- Mažeikiai, naujienos, žinios – Santarvės laikraštis, santarve.lt - http://www.santarve.lt -

Sodininko skiltis: Kaip pasidauginti augalų

Asociatyvi nuotrauka

Sėklomis dauginami tipinių rūšių augalai (ne veislės), kurie užmezga ir subrandina daigias sėklas. Šis būdas paprasčiausias – nereikia nei sudėtingos įrangos, nei įgūdžių. Be to, iš sėklų išauginti augalai gyvena ilgiau ir yra ištvermingesni. Smulkios, nekietos sėklos (veigelių, lanksvų, sidabrakrūmių) paprastai sėjamos pavasarį tiesiai į dirvą arba į dėžutes, nors galima jas sėti ir rudenį. Sėklos kieta luobele (kukmedžių, gudobelių, kaštonų, kaulenių, magnolijų) sėjamos rudenį. Kad sudygtų, joms reikia pabūti šaltai (apie 0° C) ir drėgnai. Galima nesėti tiesiai į lysvę, o stratifikuoti – sumaišyti su drėgnu smėliu ar durpėmis ir palaikyti šaldytuve, šaltame rūsyje arba įkastas į žemę, ir sėti pavasarį.

Bet ne visi sumedėję augalai subrandina sėklas, o veislės (kultivarai), dauginami sėklomis, neretai „sugrįžta“ prie tipinės rūšies požymių. Geltonlapių (ar geltonspyglių), raudonlapių, glaustašakių augalų dalis sėjinukų daugiau ar mažiau paveldi veislei ir formai būdingus požymius, o margalapiai, karpytalapiai ir svyruokliniai – beveik niekada. Daugelis kultivarų, ypač žemaūgiai, besidriekiantys, žydintys pilnaviduriais žiedais augalai sėklų nė neužmezga. Jie dauginami vegetatyviniais būdais – augalo dalimis. Taip padauginti augalai greičiau auga, žydi ir dera.
Daugelis dekoratyvinių krūmų (ameliankai, erškėčiai, keružiniai migdolai, meškytės, lanksvos, lanksvūnės, sedulos, žiemės, žilakrūmiai, žagreniai) plinta atžalomis, kurias galima iškasti ir persodinti. Kai kurių krūmų, ypač besidriekiančių bei žemai svyrančių, šakos dažnai įsišaknija, kai tik pasiekia dirvą. Pavasarį jas galima prilenkti ir pritvirtinti kuoliukais, kad iki rudens išleistų šaknis. Taip nesunku padauginti besidriekiančius kadagius, aktinidijas, Fortūno ožekšnius, forsitijas, gebenes, kaulenius, lazdynus, ligustrus, raudonuoges meškytes, serbentus, visterijas, vijoklinius sausmedžius, vynvyčius, raganes.
Krūmo dalimis rudenį arba pavasarį galima dauginti stambialapes ir šviesiąsias hortenzijas, raganes, erikas, Fortūno ožekšnius, žiemes.
Beveik visus dekoratyvinius krūmus lengviausia dauginti auginiais, tuomet iš keleto šakelių užauga daug naujų augalų. Vasarą dauginama nuo birželio vidurio iki liepos vidurio, kai šiųmetės šakelės būna pusiau sumedėjusios. Daugiau augalų geriausia dauginti šiltnamyje arba inspekte, o keletui užteks dėžutės arba vazono. Ant 20–25 cm sluoksnio švarios žemės (galima naudoti durpes, persijotą kompostinę žemę arba jų mišinį) užpilkite 5–7 cm švaraus rupaus smėlio arba perlito ir palaistykite. Ankstyvą rytą arba apsiniaukusią dieną nuo krūmo prikarpykite šoninių šiais metais užaugusių šakelių ir iš karto pamerkite jas į vandenį. Tuomet sekatoriumi arba labai aštriu peiliu iš šakelės vidurinės dalies paruoškite 10–15 cm ilgio auginius. Apatinis pjūvis daromas įstrižai, per 0,5 cm nuo pumpuro, viršutinis – horizontaliai, 1 cm virš pumpuro.
Auginys privalo turėti ne mažiau kaip du pumpurus arba jų poras. Iš ilgų šakelių išpjaunami 2–3, iš trumpesnių – vienas auginys. Apatinis lapas arba jų pora pašalinami, kiti, jeigu dideli, nukerpami pusiau. Spygliuočiai (cūgos, kadagiai, kukmedžiai, puskiparisiai, tujos, tujeniai, žemaūgės eglutės) dauginami kitaip: nukirpus nuo krūmo didesnę šakelę, auginiai ne karpomi, o plėšomi, kad prie pagrindo liktų gabalėlis senesnės medienos ir žievės. Nuplyšusi ilgesnė kaip 1 cm žievės juostelė sutrumpinama. Auginio viršūnės nukirpti nereikia. Tujų bei puskiparisių auginius galima ruošti ir iš senesnių (2–3 metų) šakelių.
Paruošti auginiai pusiau arba trečdaliu 45 ? kampu susmaigstomi į paruoštą substratą. Pirmiausia pieštuko storio pagaliuku subadomos skylės, tada sukaišomi auginiai ir apspaudžiami žemėmis. Auginius būtina pridengti nuo saulės – ištempti neskaidrią plėvelę arba audeklą, uždengti nubaltintu stiklu. Dėžutes arba vazonus geriausia laikyti pavėsyje ir uždengti polietileno plėvele ar maišeliu.
Kasdien reikia 3–5 kartus nupurkšti vandeniu, kad substratas ir auginių lapeliai būtų nuolat drėgni. Tinkamiausia oro temperatūra – apie 20–25oC. Dauguma augalų per mėnesį įsišaknija ir ima leisti naujus ūglius. Tada rečiau laistomi, dažniau vėdinami, o rugpjūčio mėnesį plėvelę galima nuimti. Persodinami rudenį arba kitų metų pavasarį.
Kadagiai, cūgos, eglės, alyvos, magnolijos, pupmedžiai, putinai gali išleisti šaknis tik kitų metų pavasarį. Rudenį šiltnamyje jie mulčiuojami durpėmis, pridengiami eglišakėmis ir paliekami žiemoti, o dėžutės žiemai įnešamos į patalpą, kur temperatūra apie 0 ?C. Aprašytu būdu spygliuočius galima dauginti ne tik vasarą, bet ir pavasarį (kovą–balandį) šiltnamyje.
Nemažus, šalčiui atsparius krūmus (jazminus, karklus, lanksvas, sausmedžius, serbentus, sedulas, vynvyčius) galima dauginti sumedėjusiais auginiais balandžio mėnesį lysvėse ar šiltnamiuose. Ūgliai paruošiami vėlyvą rudenį, žiemą arba anksti pavasarį ir iki sodinimo laikomi drėgname smėlyje rūsyje ar šaldytuve. Prieš sodinimą jie apie parą mirkomi vandenyje ir supjaustomi 15–25 cm ilgio dalimis su 2–6 lapais arba lapų poromis. Lengvose dirvose sodinami vertikaliai, sunkesnėse – įstrižai. Virš žemės paliekami 1–2 pumpurai (pumpurų poros). Per vasarą gausiai laistoma, dirva mulčiuojama durpėmis arba pjuvenomis. Tinkamai prižiūrimi auginiai iki rudens įsišaknija ir užaugina ūglius.