Tirkšlių seniūnijoje važiuojant Balėnų link pasukame siauru keleliu į mišką. Vingiuotas keliukas nuveda tolokai į miško gilumą.
Netikėtai atsiradęs aikštelės su sodyba vaizdas nustebino. Sužinojome, kad esame Bružų kaime, Aleksandros ir Algio Norkų valdose.
DAILIDĖS AMATO NESIMOKĖ
Dar prie vartų pasitiko pirmasis šeimininkų sargas – šuo Čikis. Šeimininkai sako, kad jų šuo tik iš pirmo žvilgsnio agresyvus, paleidus nuo grandinės linksmai laksto aplink.
Algis pradėjo rodyti savo sodybą, kurioje iškart į akis krinta nagingo dailidės medžio darbai.
Pasirodo, jokių mokslų ar didelės medžio skaptavimo praktikos šis nagingas penkiasdešimties metų vyriškis, ilgai dirbęs šaltkalviu, vairuotoju, neišėjęs. Tiesiog patinka jam drožinėti, skaptuoti medį, iš paprasto rąsto ar įdomesnės šakos padaryti ką nors gražaus.
SODYBĄ SURADO DIRBDAMAS
Šiame name šeima įsikūrė prieš geras dvi dešimtis metų. Kai atsikėlė čia gyventi, kaip sako Algis, tai buvo sena, apleista sodyba, tiesiog per kiemą iškastas griovys. Namą šeimininkai pirko iš jau Anapilin išėjusių senukų, už jautį pardavus gautus 1000 rublių. Algis tada dirbo Mažeikių miškų ūkyje, tad dirbdamas šiame miške sodybą ir surado.
Miškų ūkis padėjo privesti ir elektrą, kai netoliese gyvenę, taip pat elektros neturėję pensininkai pakėlė triukšmą. Prieš tai reikėję šviestis žibaline lempa, vėliau, kai dar buvo pigus benzinas, buvo įsitaisę seną generatorių.
Vaikai – keturios dukros – mokyklą lankė Balėnuose, iki kurių pėstute kelio mišku palei kanalą – 15-20 minučių. Kol buvo maži, palydėdavo tėvai, vėliau keliaudavo savarankiškai. Dabar trys dukros jau ištekėjusios, augina tėvams anūkus, viena įstojo į Žemaitijos kolegijos filialą Mažeikiuose.
NET TVOROS NEĮPRASTOS
Aplink sodybą pamiške auga vien maumedžiai (tad gali būti aktuali ir maumedžio mediena). Algis sako, kad sovietmečiu čia kažkokius bandymus darė miškininkai. Šeimininkui nepatinka, kad rudenį šie Sibiro krašto medžiai numeta spyglius ir atrodo kaip vaiduokliai.
Pačioje sodyboje augalų įvairovė: išvaizdžios tujos, eglės, paparčiai, keleto žmonių ūgio kadagiai, kurie, kai juos Algis sodino, buvo dar visai mažyčiai. Teko nemažai padirbėti ir sode, kol vietoj senų, apipuvusių obelų išaugo gražūs vaismedžiai.
Šioje sodyboje galima gėrėtis ir tvoromis. Jos juosia visą sodybą, atitveria sodą nuo daržo, kiemą nuo ūkinio pastato. Ir visos skirtingos – pintos iš jaunų medžių stiebelių, šakų, iš nedidelių lentelių.
TVENKINYJE GALIMA PAŽVEJOTI
Iš vienos pusės palei sodybą iškastas tvenkinukas su nedidele sala, kurioje puikuojasi dvi išdrožtos ir išdažytos gulbės. Ir jos, ir tvenkinys – taip pat Algio rankų darbas. Prie tvenkinio iš kelių pusių veda laipteliai, vienoje vietoje iš rąstelių virš vandens sukaltas savotiškas balkonas, į kurį veda lieptas.
Iš to “balkono” į tvenkinį galima užmesti meškerę. Šeimininkas pasakoja, kad tvenkinys gilus, kai nėra nusekęs, siekia 3-4 metrus gylio, jame prileista lydekų, lynų, karosų.
“Tik vanduo jame visada labai šaltas, gal daug šaltinių”, – samprotauja Algis.
SKULPTŪROS – DAUGIAUSIA ŽIEMOMIS
Aplink namus sodyboje labai daug drožtų pelėdų, gandrų, kitokių gyvūnų.
Šeimininkas sako, kad daugelį jau reikia keisti naujais, nes anksčiau skaptavo juos iš bet kokios medienos, dažniausiai drebulinės, dabar viską stengiasi dirbti iš ąžuolo, nes daug ilgiau laiko.
Medinėmis skulptūrėlėmis papuošti vartai, vedantys į sodybą, į daržą, į ūkinius pastatus. Jas Algis daugiausia tašo, drožia žiemomis, kada mažiau ūkio darbų.
Vasaromis, šeimininkų teigimu, tais gražiais darbais beveik nėra kada užsiimti. Kadangi niekur nedirba, Aleksandra daugiausia laiko praleidžia sode ir darže, Algis savo malonumams gali atsidėti tik po darbo arba savaitgaliais.
Šeimininkei atitenka visi moteriški darbai, kurių pagrindinis – rūpintis, kad aplink netrūktų gėlių, kad jos būtų prižiūrėtos, nuravėtos. Moteris buvo užsiregistravusi Darbo biržoje, bet darbo negavo.
“Pagaliau ir amžius nebe tas, būk namuose, sėdėk prie pečiaus ir leisk dirbti jaunimui”, – garsiai mąsto Aleksandra.
MIŠKO SODYBĄ DAŽNIAU APLANKO ŽVĖRYS
Paklausti, ar dažnai sulaukia svečių, šeimininkai atsakė neigiamai. Apsilanko dukros ir žentai, vienkiemio aplinkos ramybę sudrumsčia anūkų krykštavimas.
Kartais pasirodo iš miško išlindę grybautojai. “Kai mūsų sodybą pripažino gražiausia Balėnuose, lankytojų kiek padaugėjo”, – sakė Algis.
Kiek dažnesni svečiai – žvėrys. Netrūksta šernų, pasirodo viena kita stirna, lapė. Dėl pastarųjų ir vanagų šeimininkai bijo už tvoros išleisti vištas.
Piktų dvikojų lankytojų nepasitaikė, niekas dar neišgąsdino. Telefono sodybos šeimininkai taip pat neturi, bet kol kas itin jo neprireikė.
Didžiausias darbas, dabar laukiantis Algio – pastatyti priepirtį. Graži, iš tašytų rąstų pirtelė jau baigta.
Namas, kuriame gyvena šeimininkai, medinis, statytas prieš gerą pusšimtį metų, bet dar gana tvirtas. Daugiausia laiko jame Norkai praleidžia žiemomis, o vasarą, kada darbo lauke į valias, grįžta tik tada, kai parvaro sutemos.
Vytautas MALŪKAS
