Knyga apie vienintelę gyvenimo meilę

Mūsų tautoje apie vienintelę gyvenimo meilę esama  įspūdingų, kilnių istorijų. Simono Daukanto mylimoji – Lietuvos istorija, Vinco Kudirkos – lietuvių tauta, Maironio – tėvynė („Tu jį nors atmint ar atminsi kada?/ Tu, jo numylėta tėvyne.“) Panašių istorijų turime daug – tik neužmirškime jų.

Naują knygą – Bertas Raudvilas. Nuodėmių pilnatis. 2013 (231 psl.) – tikriausiai ims skaityti sediškiai (autorius  Sedoje  gimė ir dabar gyvena), mažeikiškiai ir klaipėdiškiai, pažinę autorių, o gal tik girdėję apie jį. Tikėkime, ją atras ir aukštuoju menu besidomintys  kūrėjai ir teatro mylėtojai. Filosofinė autobiografinė apysaka apie mėgėjiško teatro režisierių AURIMĄ skaitytojui užduos daug klausimų: nelaimėlis ar laimės kūdikis esi? Kaip įveikti nuodėmės trauką? Ar gali namų, iš kurių išėjai, dvasia apsaugoti nuo paauglystės nuodėmių? Koks režisieriaus santykis su sovietų valdžia? Kas iš tikrųjų yra teatras? Kokie efektyviausi  darbo su aktoriais (o gal ir su mokiniais) metodai? Kas lemia veiklos rezultatą – talentas, atsakomybė, sėkmė?

Maskvoje įgijęs mėgėjiško teatro režisieriaus specialybę, Aurimas svarstė, ar verta dirbti ir viltis tokiu  teatru. „Jame nerasi degančių užmojų ar visiško atsidavimo, giliosios meno prasmės, įspūdingo dvasios prasiveržimo. Vardan ko stengtis, jei tavo pastangos lieka nežinioje?.. Spektakliai miršta, ir lieki vienas, tarsi nieko nebūtum nuveikęs per gyvenimą.“ Ir vis dėlto jis lieka ištikimas mėgėjiškam teatrui – veda jį intelektas, drąsa, energija, atkaklumas. Aurimui gimsta troškimas prilygti profesionaliam teatrui – ypač statant „Makbetą“ –  ir net pralenkti jį („Aš norėjau, kad smegenys (aktorių) dirbtų kaip žarijos. O profesionalai tegu gyvena su kaukėmis. Tai jų sąžinės ir atsakomybės reikalas,“ – piktokai  aiškina Aurimas žurnalistui.

Iš prigimties laisvūnas, šviesaus proto, kūrybingas, energingas žmogus, žaižaruojantis charakteris, neišsenkanti vaizduotė; įsimylėjęs teatrą kaip sužadėtinę (didžiojo Juozo Miltinio mokinys), užsispyręs ir konfliktiškas, žinantis, jog režisieriai nebūna tautos numylėtiniai, kaip gali būti poetai; jog režisierius laikas neretai apgauna ir pažemina. Jis  tvirtas kaip granitas, savikritiškas (visada nepatenkintas savo darbu), visame kame tvarkingas žmogus, kuriam visą gyvenimą  „rūpėjo tik teatras ir niekas daugiau pasaulyje“; neturėjęs miesčioniškų įpročių: jokių vakarėlių, vaišių, atsipalaidavimų po premjerų ir ypač nekentęs apkalbų – nenuodijęs žmonių likimų ir kitiems to daryti neleidęs. Maksimalistas Aurimas.

„Nuodėmių pilnatyje“ skaitytojas tikriausiai tikėsis gausybės nusižengimų Dievui, žmogui ir sau. Bet čia jų nėra. Vienintelė nuodėmė (bet argi tai nuodėmė?) – teatras. Aurimo bičiulis Vilius aistringai dėsto, jog „teatras – žmonijos nuodėmių užeiga. Meilės ir pavydo, liepsnojančių gyvenimo kovų laukas. Septynių didžiųjų nuodėmių saugykla…“ Ir štai atsiranda jaunuolis, „kuriam nuodėmingas teatro pasaulis prilygsta Aukščiausiam Dievui.“ Ar teatras – nuodėmė – tesprendžia filosofai. Atrodo, labiau pritartume, kad teatras, kaip poetiškai kalbama knygoje, – „karūna, nusagstyta briliantais, ištiestomis rankomis nešama virš galvos“. Tai padaryti gali tik „kipšiškas genialumas“. Sudėtingi dalykai. „Į teatrą einama, jam lenkiamasi ir tarnaujama; jis apspjaudomas, paskui vėl kaip į šventovę žiūrima.“

Apysakos kalba yra tiksli, gana meniška, įtaigi. Ir paprasta situacija nusakoma vaizdingai, ekspresyviai  („Sutraiškys tave kaip obuolį egzamino metu.“ „Linkęs visur vadeles laikyt savo rankose“,  „jaunystės kerai šluoja viską kelyje“) – skaityti įdomu.

Aukštų meninių tikslų, humaniškų idealų ir dvasingumo siekimas mus suartina. Gyvename šalia žmogauslegendos. Šalia žmogaus su paslaptimi. Daug metų, bet tik epizodiškai apysakos prototipą pažindama, visas jo ir apie jį išsakytas mintis priimu kaip tiesą. Tokio gilaus nepažinau, bet, ko gero, jis toks. O tarpais skaitydama užmiršdavau tą retkarčiais gatvėje sutinkamą režisierių ir tik mąstydavau: štai koks gali būti žmogus. Turėtų būti laimingas žmogus, jaunystėje, o gal ir ilgus metus tą vienintelę meilę turėjęs.

Tikros meilės vienintelės ir tereikia.