Mažeikių muziejuje atidaryta retrospektyvinė paryžiečio dailininko Prano Gailiaus kūrybos paroda „Pranas: vaizdinės abstrakcijos“.
Po daugiau kaip 60 metų savo tapybos, grafikos, piešimo ir kitus darbus maestro pirmą kartą eksponuoja savo gimtajame mieste.
ANTRASIS MAŽEIKIŲ REKLAMUOTOJAS
Gyvendamas Paryžiuje, dailininkas mintimis sako nuolat gyvenąs Lietuvoje. „Kalbėdamas apie Lietuvą, visada kalbu apie Mažeikius. Lietuva man – gimtieji Mažeikiai. Daugiau Lietuvos miestų anksčiau nebuvau matęs. Dar buvo Tirkšliai“, – juokauja P. Gailius.
Dailininkas sako, kad Mažeikiai jam – lyg banga, įeinanti į gyvenimą ir vėl išeinanti. Pirmieji dailininko atsiminimai apie savo gimtąjį miestą – Vytauto, Bažnyčios gatvės, geležinkelio stotis, kuri, pasak dailininko, tada buvo miesto širdis, gimnazija. Apsilankęs geležinkelio stoties teritorijoje, dailininkas sako nusivylęs jos dabartine aplinka.
Bažnyčios gatvėje namo, kur gyveno Gailiai, jau nebėra. Bet jis nesijaučia ten savas, kaip Vytauto gatvėje, kur apsilankęs pajuto, kad kažkas grįžta iš praeities.
Dabartiniai Mažeikiai dailininkui paliko labai didelį įspūdį. Pasak jo, tai moderniausias miestas Lietuvoje. Taip maestro įsitikino, kad istorija kuriama ir ateityje.
Dailininką Mažeikiuose lydintis rašytojas Valdas Papievis paliudijo, kad rengdamas įvairias parodas, P. Gailius visada pažymi, jog yra kilęs iš Mažeikių.
„Po naftos fabriko, aš esu antrasis Mažeikių reklamuotojas“, – nepraranda humoro jausmo maestro.
VIETOJ DAILĖS – KREPŠINIS
Pirmoji P. Gailiaus mokykla – medinis pastatas netoli geležinkelio stoties. Dabar jo taip pat nelikę. Vėliau mokėsi gimnazijoje ir puikiai prisimena tą laikotarpį.
Atmintyje išlikę sporto, matematikos, dailės mokytojai, bet pavardžių dailininkas nebepamena.
Dar ir dabar jaučia gerus jausmus, simpatiją gimnazijos direktoriui. Kad kada nors bus dailininkas, maestro sako niekada negalvojęs ir nesitikėjęs. Dailės pamokos jam buvusios vos ne prievolė. Nuolat galvodavo, kaip čia greičiau išbėgus į lauką pažaisti krepšinį. Tad gimnazijoje jo kaip dailininko jokių pėdsakų nėra.
„Daug daugiau už mane padarydavo draugai, kurie buvo sukūrę savotišką meninę aplinką, aš nebuvau geriausias mokinys“, – prisimena P. Gailius.
PAMĖGO POEZIJĄ
Tais laikais gimnazijoje susibūrusį garsųjį M. K. Čiurlionio dailininkų būrelį menininkas vadina misterija, nes jis kažkur pasislėpęs atmintyje. Labiausiai įsiminęs jo dalyvavimas poetų susirinkimuose.
Pirmasis poezijos mokytojas, įvedęs į šią meno sritį, buvo už dailininką vyresnis poetas Donius Remys, tuomet gyvenęs kaimynystėje Vytauto gatvėje.
Dailininkas pasakojo, kad jo bičiulis turėjo gerą biblioteką, kurioje buvo sukaupta nemaža lietuvių poetų knygų.
„Remys man atidarė galimybę į pasaulį, kurio negalėjau numatyti, jo negalima atskirti nuo Mažeikių“, – sako P. Gailius. Vėliau mažeikiškį poetą D. Remį dailininkas sutiks lankydamasis Amerikoje.
Gimnazijoje buvo ir pirmieji būsimojo dailininko poetiniai bandymai. Vėliau, pasak kūrėjo, kiekvienas pradėjo eiti savo keliu.
DĖL SKULPTŪROS – Į DAILĘ
Karo metais patyrė pabėgėlio nuo sovietinės valdžios dalią. Būdamas šešiolikos atsidūrė Prancūzijoje, Strasbūre. Dailininkas sako, kad tada labai norėjęs likti šioje šalyje, kadangi, pasak jo, turėdamas 15–16 metų, retai kur jautiesi nejaukiai. P. Gailius tai įvardija kaip „gilius dalykus, kuriuos sunku paaiškinti“.
