Adomas Rapalis: „Gyvenimas – lyg upės tekėjimas“

Sedos gimnazijos antrosios laidos abiturientai. Viduryje sėdi gimnazijos direktorius Jurgis Kovryginas, kairėje – istorijos mokytojas Motiejus Mozūraitis, dešinėje – klasės auklėtojas,
matematikos mokytojas Vincas Plaušinaitis. 1948 m. liepos 2 d.

Tęsiame ilgamečio Pikelių mokyklos direktoriaus Adomo Rapalio prisiminimus, kuriuose jis vaizdžiai ir gana detaliai pasakoja apie tarpukario švietimo sistemą, jos pokyčius Antrojo pasaulinio karo metais ir pokariu.
Mūsų rajone mokęsis kraštietis suteikia itin vertingos informacijos mokyklų bendruomenėms apie jų istoriją, dirbusius pedagogus, bendrą tvarką mokyklose ir, žinoma, tuometinių moksleivių gyvenimo akimirkas.

Tęsinys.
Pradžia 30 numeryje.

MOKSLAI SEDOS PROGIMNAZIJOJE

Po vienų mokslo metų Žemaičių Kalvarijoje, jau prie vokiečių, kartu su seserimi mokslus tęsti ryžomės Telšių gimnazijoje: aš – pirmoje klasėje, o sesuo, kuri buvo baigusi Plinkšių žemės ūkio mokyklą, – ketvirtoje.
Tėvai Kalno gatvėje mums išnuomojo butą, kur ketinome gyventi savarankiškai: patys gamintis valgį, valyti patalpas ir pan. Telšiuose gyvenome tik apie porą mėnesių, nes Sedoje pradėjo veikti progimnazija. Miestelis įprastas, netoli namų, todėl nedvejodami atsisveikinome su Telšiais.
Sedoje, Vytauto gatvėje, Darginavičių name, išsinuomojome vieno kambario ir virtuvės butelį. Šeimininkai name negyveno. Visos namo patalpos buvo išnuomotos mokiniams.
Į pirmąją progimnazijos klasę susirinkome 54 mokiniai, iš kurių progimnaziją baigėme 29, o visą gimnaziją – tik aštuoni. Vieni išstojo iš mokyklos, baigę vos vieną ar dvi klases ar nieko nebaigę, kiti per karą atsidūrė užjūryje, kitus kartu su tėvais sovietai išgabeno pas baltąsias meškas.
Sedos progimnazijoje mokiausi trejus metus, 1944 m. pavasarį išlaikiau keturių klasių baigiamuosius egzaminus. Kodėl per trejus metus keturios klasės? Nuo 1942–1943 mokslo metų pradžios buvo panaikinti penktas ir šeštas pradinės mokyklos skyriai, o vietoj septynių gimnazijos klasių atsirado aštuonios.
Todėl 1942–1943 mokslo metais visi progimnazijų ir gimnazijų mokiniai buvo „peršokdinti“ viena klase aukščiau. Baigęs pirmą progimnazijos klasę, iš karto atsidūriau trečiojoje.
1944 metais, prieš pat baigiamųjų egzaminų pradžią, ištiko didelė nelaimė. Mirė mano tėvelis. Ačiū Dievui, egzaminus išlaikiau ir taip savo mokslų kelyje pakilau laipteliu aukštyn.

