Adomas Rapalis: „Gyvenimas – lyg upės tekėjimas“

Pas Eglinskus išnuomotame bute. Iš kairės: Birutė Rapalienė, dukterys Aušrelė ir Dalytė, Adomas Rapalis. Pikeliai, apie 1960 m.

Tęsinys.
PRADŽIA 30 NUMERYJE.

Naujoji tvarka

Mokykloje reikėjo prisitaikyti prie naujos sovietinės tvarkos. Klasėse išnyko Lietuvai nusipelniusių veikėjų portretai. Vietoj jų – sovietinės ideologijos „klasikų“: Stalino, Lenino, Markso, Engelso atvaizdai. Nors maldos prieš pamokų pradžią ir pabaigą buvo draudžiamos, tačiau mokiniai savo iniciatyva gal pusmetį, gal metus vis tiek jas kalbėdavo. Dalis mokytojų maldose dalyvaudavo, o kiti dėl šventos ramybės iš klasės pasišalindavo.
Suprantama, nebeliko ir tikybos pamokų. Užtat atsirado darvinizmo, karinio rengimo, rusų kalbos pamokos. Uždraudė naudotis anksčiau išleistais vadovėliais, įskaitant tokių dėstomųjų dalykų, kaip matematika, fizika, chemija ir pan. Naujų vadovėlių nespėjo iškepti, todėl teko tenkintis asmeniniais konspektais. Daugumos dalykų vadovėlių nesulaukėme iki pat gimnazijos užbaigimo.
Labai trūko popieriaus rašyti, ypač sąsiuvinių. Konspektus rašydavome ant tapetų, vyniojamojo ar kitokio, kur nors prasimanyto, popieriaus. Džiaugdavomės, jei pavykdavo ką nors panašaus išprašyti iš rusų kariškių. Kiek vėliau spekuliantai iš Rygos parveždavo įvairaus formato bloknotų.

Vargo visi

Iki 1947 metų pinigų reformos mokytojai tegaudavo tik simbolinius atlyginimus. Dirbdavo iš idėjos. Pirmaisiais pokario metais mokytojas už mėnesio algą galėdavo nusipirkti gal tik vieną kilogramą sviesto. Maisto produktais mokytojams privalėdavo padėti mokinių tėvai. Kas ką išgalėdavo sunešdavo pas mokyklos direktorių, o šis išdalydavo mokytojams.
Ne ką lengviau būdavo ir mokiniams. Trūko ne tik vadovėlių, rašymo priemonių, bet ir drabužių, avalynės, kartais ir maisto. Gerai, kad namiškiams pavyko iš kareivių išsimainyti žalsvos spalvos amerikoniškos medžiagos, kareivišką „šinelį“ ir pusbačius. Iš „šinelio“ pasiūdino švarką. O pusbačiai man buvo per maži, skaudžiai spaudė ir gadino kojas. Teko iškęsti.
1948 metų pavasaris. Artėjo abitūros egzaminai. Susikaupimo nuotaikas sujaukė nauja trėmimų banga. Kartu su tėvais ir kitais šeimos nariais į Rusijos dykvietes išgabeno ir mūsų mielą bendraklasę Adelę Armalytę. Tyliai ją apgailėjome ir laukėme, kas bus kitas. Kol „banga“ apsiramino, kai kurie po keletą parų nesirodėme nei mokykloje, nei savo namuose.

Išleistuvių nuotrauka

1948 m. liepos 2 d. susirinkę į savo išleistuvių vakarą nusifotografavome atminčiai. Tokie mes buvome: be juodų kostiumų, be balinių suknelių, užtat pilni kilnių tikslų ir ryžto juos įgyvendinti.
Išleistuvių vakaras tęsėsi iki ryto. Vaišių stalas „nelūžo“ nuo gausių valgių ir gėrimų. Tačiau netrūko nuošir-daus bendravimo, jaudinančių atsisveikinimo kalbų, tostų su palinkėjimais visam gyvenimui… Iki šio vakaro visai kitaip įsivaizdavome savo mokytojus ir stebėjomės, kad jie – tokie pat žmonės, kaip ir visi, su savais privalumais ir silpnybėmis.