Greitai išmoko prancūziškai, Strasbūre lietuviams skaitė savo kūrybą. „Bet kam tada poezija rūpėjo, kaip ir dabar?“– retoriškai klausia dailininkas. Kadangi buvo nepilnametis, jį globojo kunigas Krivickas. P. Gailių traukė architektūra, tad buvo nuspręsta, kad reikia mokytis piešti. „Kaip nuėjau į dailės mokyklą, taip iš ten ir nebeišėjau“, – pasakoja maestro.
PARYŽIUS – MENO GARVEŽYS
Viename miestelių netoli Strasbūro surengė ir pirmąją savo darbų parodą. Apie tai buvo rašyta ir laikraštyje.
Pirmoji rimtesnė paroda surengta 1955 metais Paryžiuje.
Prancūzijos sostinė pradedantįjį dailininką sutiko pilna meninio judėjimo, dinamiškumo.
„Paryžius tada buvo meno garvežys. Pikaso, Matisas, kitos meno garsenybės nuolat vertė ieškoti naujovių“, – apie to meto įspūdžius pasakoja dailininkas. Jis džiaugėsi pataikęs į dinamiškiausią momentą.
ŠIRDIMI GYVENO LIETUVOJE
Su Lietuva dailininkas sako niekada neišsiskyręs. Ne kartą lankėsi JAV, Čikagoje, kur gyveno labai daug lietuvių.
Bendravo ir su iš Mažeikių kilusiu poetu Henriku Nagiu, iliustravo jo poezijos knygą „Broliai balti aitvarai“, bendradarbiavo su rašytoju Algimantu Mackumi, poetu Kaziu Bradūnu.
Lietuvai, anot kūrėjo, jautė labiau poetinę nei kūnišką nostalgiją. Nuolat domėjosi lietuvišku menu.
Dailininkas gyvena Paryžiuje, bet turi namus ir kaime, kur yra įsirengęs dirbtuves.
Prasidėjus Lietuvoje Sąjūdžiui, Lietuvai sukrutus atkurti nepriklausomybę, dailininkas labai dėl to išgyveno, nuolat klausėsi radijo. Sėdėdamas sode ir bijodamas praleisti kokią nors per radiją pranešamą informaciją iš Lietuvos, taip garsiai jį užsukdavęs, kad net kaimynai supykdavo.
DAUGIAU RAŠO NEI TAPO
Lietuva, jos motyvai nuolat jaučiami ir dailininko kūryboje. Iš Paryžiuje gyvenančio dailininko Mikšio buvo gavęs knygą apie lietuvių liaudies meną.
P. Gailius sako, kad jam skaityti ir rašyti likęs svarbesnis dalykas nei tapyti. Todėl jo menas ir yra daugiau rašytas nei tapytas.
„Esu labai jautrus ir jaučiu tapybinį kūną“, – apie save sako kūrėjas. Akvarelę dailininkas norėjo pervesti į grafiką. O iš šios atėjo skulptūra.
Pats maestro sako nežinąs, ar jis „kuria skulptūrą skulptūriškai“. Jis įsitikinęs, kad dailininkai skulptūrai suteikia daug naujovių, tad neveltui daugelis jų išbandė savo jėgas šioje meno srityje.
PASIILGO EŠERIO ŠEŠĖLIO VIRPĖJIMO
P. Gailius sakė turįs daug planų ateičiai. Jis įsitikinęs, kad nuolatinis naujų projektų realizavimas verčia judėti į priekį, ieškoti naujovių. Šiuo metu, sako maestro, turiu tiek planų ateičiai, kad reikia mažiausiai dvejų metų juos įgyvendinti. Dabar jį ypač domina kamerinė skulptūra, naujų formų ieškojimas.
Dailininkas sako, kad, būdamas Mažeikiuose, jis nuolat „pasikrauna“ naujos energijos, naujų idėjų, pajaučia įkvėpimą.
Dailininkas labai džiaugiasi šiltu priėmimu savo gimtajame mieste, apie muziejaus direktorę Adelę Cholodinskienę sako, kad ji yra jų lankymosi Mažeikiuose programos širdis ir variklis. Taip pat maestro dėkingas ir V. Papieviui, kuris Lietuvoje nepalieka jo vieno, o rengiant parodą Vilniuje buvo vienas iš jos architektų.
Paklausus, ko labiausiai dailininkas buvo pasiilgęs Lietuvoje, V. Papievis paprašė maestro prisiminti įžymiąją jo pasakytą frazę: „Labiausiai pasiilgau ešerio šešėlio virpėjimo saulės apšviestam Ventos vandeny…“
