Išmanė komandas gulėt, sėdėt, atnešt, mokėjo duoti labas ir „tarnauti“.
Prancūzų buldogas yra tikras prancūzas: nieko taip nemėgsta, kaip gulėti minkštoje, švarioje lovoje. Akys blizga iš po antklodės galvą iškišus. Tinka ir apsiklojus, ir neapklotam, kad tik lovoje.
Užaugo didelis ir gražus. Pas mus jis – trobinis šuo. Mėgsta ir lauke būti, bet tik su mumis… Tiek viduj, tiek kieme mina pėda pėdon. Kur tu, ten ir jis.

Ištikimybė – santykinis reikalas

Nustojom vadinti Radžiu, dabar jis – Bartas. Kai vyras darbe – mano šuo. Artėjant penktai valandai, jis darosi neramus, įsitaiso ant kėdės prie lango ir ima laukti. Nejudėdamas, akių nuo kelio nenuleisdamas.
Jei vyras įprastu laiku negrįžta, ima „verkti“. Laukimo vietos nekeičia, o kai svarbiausias asmuo pagaliau grįžta, rodos, kad šuneliui iš džiaugsmo širdelė sprogs. Tada aš tampu nieko verta: nemato, neatsiliepia, neina artyn.
Jei vyras prie kompiuterio, tai jis taikosi ant kelių, jei prie televizoriaus, tai jis šalia prisiglaudžia.
Tenka susitaikyti – iki kito vyro darbo dienos ryto. Tada vėl būsim draugai.
Beje, kas nemėgsta šuns lojimo, prancūzų buldogas bus pats tas. Loti moka, bet kam tas prasčiokų užsiėmimas…
Užrašė Jūratė MEDEIKYTĖ

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

*