Nacionalinėje krepšinio lygoje sezoną pradėjo „Mažeikių“ krepšinio komanda. Sirgaliams įdomu, kuo ir kaip gyvena žaidėjai, kokias jie mato komandos perspektyvas.
„Santarvė“ ketvirtadieniais pristatys po vieną ekipos žaidėją. Kiekvienam jų bus pateikti tie patys žaibo interviu klausimai.
– Amžius, nuo kelerių metų pradėjai žaisti krepšinį, pirmasis treneris, karjera, kaip atsiradai „Mažeikiuose“.
– Šiuo metu man 27-eri, tačiau mėnesio pabaigoje septynetą jau pakeis aštuonetas. Krepšinį pradėjau žaisti tik penkiolikos metų, nes iki tol penkerius metus lankiau rankinį. Ir šioje sporto šakoje sekėsi neblogai, tačiau perkėlė į vyresniųjų grupę, kilo su jais nesutarimų, todėl perėjau į Vilniaus krepšinio mokyklą. Pirmasis treneris – Gintaras Pocius (žinomo krepšininko Martyno Pociaus tėvas).
Iš pradžių žaidžiau Vilniaus mėgėjų lygose, po to Lietuvos krepšinio B lygos Utenos „Juventus“ ekipoje, kur tapau lygos nugalėtoju. Po to persikėliau į NKL: pirmąjį sezoną su Vilniaus „Akademija-MRU“ tapau čempionu, žaidžiau joje tris sezonus, po to perėjau į Prienų „Rūdupį“. Čia vėl tapau čempionu, buvau pripažintas naudingiausiu finalo serijos žaidėju. Vėliau buvo LKL Vilniaus „Sakalai“, tačiau ten įsitvirtinti nepavyko, perėjau į Pasvalio „Pieno žvaigždes“. Patyriau sunkią traumą, beveik metus visiškai nesportavau, tik sezono pabaigoje perėjau į Vilniaus „KK Akademiją“, po to atsidūriau Mažeikiuose.
– Kokia stiprioji ir kokia silpnoji Tavo asmeninio žaidimo pusės?
– Stiprioji pusė – geras šuolis, staigus prasiveržimas bei metimas, o silpnoji – darbas gynyboje. Todėl dabar daugiau dėmesio skiriu šiai sričiai.
– Koks Tavo asmeninis rezultatyvumo rekordas?
– Dar būdamas moksleivis rungtyniavau prieš kitos sostinės mokyklos komandą, kurios lyderis buvo Simas Jasaitis. Mes dengėme vienas kitą, aš pelniau 69 taškus, Simas – 59 taškus. Mūsų komanda laimėjo rezultatu 120:110.
– Įsimintiniausios rungtynės – nebūtinai tos, kuriose pats dalyvavai?
– Labiausiai įsiminė visos finalų serijų, po kurių tapome čempionais, rungtynės. Po jų buvo toks malonus jausmas, kad jo neužmiršti visą gyvenimą.
– Ką manai apie teisėjus ir sirgalius?
– Po visiems žinomo incidento (Janas 2006 metais mėgėjų lygoje smogė teisėjui į galvą ir buvo diskvalifikuotas visam sezonui) stengiuosi nekreipti į jų sprendimus dėmesio. Aš dirbu savo darbą, jie – savo.
Nors atrodo menkniekis, tačiau kai žaidi savo sirgalių palaikomas, dažniausiai iškovoji pergales. Tai pastebime ir šį sezoną, todėl drąsiai galiu teigti, kad sirgalių palaikymas yra vienas svarbiausių pergalės veiksnių. Gal todėl dar ir nelaimėjome svečiuose (juokiasi).
– Didžiausią įspūdį palikęs žaidėjas ir komanda?
– Man imponuoja Ramūno Šiškausko žaidimas, jis yra toks universalus, kad gali rungtyniauti bet kurioje pozicijoje, gal tik išskyrus vidurio puolėjo. Mylimiausios ekipos neturiu, tačiau stebiu mūsų grandų – Vilniaus „Lietuvos ryto“ ir Kauno „Žalgirio“ žaidimą.
– Koks Tavo valgiaraštis sezono metu ir kokie valgiai mėgstamiausi, kai nerungtyniauji?
– Tiek sezono, tiek ne sezono metu valgau viską, ką pasitaisau pats, nespjaunu ir į bulves ar mėsą. Tik rungtynių dieną stengiuosi nevalgyti vadinamojo sunkaus maisto.
– Tavo požiūris į alkoholį…
– Labai mėgstu alų, tačiau sezono metu tik savaitgalį leidžiu sau išgerti vieną kitą bokalą. Ne sezono metu juo pasimėgauju ir daugiau.
– Šeiminė padėtis, automobilis, augintinis…
– Esu išsiskyręs, turiu ketverių metukų dukrą Gertrūdą, šiuo metu turiu draugę. Automobilio nevairuoju, augintinį, gyvenant ne namuose, sunku būtų laikyti, užtenka to, kad tėvų namuose pasidžiaugiu jų negrynaveisliu šunimi Pifu.
– Kokie Tavo asmeniniai planai šiam sezonui? Prognozės – kokią vietą užims komanda?
– Planai aiškūs – kilti kuo aukščiau. Spėlioti nenoriu – bandysime, žaisime, kovosime ir pamatysime, kas gausis.
Vis dar buksuojame – rungtynėse pirmaujame, po to gili duobė, tenka įdėti daug pastangų, kad iš jos išliptume. Norisi dar daug ką taisyti, turime dar tobulėti visa komanda.
Kalbino Vidas STANKUS
Sigito STRAZDAUSKO nuotrauka
