Knygnešių kapai – priminimas ateities kartoms

Viekšniuose palaidotas Liudvikas Beržanskis – knygnešys, publicistas, literatas, aušrininkas. Sigito STRAZDAUSKO nuotrauka

Minint Lietuvos valstybės atkūrimo dieną, prisimenami ir knygnešiai. Jie, rizikuodami savo gyvybėmis, nešė ir bandė išsaugoti lietuvišką žodį ateities kartoms.
Istoriniai šaltiniai teigia, kad mūsų rajone veikė apie šimtą knygnešių, tačiau palaidota jų mūsų kraštuose kur kas mažiau.
Oficialiai skelbiama, kad Mažeikių rajone yra palaidoti vos keturi–penki knygnešiai. Vyresnieji mažeikiškiai teigia, kad jų yra daugiau – tik, nelikus artimųjų, šie kapai nugrimzdo užmarštin.

Kapu rūpinasi artimieji

Vienas iš išlikusių knygnešių kapų yra Viekšniuose, senosiose kapinėse.
Čia palaidotas Liudvikas Beržanskis, gimęs 1864-aisiais ir miręs 1888-aisiais. Jis gimė Pluogų kaime (Viekšnių seniūnija); buvo publicistas, literatas, aušrininkas, knygnešys. Mokėsi Šiaulių gimnazijoje. Kartu su broliu Jonu vieni pirmųjų gimnazijoje pradėjo per pertraukas kalbėti lietuviškai, dalyvavo slaptoje lietuvių kuopelėje. Beržanskiai visą laiką labai gerai mokėsi ir 1875-aisiais net buvo įrašyti į „aukso lentą“.
Liudvikas Beržanskis 1882-aisiais baigė Šiaulių gimnaziją ir įstojo į Petrapilio universiteto (Sankt Peterburgas) Matematikos-fizikos fakultetą. Čia išklausė keletą kursų, tačiau dėl studentiškų riaušių buvo pašalintas iš universiteto. Petrapilyje platino atskirus „Aušros“ numerius. Rašė „Aušroje“. Grįžęs į Pluogų vienkiemį, po kelerių metų susirgo plaučių džiova ir mirė.
Viekšnių seniūnas Kornėlijus Kryžius sakė, kad šio knygnešio kapu iki šiol rūpinasi artimieji.

Pikeliuose palaidotas knygnešys Kazimieras Ercupas buvo gabus nuo mažumės: išmoko ne tik lietuviško rašto, bet ir latvių, rusų, vokiečių kalbų. Sigito STRAZDAUSKO nuotrauka

Palaidotas Pikelių kapinėse

Dar vienas knygnešys – Kazimieras Ercupas palaidotas Pikelių kapinėse. Jis gimė 1859-aisiais, o mirė 1946-aisiais.
Tėvai buvo neturtingi valstiečiai, todėl jaunystėje teko piemenauti. Buvo gabus, išmoko ne tik lietuviško rašto, bet ir latvių, rusų, vokiečių kalbų.
Lietuvišką spaudą platinti pradėjo 1877-aisiais ir platino apie 27 metus. Iš Tilžės (Kaliningrado sritis) parsinešdavo lietuviškų laikraščių, taip pat įvairios tematikos knygelių. Slėpdavo pas kaimynus ir bažnyčios varpinėje.
Policija 1888-aisiais sausio mėn. Sedoje per mugę iš jo atėmė 16 leidinių, iš jų 12 buvo lietuvių kalba. 1890 m. vėl daryta krata ir atimta 17 lietuviškų leidinių. 1892 m. pabaigoje iš jo buvo atimta 4 egzemplioriai kalendorių. Vilniaus generalgubernatoriaus 1893-aisiais kovo mėnesį nubaustas 14 dienų arešto policijos daboklėje.
Apie 1897-uosius vis dar platino spaudą. K. Ercupas buvo sukaupęs daug retų ir įdomių leidinių. Bibliotekėlė buvo sunaikinta Pirmojo pasaulinio karo metais. Nepriklausomybės metais prekiavo knygomis.
1992-aisiais ant jo kapo buvo pastatytas medinis koplytstulpis, todėl ir šį kapą galima nesunkiai rasti.
Pikelių kapinių prižiūrėtoja Onutė Kniukštienė „Santarvei“ sakė, kad šio knygnešio kapas nėra apleistas ar pamirštas. Jį iki šiol lanko ir prižiūri artimieji.