PROGIMNAZIJOS PEDAGOGAI

Dauguma progimnazijos mokytojų buvo vyrai, buvusios nepriklausomos Lietuvos inteligentai, įdomios ir spalvingos asmenybės. Visame kolektyve gal tik vienintelė moteris ir tebuvo – mūsų klasės auklėtoja Šimonytė.
Direktorius Antanas Milčius – griežtas, bet teisingas, užėjus rusams, buvo išgabentas į Sibirą. Įsiminė botanikos mokytojas Antanas Pupalaigis, buvusios Lietuvos kariuomenės karininkas, visada pasitempęs, išblizgintais auliniais batais. Per pamokas, greta programinės medžiagos jis papasakodavo įvairių įdomybių apie augalus. Vadovėlių neturėjome. Vietoj žodinio teksto mokytojas spalvota kreida paišydavo augalų žiedų schemas lentoje, o mes persipaišydavome į savo užrašų sąsiuvinius.
Neįprastai mokytojas išvedė pirmojo trimestro pažymius. Visą trimestrą nė vienam mokiniui nebuvo parašęs nė vieno pažymio. Spėliojome, kas bus toliau. Paskutinę pamoką mokytojas atsiskleidė klasės žurnalą, iš eilės skaitė mokinių pavardes ir kiekvieno klausė, kokiam pažymiui esąs išmokęs botaniką. Kokį pažymį mokinys pasakė, tokį ir įrašė į žurnalą.
Antrąjį trimestrą mokinius klausinėjo ir vertino pažymiais normaliai. Įdomu, kad pažymiai buvo geresni nei pirmąjį trimestrą. Šitaip išryškėjo įgimtas lietuviškas kuklumas.
Tikybą dėstė parapijos klebonas kun. Motiejus Vėlutis, nedidelio ūgio, pliktelėjęs senukas. Stebėdavome, kaip keičiasi jo veido išraiška. Kada kalbėdavo apie Dievulį, angeliukus, jo veidas švytėdavo, būdavo labai malonus, o balsas skambėdavo lyg varpelis. Kada kalba pasisukdavo apie velnius ir pragaro baisumus, mokytojo veidas persikreipdavo, balsas griaudėdavo grėsmingai ir rūsčiai.
Mokantis vyresnėse klasėse, tikybą ėmė dėstyti jaunas kapelionas kun. Paulauskas. Artėjant frontui, jis įstojo į Tėvynės apsaugos rinktinę ir tarnavo karo kapelionu. Sekmadieniais visi mokiniai privalėdavo ateiti į Šv. Jono Nepomuko, vadinamąją mokinių arba mažąją, bažnytėlę išklausyti šv. Mišių. Sediškiams tai sudarydavo nemažai keblumų, nes nelikdavo nė vienos laisvos savaitės dienos. Bažnytėlė nedidelė, mokinių nelabai daug, todėl kapelionas nesunkiai išaiškindavo nedalyvavusius mokinius. Po sekmadienio tekdavo klausytis jo priekaištų. Kartais gudraudavome įtikinėdami, kad bažnytėlėje buvome, kad viską girdėjome ir matėme. Tik prieš tai reikėdavo viską detaliai išklausinėti iš tų mokinių, kurie dalyvavo pamaldose, ir sugebėti drąsiai perpasakoti kapelionui.
Nustatytomis valandomis mokiniai privalėdavo būti namuose ir ruošti pamokas. Mokytojai lankydavosi pas mokinius ir tikrindavo. Jei per pamokų ruošą prireikdavo išeiti į miestelį, saugodavomės sutikti mokytoją. Pastebėję bandydavome sprukti ir slėptis. Jei nepavykdavo, rytojaus dieną būtinai kviesdavo į mokytojų kambarį pasiaiškinti. Šito labai bijojome, nes už nusižengimus mažindavo elgesio pažymį, o kartais ir iš mokyklos pašalindavo.
Didelis nusikaltimas būdavo organizuoti slaptus pasilinksminimus, šokių vakarėlius – „robaksus“ ir juose dalyvauti. Kartą, išaiškinus tokį slaptą pasilinksminimą, buvo sukviestas „skubus“ mokyklos susirinkimas. „Nusikaltėliai“ buvo susodinti scenoje, viešai išbarti ir nubausti – sumažintas elgesio pažymys, berniukams liepta plikai nusikirpti plaukus.
Manau, kad su progimnazijos baigimu baigėsi mano paauglystė ir prasidėjo naujas gyvenimo etapas, žymiai sudėtingesnis, paženklintas artėjančio fronto ir pokario metų negandų.

