Konfliktui dėl durpyno – dešimt metų

Rajone šiuo metu veikia vienintelis Renavo durpynas (nuotraukoje). Algimantas Valteris nepraranda vilties, kad ir esantis Plinkšėse bus eksploatuojamas. Sigito STRAZDAUSKO nuotr.

Jau dešimtmetį trunka konfliktas tarp UAB „Plinkšių Vilistra“ ir aplinkosaugininkų. Įmonė tapo įstatymų įkaite, rajono politikai siekia išsaugoti Užpelkių aukštapelkę.

Įmonės veikla sustojo

Dar 2001 metais Aplinkos ministerija pasiūlė galimus eksploatuoti durpynus. Todėl, anot UAB „Plinkšių Vilistra“ direktoriaus Algimanto Valterio, buvo nuspręsta kurti įmonę ir buvusiame durpyne pradėti veiklą.
Pasak verslininko, bendrovė ėmėsi veiklos, turėdama Aplinkos ministerijos leidimą naudoti Plinkšių durpyno gelmių išteklius ir ertmes. 2004 metais patvirtinus detalųjį planą, imtasi darbų, kad kuo skubiau būtų galima atsidaryti įmonę. Tačiau, anot vadovo, tolesnei veiklai buvo užkirstas kelias, nors kuriant modernią įmonę ir infrastruktūrą, panaudota nemažai investicijų.
2006 metų gegužę Šiaulių apygardos teismas sprendimą dėl detaliojo plano panaikino. Teismas motyvavo, kad šis detalusis planas patvirtintas pažeidžiant imperatyvias saugomų teritorijų įstatymo nuostatas dėl būtinojo planuojamos veiklos poveikio tarptautinės reikšmės saugomai teritorijai – Plinkšių miško biosferos poligonui – vertinimo.
Įmonės vadovas nenuleidžia rankų ir dar tikisi sulaukti palankaus vertinimo. A. Valteris „Santarvę“ informavo, jog kreipėsi į Vyriausybę ir Seimą, kad įmonei būtų atlyginta žala. Taip pat prašoma  nesudaryti dirbtinių kliūčių ir pasiūlyti kitą vietą durpynui eksploatuoti.
„Per daug yra padaryta, kad viską paliktume. Argi mes kalti, kad tapome situacijos įkaitais?“ – nepatenkintas esama padėtimi A. Valteris.

Pasikeitė reikalavimai

Mažeikių rajono Savivaldybės administracijos Architektūros ir urbanistikos skyrius praėjusių metų kovo mėnesį  kreipėsi į Šiaulių aplinkos apsaugos departamentą su prašymu išduoti planavimo sąlygas detaliajam planui rengti: suformuoti žemės sklypą Plinkšių durpyno telkiniui, pakeisti valstybinės reikšmės miško ūkio žemės paskirtį į kitą ir nustatyti teritorijos tvarkymo bei naudojimo apsaugos prioritetus.
Šiaulių aplinkos apsaugos departamento poveikio aplinkai ir normatyvų specialistė Cecilija Bogužienė „Santarvę“ informavo, kad viskas vėl sustojo, nes ji neturi jokių žinių iš Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos. Pašnekovė paaiškino, kodėl atsirado tokia keista konfliktiška situacija: Plinkšių durpyne planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai įvertinimo ataskaita yra parengta 2002 metais, ginčo sklypui dar neturint saugomos teritorijos statuso.
„Natura 2000“ saugomų teritorijų tinklas buvo paskelbtas 2004 metų gruodžio 18 dieną, o departamentas sąlygas detaliajam planui rengti išdavė gruodžio 14 d. (tarnyba apie pasikeitimus nieko nežinojusi).
„Procesas pajudėjo, todėl logiška, kad mes jau nebegalėjome jo sustabdyti“, – sako C. Bogužienė.
Kaip konstatavo specialistė, buvo nurodyti aspektai, dėl kurių buvo prieita prie išvados, kad reikalingas poveikio aplinkai vertinimas. Iki tol nebuvo nagrinėjama durpyno įtaka Plinkšių kraštovaizdžio draustiniui, hidrologiniam režimui, ežero gyvūnijai, aplinkinėms gyvenvietėms ir gyventojams, neįvertintas poveikis gruntiniams vandenims, paviršinėms nuotekoms ir kiti dalykai. Tokios sąlygos nurodytos, tik atsiradus „Natura 2000“ teritorijų nustatymams.

Durpių gavyba – ne visuomenės poreikis

Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos Planavimo ir kadastro skyriaus vedėjas Nerijus Žitkevičius „Santarvei“ perdavė aplinkos ministro Gedimino Kazlausko atsakymą į aplinkosaugininkų kreipimąsi.
N. Žitkevičius, remdamasis ministro sprendimu, paaiškino, kad Plinkšių durpyno teritorija yra priskirta valstybinės reikšmės miškams, o Saugomų teritorijų įstatyme įtvirtinta nuostata, kad yra draudžiama keisti pagrindinę tikslinę konservacinę ir miškų ūkio žemės naudojimo paskirtį, išskyrus tuos atvejus, kai tai daroma visuomenės poreikiams tenkinti arba siekiant išsaugoti gamtos ir kultūros paveldo kompleksus ir objektus.
Aplinkos ministro G. Kazlausko pranešime nurodyta, kad durpių gavyba – nėra  visuomenės interesas – tai UAB „Plinkšių Vilistra“ privatus ekonominis interesas. Žemės įstatyme numatyta, kad valstybinė miško žemė gali būti išnuomota tik Miškų įstatyme numatytai veiklai, o jame nenumatyta, kad miškų veikla gali būti susijusi su durpių gavyba.

Tikslas – išsaugoti gamtą

2011 metų lapkričio pabaigoje vykusiame Seimo Aplinkos apsaugos komiteto posėdyje dalyvavo ir mūsų rajono savivaldos atstovas – vicemeras Jonas Siminkevičius.
„Santarvę“ jis informavo, kad per posėdį nebuvo priimta galutinio sprendimo, todėl nuspręsta kreiptis į Aplinkos ministeriją.
Mero pavaduotojas laikosi tos pačios nuomonės, kaip ir prieš dešimtmetį. Pasak jo, pats gražiausias mūsų rajono kampelis su ežeru ir kultūros paveldo objektais turi būti išsaugoti, juolab kad jau planuojama Plinkšėse statyti senelių namus.
„Teritorija patenka į Plinkšių miško biosferos poligoną, ir neramu ne tik dėl ežero likimo po durpių gavybos, bet ir dėl pačių gyventojų“, – dėstė J. Siminkevičius.
Jam įtarimą kelia kai kurie netikslumai senajame detaliajame plane: durpynui įrengti buvo ištyrinėti 69 hektarai, o pasižiūrėjus į detalųjį planą akivaizdu, kad norima – visų 118 hektarų.
Be to, J. Siminkevičius neįsivaizduojantis ežero likimo po pelkės išteklių išeikvojimo, nes ji maitina ežerą.

Bendruomenės pirmininkė Vanda Bertašienė prisipažino pavargusi nuo žmonių susipriešinimo. Nuotrauka iš redakcijos archyvo

Bendruomenėje verda aistros

Kai kurie vietos gyventojai kalba, kad galbūt durpyno verslą žlugdo dvaro savininko Romualdo Dunausko ir jo dukters vadovaujamos UAB „Linos namai“ viešbučio interesai. Vicemeras J. Siminkevičius kategoriškas: Dunauskai tikrai negali pretenduoti į šią teritoriją, nes dvarui devyniasdešimčiai metų išnuomota per dvidešimt devynis hektarus žemės.
Plinkšių bendruomenės pirmininkė Vanda Bertašienė, kalbėdamasi su „Santarve“, prisipažino sulaukianti didelio gyventojų spaudimo, ypač pastaruoju metu. Anot pirmininkės, kadangi plinkšiškiai susiskirstė į grupes „už“ ir „prieš“, ji jaučiasi tarsi būtų atsakinga už dabartinę Plinkšių durpyno situaciją.
„Vieni – gailisi investuotojų ir tikisi sulaukti darbo vietų, kiti – kategoriškai pasisako už gamtos išsaugojimą, dar kiti norėtų įsteigti rekreacinį draustinį, kad ir lankytojams būtų ką parodyti“, –  pavargusi nuo įtampos bendruomenės pirmininkė.

Reikia  ieškoti kompromiso

R. Dunauskas „Santarvei“ prisipažino taip pat girdintis visokiausių kalbų. Vyriškis patikino, kad nėra kaltas dėl to, jog pelkė buvo nustatyta „Natura 2000“ teritorija.
„Esu šiaulietis ir žinau, kokią žalą gamtai ir aplinkai atnešė Rekyvos durpynas, o jeigu dabar šį durpyną yra draudžiama eksploatuoti, tai tik – į gera: bent jau žmonės nekvėpuos dulkėmis ar degėsiais, – dėstė būsimojo durpyno kaimynas ir pridūrė: – Ar dar reikia įrodinėti apie gamtai gresiantį pavojų, kai pelkėje gyvena keletas itin retų paukščių, įrašytų į Raudonąją knygą“.
R. Dunauskas įsitikinęs, kad durpynas planuojamas per arti gyvenvietės ir saugomų kultūros paveldo pastatų. Kita vertus, jis suprantąs ir UAB „Plinkšių Vilistra“ savininkus – gavo valdžios „palaiminimą“, o vėliau jiems uždedami draudimai.
„Valdininkai turėtų prisiimti atsakomybę ir atsakyti už veiksmus, kuriais padarė žalą įmonei. Negaliu atsakyti, ko jie turėtų imtis – grąžinti įmonei investuotus pinigus (dėl kurių man kyla abejonių), ar sudaryti jiems sąlygas eksploatuoti durpyną kitoje vietovėje, kur nėra griežtos gamtos apsaugos kontrolės kaip čia“, – svarstė R. Dunauskas.