Adomas Rapalis: „Gyvenimas – lyg upės tekėjimas“

Žemaičių Kalvarijoje Adomas Rapalis baigė penktą mokyklos skyrių. „Su kambario draugais išvykstame į pamokas. Aš – dešinėje eilėje paskutinis“, – rašo A. Rapalis. P. Jurkaus nuotrauka, 1940 m.

Tęsinys. Pradžia „Santarvės“ 30 numeryje.

Vaikystė

Pasaulį išvydau 1929 m. rugsėjo 9-ąją, pirmadienį, tikriausiai savo tėvų troboje. Anais laikais gimdyvių į ligoninę ar gimdymo namus kaimiečiai nevežiodavo, užtekdavo kaimo bobučių – priėmėjų paslaugų. Pakrikštijo Žemaičių Kalvarijos bažnyčioje. Mama pasakojo, kad mane krikštijęs ir krikštynų baliuje dalyvavęs kunigas skaitė mano „pleinetą“ (horoskopą), kur buvę parašyta, kad užaugęs būsiu garsus žmogus: ar tai lakūnas, ar tai mokslininkas, ar dar kas nors. Gimimo datoje keturi devynetai taip pat esąs geras ženklas.
Pranašautų aukštumų nepasiekiau, tačiau manau, kad pranašystės padėjo mano tėvams suformuoti nuostatą, jog aš privalau siekti mokslo.
Iš ankstyvosios vaikystės prisimenu, kaip gulėdamas lovelėje per žinduką gerdavau pieną, o raina katė meiliai glaustydavosi ir vis stuksendavo į buteliuką, kad ir jai palikčiau. Su žinduku ilgai nesiskyriau. Kaip dabar suprantu, tai galėjo neigiamai paveikti mano vystymąsi. Mane prižiūrėjo geraširdė auklė Agnieška. Beveik neturėjau galimybės bendrauti su savo amžiaus vaikais. Sesuo buvo aštuoneriais metais už mane vyresnė, o kaimynystėje bendraamžių nebuvo.
Ankstyvoje vaikystėje, o ir kiek vėliau, kada jau mokiausi Dagių pradžios mokykloje, patikimas mano draugas ir „mokytojas“ būdavo mūsų gyvulių bandos piemuo. Ganydami gyvulius, lazdomis žaisdavome „vokietį“, varydavome „kiaulę į dvarą“, sukdavome švilpynes, darydavome dūdeles. Rudenėjant kūrendavome laužus, kepdavome bulves. Ne tik bulves, bet ir kugelį.
Didelę bulvę perpjaudavome pusiau, puses pakaišdavome peiliu, pridėdavome lašinukų, druskos, suvoždavome, persmeigdavome pagaliuku ir dėdavome į žarijas. Būdavo labai skanu. Valgydami išsipaišindavome ne tik rankas, bet ir veidus – vien akys beblizgėdavo. Ne veltui žmonės sakydavo: išsitepę, kaip bulves kepę…
Mano „mokytojas“, amžiumi gerokai už mane vyresnis, ne visada tik gerų dalykų mokydavo. Kartais pasiūlydavo naminės tabokos suktinę parūkyti arba paprašydavo iš tėvelio slapta papirosų paimti ir atsinešti. Užsižaidus pasitaikydavo ir bandą praganyti. Jei gyvuliai kaimynų pasėliuose atsidurdavo ir jei kaimynas piemenį pagaudavo, tai vargšelio kailis skaudžiai nukentėdavo.
Vaikystėje ypač sunkiomis ligomis nesirgau. Įsiminė tiktai tymai (blusinės): išbėrė, smarkiai karščiavau, buvo labai silpna… Kai po keliolikos dienų išlipau iš lovos, vos per kambarį įstengiau pereiti.

