Jei taip mylėtume gyvuosius…

Mažeikių Šv. Pranciškaus Asyžiečio parapijos vikaras rel. m. mgr. kun. Antanas Mačas.

Esu mirtis, kuri tave lydėjo
Nuo mažo kūdikio sapnų,
Esu mirtis, kuri šalnoj rugsėjo
Ir vasaros žvaigždynuos gyvenu.
Esu mirtis, kuri gėles aplanko
Ir žemės viešpatysčių karalius,
Esu aš motina, kuri beturčius renka,
Ir karalienė – auksą ir perlus…
(B. Brazdžionis)

Visų šventųjų ir Vėlinių proga – pokalbis su Mažeikių Šv. Pranciškaus Asyžiečio parapijos vikaru rel. m. mgr. kun. Antanu Mačiumi.

– Kaip, Jūsų manymu, pasikeistų mūsų gyvenimas, jei gyvuosius mes mylėtume taip pat kaip mirusiuosius?
– Nereikia čia lygybės, nes nėra lygybės – mirusiems reikia TIK mūsų maldų (užtarimo, advokatavimo pas Dievą), mirusieji patys sau jau nebegali padėti, su mirtimi pasibaigia gerų ir blogų darbų darymo laikas. Mirusiesiems yra vienintelis tikslas – DANGAUS VARTAI. Malda čia plačiąja prasme ne vien poteriai, šv. Mišios, bet ir gražus prisiminimas, geras kalbėjimas apie juos, kuklus kapo prižiūrėjimas ir t. t.
Su mirusiaisiais labai paprasta – nei daug meilės, nei daug investicijų nereikalaujantis dalykas. O va su gyvaisiais – visai kitas reikalas: tikrai reikia veiklios meilės, kantrybės, atlaidumo, investicijų – tiek laiko, tiek piniginių. Gyvuosius reikia mylėti – na bent jau kokį 100 kartų daugiau.
Kitas jo mokinys prašė: „Viešpatie, leisk man pirmiau pareiti tėvo palaidoti“. Bet Jėzus atsakė: „Sek paskui mane ir palik mirusiems laidoti savo numirėlius“ (Mt 8,21-22).
Tada mūsų gyvenimas pasikeistų pagal Dievo planą – taptume turtingesni ir materialiai, ir dvasiškai, juk Dangaus karalystė prasideda jau čia, Žemėje.

– Kaip paprastam žmogui nepaklysti tarp Vėlinių žvakučių komercijos ir tikrųjų Vėlinių tradicijų?
– Yra gera proga sugrįžti prie krikščioniškų šaltinių ir išsiaiškinti, kas svarbiausia. Vėlinės yra viena iš didžiausių švenčių metuose mirusiesiems (šalia Velykų, Kalėdų), tą dieną (tikime) į dangų traukia būriai sielų išėjusių, išmelstų iš skaistyklos. Tą dieną ir visą oktavą (8 dienas) galima pelnyti visuotinius atlaidus mirusiųjų naudai.
Žvakutės nėra blogis – per krikštą įteikiama žvakė tariant: „…tegu primena tau Kristų, mūsų Šviesą“, Didįjį Šeštadienį giedame: „Kristus mums šviečia“, per Grabnyčias (vasario 2-ąją) šventiname žvakes, mirštančiam įduodam žvakę, kad šviestų kelią į dangų…
Žvakučių komercija – jei yra paklausa, yra ir pasiūla. Mes patys turime susirūšiuoti vertybes. Gerai uždegti vieną kitą pašventintą žvakelę ant kapo, bet ne laužą sukrauti.