Tiksli kapavietė nežinoma

Dar vienas knygnešys – Antanas Semėnas-Semenavičius amžinojo poilsio yra atgulęs, kaip spėjama, Ukrinų kapinėse.
Jis gimė Dapšių kaime 1850-aisiais. Istoriniuose šaltiniuose sakoma, kad savo namuose jis buvo įrengęs geras, patikimas slėptuves tvarte, kalvėje, Varduvos upelio skardyje, kuriose atvykę knygnešiai palikdavo parsigabentą spaudą. Slėptuvėse pasislėpdavo ir valdžios persekiojami žmonės. Iš knygnešių gautas knygas skaitydavo pats bei platindavo.
Buvo surinkęs periodinės lietuviškos spaudos komplektus. 1898-aisiais buvo įskųstas, namuose daryta krata, bet spaudinių nesurado. Bandant areštuoti, jėga pasipriešino policijai ir pabėgo. A. Semėnas-Semenavičius abu valdininkus vėliau apskundė Kauno gubernatoriui, kad buvo nekaltai užpultas ir kratytas.
Teigiama, kad vyras išgyveno per šimtą metų ir yra palaidotas Ukrinų kapinėse, tačiau tiksli kapo vieta nėra žinoma. Ukrinų kapinių prižiūrėtoja Zita Daubarienė sakė, kad kapinėse yra keli Semenavičių kapai, tačiau ar ten palaidotas būtent knygnešys, neaišku.
„Tikslių duomenų nėra. Tik žmonių kalbos, kad turi būti palaidotas čia. Mano žiniomis, Ukrinų kapinėse amžinojo poilsio yra atgulęs ir dar vienas knygnešys – Antanas Momgaudis. Jo kapą prižiūri artimieji, bet ir vietiniai gyventojai, esant progai, uždega po žvakelę“, – kalbėjo kapinių prižiūrėtoja.

Viekšnių kapinėse yra ir knygnešių Šarkių kapas – artimųjų pastatytas medinis paminklas kapą daro išskirtiniu ir lengvai randamu senosiose kapinėse. Sigito STRAZDAUSKO nuotrauka

Kapai nėra pamiršti

Ukrinų bibliotekos filialo bibliotekininkė Valda Muravjovienė patikslino, kad Ukrinų kapinėse yra palaidotas ir Severinas Semenavičius, kurį žmonės prisimena kaip knygnešių rėmėją.
„Šis žmogus taip pat yra turėjęs reikalų su žandarais ir yra baustas už lietuviškas knygas, bet kiek man yra žinoma, jis buvo tik rėmėjas“, – kalbėjo bibliotekininkė.
V. Muravjovienė patvirtino, kad knygnešių kapai Ukrinuose yra prižiūrimi artimųjų, bet ir kiti gyventojai jų nepamiršta.
„Net jei ir nebūtų artimųjų, mes juos prižiūrėtume savo iniciatyva, nes šie kapai yra dalis istorijos, kurios negalima pamiršti“, – teigė pašnekovė.

Informacija nepatvirtinta

Istoriniuose šaltiniuose taip pat teigiama, kad Mažeikių miesto kapinėse yra palaidotas knygnešys Jonas Pilinka. Šis vyras gimė 1868-aisiais, mirė – 1940-asiais.
Mažeikių miesto kapinių prižiūrėtoja Janina Šatkuvienė negalėjo šios informacijos patvirtinti. Ji sakėsi negirdėjusi, kad šiose kapinėse būtų palaidoti knygnešiai.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto