Rajono savivaldybės viešojoje bibliotekoje vyko konferencija „Juozas Vaičkus – Mažeikių kultūrinio gyvenimo pradininkas”. Joje pranešimus apie lietuvių teatro pradininką skaitė teatrologai iš Klaipėdos, prisiminimais dalijosi režisieriaus giminaitė Joana Vaičkutė-Bigailienė, supažindinta su J. Vaičkaus bendražygio vargonininko ir chorvedžio Karolio Pukevičiaus gyvenimu ir veikla.
J. VAIČKAUS NEPAMIRŠTA
Lietuvos teatro sąjungos teatrologų skyriaus valdybos pirmininkas, humanitarinių mokslų daktaras Aleksandras Guobys buvo parengęs konferencijai pranešimą „Juozas Vaičkus – tautinio Lietuvos teatro kūrėjas”, bet jį konferencijos dieną išspausdino vienas Lietuvos dienraščių, tad pranešėjas, užuot perpasakojęs savo darbo turinį, pasidalijo bendromis mintimis apie J. Vaičkų.
Kalbėtojas pažymėjo, kad ši konferencija – lyg trečioji J. Vaičkaus minėjimo kadencija. Pirmoji buvo minint režisieriaus 100-ąsias, antroji – 110-ąsias gimimo metines. Dabar, kai minimas J. Vaičkaus 120-asis gimtadienis, į Mažeikius tenka atvykti trečiąjį kartą. A. Guobys pagyrė, kad mažeikiškiai nepamiršta savo garsaus kraštiečio.
VAKARAS MALŪNO KLĖTYJE
Tuometinėje Mažeikių apskrityje, Zastaučių kaime gimęs J. Vaičkus visą savo gyvenimą paskyrė lietuviško teatro kūrimui.
Pirmąjį savo, kaip vaidintojo, krikštą gavo mokydamasis Liepojos gimnazijoje, vaidindamas Juozo Tumo-Vaižganto pjesėje „Nepadėjus nėr ko kasti”. Vėliau mokėsi Mintaujoje, gyveno Dorpate (Tartu), Piarnu, o 1905 metais atvykęs į Papilę ėmė burti vaidintojus ir organizuoti lietuvišką vakarą.
Tų pačių metų birželį Mažeikiuose, Breitmozerio (vėliau Lačo, dabartinis „Aitvaras”) malūno klėtyje įvyko vakaras, kuriame suvaidinta Gabrielės Petkevičaitės-Bitės komedija „Velnias spąstuose”.
SKRAJOJAMASIS TEATRAS
Per penkerius metus J. Vaičkaus teatro trupė vaidino aštuoniuose lietuviškuose vakaruose.
Kad mažeikiškiui nuolat rūpėjo propaguoti lietuvišką teatrą, liudija faktas, jog Peterburgo universiteto Teisės fakultete J. Vaičkus studijavo net 11 metų. Ten, rūpindamasis lengviau gauti leidimus vaidinimams, teatro kūrėjas įstojo į Visos Rusijos A. Ostrovskio teatro draugiją. J. Vaičkaus Skrajojamojo teatro trupė rengė vakarus Kauno, Vilniaus ir Suvalkų gubernijose. Iki 1914 metų suvaidinta 180 spektaklių.
Besimokydamas Peterburgo imperatoriškojo teatro mokykloje įkūrė pirmąją lietuvių teatro studiją, kurioje rengė profesionalius aktorius lietuviškajam teatrui.
Grįžęs į Vilnių J. Vaičkus įsteigia dramos mokyklą, vėliau su savo trupe persikelia į Kauną. 1920 metų gruodį pastatytos J. Vaičkaus režisuotos H. Zudermano „Joninės”, kurios laikomos pirmuoju profesionaliu lietuvišku spektakliu.
LAIDOTUVĖSE – VISAS KAUNAS
Gyvendamas JAV režisierius ir aktorius su savo trupe per trejus metus aplankė 75 lietuvių kolonijas. Vėliau J. Vaičkus studijavo kino meną Holivude, vaidino ten kuriamuose filmuose.
Grįžęs į Lietuvą Kaune įkūrė pirmąją Lietuvoje kino ir teatro studiją. Čia pastatė spektaklį, bet dėl nesutarimų su tuometiniais teatro vadovais spektaklio premjera neįvyko.
Vėliau režisierius važinėjo po Lietuvos miestus ir miestelius, kur skaitė paskaitas apie lietuviško kino reikalingumą, o pastangos sukurti lietuvišką filmą buvo nesėkmingos.
A. Guobys pasakojo, kad režisierius mirė dideliame skurde, turėdamas vienintelį paltą. Tada, pasak kalbėjusiojo, pasirodė tikrasis lietuvių charakteris: į J. Vaičkaus laidotuves Petrašiūnų kapinėse susirinko vos ne visas Kaunas.
PAVADINO „TEATRO TĖVU”
A. Guobys stebėjosi, kad likimas J. Vaičkui nuolat trukdė – režisierius nuolat patyrė įvairiausių nesėkmių. Jo gimtinėje Zastaučiuose įkurtas muziejus, pastatytas klojimo teatras, bet, prasidėjus privatizacijai, ta veikla primiršta. Svečias džiaugėsi, kad Mažeikių viešoji biblioteka išleido lankstinuką, supažindinantį su J. Vaičkaus gyvenimu ir kūryba, amžininkų prisiminimais.
Dėl prieštaringo J. Vaičkaus veiklos vertinimo būta nesusipratimų ir statant jam paminklą Mažeikių parke. Teko ilgai įkalbinėti tuometinį partijos sekretorių Stanislovą Giedraitį, kad leistų skelbti, jog paminklas pastatytas būtent J. Vaičkui. Baigdamas A. Guobys pavadino režisierių „teatro tėvu”.
SUBŪRĖ VIENAI VEIKLAI
Humanitarinių mokslų daktaras, Klaipėdos universiteto docentas Petras Bielskis kėlė idėją, kas tautai, žmonėms yra vienas žmogus. J. Vaičkų pavadinęs mūsų popiežiumi, kalbėjusysis sakė, kad mes turim pratęsti režisieriaus darbo idėjas.
Įdomus žmogaus fenomenas – sugebėjimas suburti vienodai mąstančių, pasiryžusių vienai kuriai nors veiklai žmonių grupę. Toks buvo ir mūsų J. Vaičkus.
P. Bielskis stebėjosi, kaip tais laikais netoli esančiuose Alsėdžiuose veikė net penki teatrai, penkios vienai veiklai atsidėjusių žmonių grupės.
Sugebėjimas suburti vienminčius veiklai – vienas pagrindinių J. Vaičkaus nuopelnų. „Dvasinis žmonių bendrumas ir sudaro mūsų teatrą“, – sakė P. Bielskis.
VIETOJ KEPYKLOS – BAŽNYČIA
Apie Karolio Pukevičiaus gyvenimą ir veiklą pasakojo Muzikos mokyklos direktorius Ričardas Grušas. Direktorius pasidžiaugė, kad šio Mažeikiams brangaus žmogaus atminimą, medžiagą, susijusią su tėvo gyvenimu ir veikla, gražiai saugo dukra Eugenija Pukevičiūtė-Sprogienė.
Pristatydamas K. Pukevičiaus biografiją, R. Grušas sakė, kad 1902 metais Mažeikiuose nebuvo nei bažnyčios, nei klebonijos. Vienas veiklus žmogus gavo valdžios leidimą statyti kepyklą. Vienoje patalpų įkuriama koplyčia, o vėliau ir bažnyčia. Klebonaujant Pranciškui Meškauskui, K. Pukevičius į Mažeikius atvyko kaip vargonininkas. Drauge su J. Vaičkum jis ir surengė pirmąjį lietuvišką vakarėlį mūsų mieste.
KŪRĖ GATVIŲ PAVADINIMUS
Vėliau K. Pukevičius plėtė savo veiklą Mažeikiuose, subūrė bažnytinį chorą, tad jo veikla nuolat persipindavo su J. Vaičkaus, kuris dažnai choro koncertams iš generalgubernatoriaus gaudavo leidimus.
K. Pukevičius su savo bendraminčiais buvo ir pirmųjų Mažeikių gatvių – S. Daukanto, Saulės, Bažnyčios, Gedimino – krikštatėvis. Vėliau, po J. Vaičkaus mirties, K. Pukevičius iš miesto valdžios išreikalavo, kad viena gatvių būtų pavadinta teatro įkūrėjo vardu. Taip vietoje Mažosios, Mažeikiuose atsirado J. Vaičkaus gatvė.
Jausmingai prisiminimais apie tėvą dalijosi K. Pukevičiaus dukra E. Pukevičiūtė-Sprogienė, teigusi, kad J. Vaičkus, būdamas Mažeikiuose, visada užsukdavęs pas tėvą Bažnyčios gatvėje.
K. Pukevičius tapo tikru Mažeikių miesto patriotu. Kai dukra pasiūlė tėvui važiuoti su ja į Kauną, šis pasakęs, jog čia jo antroji tėviškė ir negalįs nuo gerų žmonių pasitraukti.
ŽIŪRĖJO MONOSPEKTAKLĮ
Prisiminimais apie K. Pukevičių pasidalijo jo buvęs mokinys – Klaipėdos universiteto Menų fakulteto dekanas Robertas Varnas, apie J. Vaičkų papasakojo jo dukterėčia Joana Vaičkutė-Bigailienė.
Po pertraukos konferencijos dalyvius į monospektaklį „Motiejus Didysis” pakvietė P. Bielskis. Jame teatralizuotai buvo skaitomos ištraukos iš vyskupo Motiejaus Valančiaus raštų.
Apie J. Vaičkaus gyvenimą ir veiklą pasakoja bibliotekos darbuotojų parengta paroda.
Jono STRAZDAUSKO nuotraukos