– Apskritai kodėl, Jūsų manymu, vien užėjęs į prekybos centrą gali pasakyti, ką minime ar švenčiame – ar Vėlines, ar Kalėdas, ar pan.?
– Yra paklausa, yra ir pasiūla. „Apie viską pagalvota“. Visada turėsime rinktis patys. Vyresniajai kartai sunkoka, o va jaunimo nebepastumdysi – renkasi patys…
Ačiū Dievui, Aleliuja. Jei žmonės neitų į prekybos centrus, pastarieji bankrutuotų. Buvo siūlymas sekmadieniais neiti, nepirkti. Visada turime asmeniškai apsispręsti.

– Ar, Jūsų manymu, prekybos centrai tuo nepiktnaudžiauja ir ar negalėtų elgtis truputį „taktiškiau“?
– Mes prekybos centrų BOSAI, jie mums tarnauja, mes jiems sąlygas nurodome. Jei apsileidžiame, jei nesame vieningi, patys kalti esame.

– Ką Jums pačiam reiškia Vėlinės?
– Visų mirusiųjų šventė – metas susimąstyti apie savo ateitį gyviesiems. Užrašas ant kapinių vartų: „Kokie jūs esate, mes buvome, kokie mes esame, jūs būsite“.
Tikėjimo išpažinime sakome: „Tikiu šventųjų bendravimą…“ Gyvieji ir mirusieji gali melstis vieni už kitus, bendrauti. Vėlinės man yra džiugi šventė, su „baltu pavydu“ kalbuosi su mirusiaisiais – jiems jau gerai, jie jau pas Viešpatį, daugybės dalykų jiems nebereikia. Kiek erzina tas žmonių vertybių supainiojimas – tarnauja ne mirusiajam, o savo puikybei (daug investuoja į kapą), „ką žmonės pasakys“.

– Ką prisimenate iš savo vaikystės, jaunystės ar senelių, tėvų pasakojimų?
– Mirusieji visada pas mus buvo gyvi. Melsdavomės, prie kapo kalbėdavomės, vakarienei dar vieną lėkštę padėdavome jiems…
Senelis papasakodavo tikrų istorijų apie gyvus mirusiuosius. Mano senelis 41 metus dirbo duobkasiu, jo namelis buvo kapinių teritorijoje, mano žaidimų aikštelė buvo kapinės, kai namelis buvo nugriautas, mes pasivaikščioti sekmadieniais eidavome į kapines. Toks jau mano gyvenimas nuskilo, kad mirusieji yra gyvi, mirtis yra tik peržengimas slenksčio į tikrą gyvenimą, kur nebebus melo, korupcijos, ligų, skurdo.

– Ar prisimenate, kada eidavote į kapines – ar Lapkričio 1-ąją, ar 2-ąją?
– Lapkričio 1-osios vakare ir lapkričio 2-ąją. Ir oktavos dienomis, kad atlaidus pelnytume.

– Ką, Jūsų manymu, simbolizuoja Vėlinių žvakutė ant kapo?
– PAŠVENTINTA žvakutė. Kristų – pasaulio šviesą. Amžinojo gyvenimo šviesą. Gyvenimas mirtimi nesibaigia, o tik prasideda.

Kalbino sesė Benita

4 Atsakymai į “Jei taip mylėtume gyvuosius…”

  1. lietuviai parašė:

    visada nori pasirodyti,o kapai yra viena is “scenu” kur gali “sublizgeti”…:))))
    Puikus renginiai lapkricio 1-aja,Helovynas. Trys dienos laisvos galima kazkur nulekti,pamatyti kazka,o minios tegul braunasi “ant scenos” :))

  2. Ar parašė:

    Kiek pamenu buvo akmeninis aukuras kapinėse ar tebėra ?

  3. Tikra tiesa! parašė:

    Reikia mylėti gyvus žmones, o nelakstyti po kapines ir drumsti mirusiųjų amžiną polsį!!!

  4. Yra parašė:

    Taip, tikrai yra žmonių, kurie savus griaužia dėl niekų, smerkia, engia, pagalbos nulis kai jos reikia, bet po kapines laksto ojojoj…ir bamba…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

*

scroll to top