Mokykliniai metai. Dagiai

Kai 1936 m. rugsėjo 1 d. mama mane pirmą kartą nuvedė į mokyklą, prasidėjo naujas mano gyvenimo etapas. Reikėjo apsiprasti su nauja aplinka, su dideliu būriu vaikų, su visai nepažįstamu žmogumi – mokytoju.
Mano pirmasis mokytojas buvo Martynas Pupkus, jaunas, išvaizdus vyras. Dėkoju Dievui, kad man buvo lemta su juo susitikti. Nedidelėje mokyklėlės klasėje tilpo visi keturi skyriai ir parengiamoji grupė, kurioje pradėjau savo mokinišką kelią. Iš viso – daugiau nei 40 vaikų. Kiekvienam iš mūsų mokytojas buvo labai atidus, tėviškai rūpestingas. Mus, kaimo vaikus, sumaniai mokė ne tik skaityti, rašyti, bet ir ugdė meilę tėvams, pagarbą vyresniesiems, gyvybei ir gamtai. Skatino mylėti Tėvynę Lietuvą, niekada nepamiršti lenkų okupuotos sostinės Vilniaus ir Vilniaus krašto.
Mokytoją mylėjo ne tik mokiniai, jų tėvai, bet ir visi kaimo žmonės.
Ketvirtą skyrių baigiau jau prie kito mokytojo, taip pat jauno ir energingo. Tai Juozas Velička.
Pagal tradiciją, mokslo metai būdavo užbaigiami ekskursija pėstute į kaimyninę Orvydiškės pradinę mokyklą. Čia ateidavo ir Puokės pradinės mokyklos mokinukai su savo mokytoju. Vykdavo meninės saviveiklos pasirodymai, kvadrato varžybos ir pan.
Yra išlikę poros tokių susitikimų nuotraukos. Ir dabar prisimenu, kada mus fotografavo 1940 metais, į akis švietė labai skaisti pavasario saulė, todėl daugelis nuotraukoje esame surauktomis kaktomis ir prisimerkę.
Žiūrint į nuotraukas, stebina gausus, daugiau nei šimto mokinių būrys. Žinant, kad tokiose išvykose nedalyvaudavo patys mažiausieji, sergantys ar jau pradėję ganyti gyvulius mokiniai, galima spėti, kad trijose kaimo mokyklėlėse mokėsi arti pusantro šimto vaikų. Tik trys mokytojai ir pusantro šimto mokinių! Reikėjo savo darbui pasišventusių pedagogų, kad tinkamai išmokytų ir išauklėtų tokius būrius vaikų. Dabartinėje mokykloje su šitiek mokinių dirbtų mažiausiai penkiolika–aštuoniolika mokytojų.
Įdomu, kad anais laikais mokytojais dirbdavo beveik vien vyrai. Mokydamasis pradinėje mokykloje, net neįsivaizdavau, kad mokytoju gali būti moteris. Dagiuose vienas po kito dirbo M. Pupkus ir J. Velička, Orvydiškėje – Albinas Gurevičius, Puokėje – Viktoras Bubliauskas.
Mokytoją A. Gurevičių 1941 metais sovietai ištrėmė į Sibirą, iš kur jis nebesugrįžo. Šitaip jie keršijo mokytojams už tai, kad 1940 m. rugpjūčio viduryje vykusiame Mokytojų suvažiavime vietoj „Internacionalo“ visi atsistoję ėmė giedoti nepriklausomos Lietuvos himną bei lietuvių liaudies dainas, neleisdami reikštis raudonarmiečių chorui.
Man mokslas sekėsi gerai. Pradėjęs mokytis parengiamojoje klasėje, ten ilgai neužsibuvau, greitai buvau perkeltas į pirmą skyrių. Nė karto neteko mokytis toje pačioje klasėje dvejus ar daugiau metų, kas daugeliui neretai nutikdavo. Buvau tarp pirmaujančių.
Kartą, gal prieš supažindindamas su trupmenomis, mokytojas paklausė: kiek gausime penkis padaliję iš dviejų? Mokiniai spėliojo: du, tris, negalima padalyti ir pan. Aš pasakiau teisingą atsakymą: du su puse. Mokytojas mane pagyrė ir, svarbiausia, padovanojo dvi labai skanias kriaušes.
Į mokyklą daugiau nei du kilometrus eidavau pėsčiomis. Tik žiemą pavėžėdavo į roges pakinkytu arkliuku. Kada atvažiuodavo parsivežti atgal į namus, vaikų prilipdavo pilnos rogės. Net ant pavažų galų stovėdami bandydavo važiuoti. Sukirtus arkliui, rogėse vaikų iškart sumažėdavo, neišsilaikę į pakelės sniegą nusirisdavo… Tik artimiausių kaimynų vaikai pasilikdavo.

Žemaičių Kalvarija

Medinis mokyklos pastatas stovėjo netoli Varduvos upės (tebestovi jis ir dabar – jame įrengti butai), jame buvo dvi nemažos klasių patalpos – penktam ir šeštam pradinės mokyklos skyriams. Kada 1940 metais atėję sovietai išvaikė vienuoles, abu skyrius perkėlė į buvusio vienuolyno patalpas, greta bažnyčios.
Pastatas mūrinis, erdvus, langai išgražinti spalvingais vitražais, tačiau sienos ištepliotos, aplinka pilna šiukšlių, mat, jame kurį laiką bazavosi raudonarmiečiai. Tėvai vis primindavo, kad tai – bolševikų iš bažnyčios atimtas turtas.
Penktą skyrių mokė mokytojas Jonas Pauliukas. Jo žmona taip pat buvo mokytoja. Vos pasibaigus mokslo metams, abu lyg nusikaltėliai buvo išgabenti pas baltąsias meškas.
Šeštame skyriuje mokytis nebeteko, nes po mokyklų reformos, baigus penkis skyrius, buvo galima stoti mokytis į gimnazijos pirmąją klasę.

One Reply to “Adomas Rapalis: „Gyvenimas – lyg upės tekėjimas“”

  1. Anonimas parašė:

    Ačiū.Labai įdomu.Tęskite šį ciklą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

*