Į SEDOS GIMNAZIJĄ

Nekantriai lauktos vasaros atostogos buvo liūdnos ir pripildytos nerimo. Po tėvelio mirties gimtieji namai atrodė ištuštėję ir nykesni.
Atėjo 1944 metų rugsėjo pirmoji, praėjo ir visas rugsėjis, o apie naujų mokslo metų pradžią – jokios žinios. Tik spalio pabaigoje, praėjus frontui, išgirdome, kad Sedoje atidaroma priauganti gimnazija su penkta ir šešta klasėmis. Nedelsdamas nunešiau prašymą.
Į penktąją klasę besusirinkome mažiau nei pusė buvusiųjų progimnazistų. Prie mūsų prisijungė du Ylakių progimnazijos mokiniai, linksmi ir išradingi vaikinukai. Neberadome ir mūsų pamėgto baltojo progimnazijos pastato. Tik jo griuvėsiai ir pro Vytauto Didžiojo paminklą prie jų vedantis, liepomis apsodintas tiesus takas priminė čia praleistus metus.
Gimnazijos klases išbarstė keliuose miestelio pastatuose. Penktoji klasė prisiglaudė mediniame pašto pastate Mažeikių gatvėje. Nuo šeštosios klasės iki pat gimnazijos baigimo mokėmės dviaukščiame raudonų plytų pastate, priešais buvusią turgavietę, dabartinį skverą. Pastatas tebestovi ir dabar, jame gyvena kelios sediškių šeimos.
Mokykloje nebeliko anksčiau dirbusių mokytojų. Vieni pasitraukė į Vakarus, kiti išsivažinėjo. Sutikome tik mokytoją A. Taurinską, kuris vėliau, dirbdamas Palangoje, įrengė pavyzdinį fizikos kabinetą ir išgarsėjo kaip nusipelnęs fizikos mokytojas. Buvo kilęs iš Tirkšlių apylinkių, komunistinėmis pažiūromis garsėjusios Taurinskų giminės. Galėjo pretenduoti į aukštus naujosios valdžios postus, tačiau savo giminės „nuopelnais“ nepasinaudojo. Jaunas, aukštas, išvaizdus, gražiai grieždavo smuiku. Pavasariais pro jo kambario langus sklindantys smuiko garsai suvirpindavo ne vienos gimnazistės širdelę.

DIREKTORIUS

Naujasis mokyklos direktorius Jurgis Kovryginas, baltarusis, inteligentiškos išvaizdos, smulkutis, tiesus, judrus ir energingas. Truputį šlubuodavo viena koja. Dėstė rusų ir vokiečių kalbas. Maloniai skambėdavo jo balsas, kai vokiškai uždainuodavo: „Stille Nacht, heilige Nacht“ (Rami naktis, šventa naktis).
Kaip jis atsirado Sedoje, niekas nežinojo. Nors buvo komunistų partijos narys, tačiau nei partijos vadų, nei sovietinės santvarkos neliaupsino. Visiškai kitokio sukirpimo buvo jo pavaduotojas, tiksliau, mokymo dalies vedėjas, kartu ir mokyklos partorgas, vietinis rusas. Mažai raštingas, grubus. Vakarinę vidurinę mokyklą baigė gal tik po dešimties metų. Manau, kad jo prisibijodavo ir vengdavo ne tik mokiniai ir mokytojai, bet ir pats direktorius.

LITERATŪRA – IR PER KELIONIŲ ĮSPŪDŽIUS

Įdomus buvo pirmasis susitikimas su lietuvių kalbos ir literatūros bei lotynų kalbos mokytoju Petru Liaudentu. Po skambučio pamokai į klasę įėjo pusamžis, apystoris, pilko milo kostiumu vilkintis nematytas žmogelis. Vieni mokiniai bandė stotis, kiti sėdėjo, tačiau gal niekas nė nepagalvojo, kad tai naujasis mūsų mokytojas.
Kada jis keistu, dainuojančiu balsu pasisveikino ir pradėjo prisistatinėti, daugelis negalėjo susilaikyti nesijuokę. Tačiau netrukome įsitikinti, kad po milo drabužiu slepiasi nepaprastos erudicijos asmenybė, puikus dėstomų dalykų specialistas. Turbūt, Lietuvoje nebuvo kampelio, kur jis nebūtų pabuvojęs.
Dėstydamas medžiagą apie vieną ar kitą lietuvių rašytoją ar poetą, būtinai papasakodavo, kaip atrodo jo tėviškė, jo gimtieji namai, kokiais keleliais galima į ten nukeliauti. Nebuvo vietovardžio, žmogaus pavardės ar vardo, kurio kilmės nebūtų galėjęs paaiškinti.
Klasėje komjaunuolių nebuvo, todėl nevengdavo atviriau pakalbėti apie naująją valdžią. Baimindavomės, kad tos kalbos nepasiektų saugumiečių ausų.
1948 metų pavasarį jį, kartu su daugeliu kitų tremiamųjų, buvo nugabenę į Mažeikių geležinkelio stotį, tačiau, rajono valdžios pastangomis, iš ten jį paleido, nes nebuvo specialisto, galinčio egzaminuoti abiturientus.
Mylėjome ir gerbėme mokytoją. Gal po penkiolikos metų, per vasaros atostogas, mokytojas lankėsi pas mane Pikeliuose. Mat jam įdomu, kaip gyvena buvę mokiniai. Tada jis mokytojavo Telšių rajone, Ūbiškės vidurinėje mokykloje. Rytojaus dieną išvyko į kitą, gal dar neaplankytą, kaimą ar miestelį. Toks nenuorama buvo tas mūsų mokytojas.