Dienoraštį atidaviau ugniakurui

Mano laikais dienoraščius rašė daugelis gimnazistų, ypač žemesniųjų klasių. Ne išimtis buvau ir aš. Rašyti pradėjau gal 1943 metais, kada mokiausi trečioje klasėje. Knygų skaitymas, dienoraščio rašymas būdavo pagrindinis laisvalaikio užsiėmimas.
Vėlyvo rudens ir žiemos ilgais vakarais prie žibalinės lempos dienoraščiui galėdavai patikėti slapčiausius savo išgyvenimus. Patirti įspūdžiai pamokose, kitoje veikloje, moksleivių pokalbiuose – visa tai rasdavo atgarsį dienoraščio puslapiuose. O kaip neparašyti apie pirmuosius pasimatymus ant Varduvos tilto, apie pavasarines išvykas į Užpilius?
Buvau prirašęs du apystorius sąsiuvinius. Po tarnybos sovietinėje armijoje juos tarp kitų daiktų aptikau savo tėviškėje. Parsivežiau į Pikelius. Slėpiau įvairiose vietose, o kai dirbau mokyklos direktoriumi, laikiau tarnybiniame seife. Kartą sugalvojau juos nusivežti atgal į tėviškę. Buvo vasaros metas, priemenėje po trikoju kūrenosi ugnis.
Ilgai dvejojau – gaila buvo skirtis su ištikimais paslapčių saugotojais. Nugalėjo racionalumas. Nenorėjau, kad pašalinė akis liestų smulkiai primargintus sąsiuvinių puslapius. Savo paauglystės ir jaunystės išgyveni-mus patikėjau tėviškės ugniakuro liepsnai.
Gal be reikalo. Dabar, rašant prisiminimus, būčiau galėjęs paryškinti daugelį išblukusių spalvų.

Būsiu mokytojas

Dėl sunkių materialinių sąlygų mokytis aukštojoje mokykloje nebuvo jokių galimybių. Mama labai norėjo, kad mokyčiaus, ir tam būtų viską paaukojusi, tačiau vien norų nepakako. Mūsų ūkis jau buvo sužlugdytas, nebeturėjome jokių pajamų. Viskas buvo atimta, išvežta. Pabandyk toliau nuo namų atsitraukti, kada neturi nei padoresnio apdaro, nei apavo. O ir į burną ne visada būdavo ką įdėti. Vienintelė išeitis – kuo greičiau susirasti darbą.
Iš mūsų laidos atsirado vos pora laimingųjų, kurie išgalėjo tęsti mokslą kitose mokyklose. Visi kiti ėmėsi mokytojo darbo. Nesvarbu, kad neturėjo reikiamo pasiruošimo. Tada labai trūko mokytojų: vieni buvo ištremti ar uždaryti kalėjimuose, kiti, artėjant frontui, buvo pasitraukę į Vakarus. Be to, ir naujos mokyklos ėmė steigtis – reikėjo kuo skubiau ugdyti atsidavusius komunizmo statytojus.
Prašymą skirti mane pradinių klasių mokytoju Mažeikių apskrities Liaudies švietimo skyrius patenkino geriau, negu tikėjausi. Paskyrė į Barstyčių septynmetę mokyklą matematikos mokytoju – ir vaikai augesni, ir atlyginimas didesnis. Matyt, tai lėmė mano brandos atestate geri matematikos pažymiai.
Paskyrimu buvau patenkintas ne tik aš, bet ir mano mama. Juk netoli miestelio jos tėviškė. Barstyčių baž-nyčioje ji buvo pakrikštyta, Pirmąją Komuniją priėmusi. Kapinėse ilsėjosi jos artimieji.
Sakoma, kad žmogus tampa visiškai subrendęs, kada jo nebebaugina kapinės. Antraisiais savo darbo metais gyvenau greta Barstyčių kapinių, tačiau nė nepagalvodavau tenai apsilankyti. Matyt, dar nebuvau tam subrendęs. Šitie dalykai pradėjo ryškėti gerokai vėliau.

Barstyčiuose

Nykūs buvo devyniolikmečio jaunuolio pirmieji savarankiško gyvenimo žingsniai. Mama pas savo pažįstamus mediniame, sukiužusiame namelyje surado man kambarėlį: lubos žemos, ranka pasiekiamos, langelis mažytis. Elektros nėra. Pažįstamų, tuo labiau draugų, taip pat nėra. Vienintelė paguoda – knygos. Už mažo langelio stūgauja vėjai, ant stalo spingsi žibalinė lemputė, o aš skaitau, skaitau ir gyvenu kartu su knygų herojais.
Barstyčių septynmetei mokyklai vadovavo sumanus ir patyręs pedagogas A. Beniusevičius. Jis labai įtaigiai vesdavo biologijos pamokas. Jo žmona – lituanistė. Abu tėviškai manimi rūpinosi, daug padėjo vertingais patarimais ir pamokymais. Juk apie pedagogiką, mokymo metodikas, išskyrus buvusių savo mokytojų pavyzdį, nieko nenutuokiau.
Mokykloje mokėsi nemažai dar karo laikų, gerokai ūgtelėjusių, mokinių, beveik mano bendraamžių. Buvau įsitikinęs, kad, norint tinkamai valdyti klasę ir gerai išmokyti mokinius, reikia būti griežtam. Eidamas į pamoką, nutaisydavau kuo rimčiausią veido išraišką, suraukdavau kaktą. Matyt, nuo tų laikų suraukta kakta taip ir liko visam gyvenimui…

