Kiek duodi kitiems, tiek sugrįžta atgal

Birutė VAIČKIENĖ, Plinkšių globos namų direktorė:

Birutė VAIČKIENĖ. Nuotrauka iš redakcijos archyvo

– Šventinis laikotarpis globos namuose – pačios jautriausios dienos, kuomet vaikai, ieškodami šilumos, glaudžiasi prie visų, kas tik parodo jiems dėmesį. Mažeikių rajono vaikų našlaičių ir senelių globos namuose praleidau daugiau nei dvidešimt metų, tad žinau, kaip vaikams skaudu stebėti televizijos laidas, per kurias rodo jaukų namų židinį, gražią šeimą. Žinau, kaip naktimis jie tyliai verkia į pagalvę, o dienomis stengiasi būti stiprūs, grubūs ir nepalenkiami, kad neparodytų savo skausmo. Matydavau, kaip senoliai stengdavosi anksčiau nueiti miegoti, kad greičiau baigtųsi ta diena ir ateitų kita. Gal tą, kitą dieną, ateis aplankyti neužmiršti, bet užmiršę juos artimieji.
Kartą paprašiau vaikų, kad jie užrašytų nematerialius, nenuperkamus savo norus. Ir šiandien saugau tuos jų laiškus. Juose rašoma: „Noriu, kad mane pasiimtų mama“, „Noriu, kad tėtis nebegertų“, „Noriu turėti savo šeimą“. Vienos mergaitės laiške buvo parašyta „Noriu, kad vaikai nesipyktų ir klausytų savo auklyčių“. Taigi, džiaugsmas vaikų globos namuose sąlyginis – džiugu gauti dovanų, pasilinksminti karnavale, pasipuošus sėstis prie šventinio stalo. Tačiau puikiai suvokiama, kad pagrindinis noras neišsipildys. Ir vėl jiems lieka tikėjimas, viltis.
Seneliai visada džiaugiasi Kristaus gimimu ir galimybe oriai, šventiškai pasitikti Kalėdas. Kai kurie iš jų jau net nebeprisimena, kada jas šventė.
Norėdami padėti užsimiršti, drauge su kolektyvu globotiniams rengdavome šventes, kartu pirkdavome dovanėles, ruošdavome šventinį stalą. Didžiausi pagalbininkai buvo geros valios mažeikiškiai, įvarūs klubai, asociacijos.
Kalbant apie mano patirtis, Kūčių vakarą visada prie stalo tekdavo sėstis triskart. Pirmąjį su globos namuose gyvenusiais vaikučiais, antrąjį – su seneliais. Trečiąjį – namie su savo šeima, kuriai esu dėkinga už supratingumą ir palaikymą.
Kalėdų rytą su globos namų administracijos komanda, pavirtusia Kalėdų Senelio palyda, skubėdavome pasveikinti globos namų gyventojų. Na, o po to, kaip ir daugumoje šeimų, prie eglutės rinkdavosi  vaikai, anūkai.
Dovanėlės, anūkų klegesys, šventiniai pietūs, pasivaikščiojimas gamtoje, draugų lankymas, bendravimas…
Svarbiausia, kad visi skleistume gerumą, meilę, nes, tik kai patys duodame tai kitiems, tada ir mums sugrįžta.