KLASĖS VADOVAS, MATEMATIKAS

Vincas Plaušinaitis dėstė matematiką, buvo mūsų klasės vadovas. Žinomas matematikos dėstymo metodininkas, kelių knygučių autorius, aktyvus pedagoginės spaudos bendradarbis. Išsiskirdavo stebėtinu punktualumu. Nebuvo atsitikimo, kad nors minutę pavėluotų į pamoką, konsultaciją ar popamokinį renginį. Šią ir kitas auklėtojo savybes: tesėti duotą žodį, užbaigti iki galo pradėtą darbą ir pan., kiek sugebėjau, stengiausi išsiugdyti savyje. Jis buvo griežtas, tačiau atlaidus ir nekerštingas.
Daugiau kaip po penkiasdešimties metų bendraklasių susitikime prisiminėme vieną nedidelį nutikimą. Mūsų klasės mergaitėms matematika buvo pakankamai kietas riešutėlis, todėl, prieš rašant kontrolinius darbus, jos stengdavosi užsitikrinti sau pagalbą. Dažniausiai tokios pagalbos tikėdavosi iš manęs. Iš anksto tarp trijų sąsiuvinio lapų įdėdavo du kalkės lapelius, kad, rašant pieštuku, gautųsi trys egzemplioriai. Tokį „buterbrodą“ duodavo man naudoti vietoj juodraščio. Mano pareiga būdavo kuo skubiau atlikti užduotį ir „buterbrodą“ perduoti bet kuriai mergaitei, o ši žinodavo, ką daryti toliau.
Kartą mokytojas pastebėjo, kad viena mergaitė naudojasi įtartinu juodraščiu ir primygtinai ėmė klausti, kieno šis lapelis, iš kur jį gavusi. Pastaroji kuo nuoširdžiausiai įrodinėjo, kad tai esąs jos juodraštis.
Mokytojas supyko, jo veidas paraudo ir greitakalbe, gergždinčiu balsu (sakydavo, kad jam esanti įdėta sidabrinė gerklė) ėmė reikalauti: „Na rašyk, parašyk kaip čia – juodai, juodai!..“
Tikriausiai mokytojas apgaulę suprato, bet lapelio nepaėmė ir kontrolinį darbą leido tęsti. Žinojo, kad matematika nėra mergaitės mėgstamas dalykas.

NUO KUNIGYSTĖS IKI ATEIZMO

Spalvinga asmenybė buvo istorijos mokytojas Motiejus Mozūraitis. Dalyką dėstydavo profesionaliai ir įtaigiai, remdamasis dokumentais, kuriuos asmeniškai suieškodavo Maskvos ir kituose archyvuose. Buvo baigęs Kunigų seminariją, bet nepriėmęs paskutiniojo įšventinimo. Vietoj kunigo tapo kovingu ateistu. Sarkazmu atskiesti jo ateistiniai straipsniai pasirodydavo dažname rajoninio laikraščio „Mažeikių tiesa“ numeryje. Rašė ir į respublikinę spaudą.
Ateistinę mintį bet kokia kaina stengėsi įbrukti mokiniams. Ko ne kiekvieną pertrauką, paėmęs už parankės vieną ar kitą mokinį, sukdavo ratus mokyklos koridoriuje arba kieme. Vis įtikinėdavo, kad religija – tai pačių žmonių sukurtas mitas, kad Kristus nėra istorinė asmenybė, kad bažnyčios skelbiamas mokslas yra beprasmis ir absurdiškas.
Gaila talentingo mokytojo, aklai talkinusio svetimos ideologijos skleidėjams. Atleisk jam, Viešpatie!
Bus daugiau.
Parengė Audronė MALŪKIENĖ

One Reply to “Adomas Rapalis: „Gyvenimas – lyg upės tekėjimas“”

  1. Algirdas parašė:

    Mano megstamiausias mokytojas. 1987 uju laida.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

*