Studentas neakivaizdininkas

1949-ųjų vasarą išlaikiau stojamuosius egzaminus ir tapau VVPI – to Neakivaizdinio skyriaus Fizikos – Matematikos fakulteto studentu. Tada nebūčiau patikėjęs, kad mano mokslai gali užsitęsti daugiau kaip du dešimtmečius.
Atsitiko štai kas. Spėjau išklausyti vasaros įžanginę ir žiemos sesijas, kai mane pašaukė į sovietinę armiją. Čia prasimurdžiau penkerius su puse metų – apie tuos metus parašysiu vėliau. Po armijos, pradėjęs dirbti Pikelių mokykloje, ėmiau rūpintis, kaip atnaujinti studijas. Naujai laikyti stojamuosius egzaminus prisibijo-jau, nes daug ką buvau primiršęs. Nors buvau išbrauktas iš studentų sąrašų, pasiekiau, kad užskaitytų ir stojamuosius egzaminus, ir išklausytas sesijas. Po ketverių metų baigiau tris kursus. Pagal tada galiojusią tvarką, man užskaitė nebaigtą aukštąjį išsilavinimą.
Daugiau kaip dešimtį metų ramiai dirbau savo darbą, įsitikinęs, kad tokio mokslo man pakaks iki pat pensijos. Tačiau reikalavimai, ypač mokyklų vadovams, vis didėjo ir mokslą teko pratęsti. Tik 1975 metais išlaikiau valstybinius egzaminus ir įgijau vidurinės mokyklos matematikos mokytojo kvalifikaciją.
Gavosi toks kuriozas: kol užbaigiau aukštąjį išsilavinimą, užtrukau beveik ketvirtį amžiaus! Realiai šito nebuvo. Gal porą metų antramečiavau tik žemesniuose kursuose, kol „įsivažiavau“. Po ilgametės pertraukos, iki pat diplomo gavimo, buvau pažangus studentas. Matyt, labiau subrendau…

Kerzo batų nelaisvėje

1950 m. gegužės mėnesį trys Barstyčių septynmetės mokyklos mokytojai gavome šaukimus į anksčiau vadintą tarybinę, raudonąją arba sovietinę armiją. Tai buvo pirmasis pokario metų naujokų šaukimas.
Iš Mažeikių karinio komisariato mus su palyda nuvežė į Vilniaus skirstymo punktą, kuris buvo įsikūręs Arklių gatvėje. Čia, ant plikų, lentinių gultų, prasivoliojome kelias paras. Iš karinių dalinių atvažiuodavo „pirkliai“, sukomplektuodavo sau reikiamą komandą ir išsiveždavo. Šitaip lietuvaičius išvežiodavo po tolimiausius Sovietų sąjungos užkampius. Ne išimtis buvo ir mano bendradarbiai – mokytojai.
Man pasisekė, kad likau tarnauti Lietuvoje. Kartu su keliais lietuviais patekau į Kaune dislokuotą tankų pulką. Mus sutiko virštarnybiniai seržantai, viršila, visi buvę frotininkai, praėję ugnį ir vandenį. Išdavė uniformas, paaiškino, kaip jomis naudotis, stengėsi padėti kuo greičiau perprasti kareivišką kasdienybę.
Rudeniop persikraustėme atgal į kareivines. Kartą mane pakvietė į štabą. Nustebau, kada čia buvęs karininkas prakalbo lietuviškai ir paaiškino, kad tolimesnei tarnybai esu perkeliamas į Vilnių, į 16-ąją lietuviškąją diviziją.

Kitokia aplinka

Šitaip patekau į 224-tojo artilerijos pulko seržantų mokyklą. Nors čia dauguma karininkų buvo rusakalbiai, tačiau kursantai buvome vien lietuviai. Beveik visi su viduriniu išsilavinimu, supratingi ir draugiški. Užsiėmimai vykdavo rusų kalba, tačiau tarpusavyje bendraudavome vien lietuviškai. Lyginant su ankstesniu rusiškuoju mano tarnybos daliniu, čia visa aplinka buvo nepalyginamai šviesesnė ir malonesnė. Mažiau keiksmų, pykčio, grubumo, daugiau pagarbos ir geranoriškumo. Čia ir maistas buvo nepalyginamai geresnis. Vietoj karvės tešmens gabaliukų, čia pietums gaudavome normalios mėsos, o per pusryčius kartais ir sviestu pamalonindavo.
Mokslas truko dešimtį mėnesių. Po baigiamųjų egzaminų mums suteikė jaunesniojo seržanto laipsnį ir paskirstė į padalinius dirbti su kareiviais ir karine technika. Mane paliko toje pat mokykloje raštvedžiu.
Po metų man buvo suteiktas jaunesniojo leitenanto karinis laipsnis ir grįžau į savo 224-ąjį artilerijos pulką. Paskyrė 85 mm prieštankinių patrankų būrio vadu.
Artilerijos pulke Vilniuje, į kurį po kursų Kaliningrade buvau paskirtas būrio vadu, tarnavau gal metus. Valdžiau apie trisdešimt kareivių, įskaitant tris skyrių vadus seržantus. Būriui priklausė keturios 85 mm prieštankinės patrankos.
Bus daugiau.
Parengė Audronė MALŪKIENĖ

One Reply to “Adomas Rapalis: „Gyvenimas – lyg upės tekėjimas“”

  1. Jolanta parašė:

    Labai idomus straipsnis, nejuodinantis praeities.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

*