Adomas Rapalis: „Gyvenimas – lyg upės tekėjimas“

Iš kairės: Giedrius Rapalis, Aušra Rapalytė, Adomas Rapalis, Virgis Pliaukštė, Milda Pliaukštienė, Stanislovas Pliaukštė, Birutė Rapalienė. Rolando Pliaukštės nuotr. Vilnius, 1984 m.

Tęsinys. Pradžia „Santarvės“ nr. 30.

Leido mokytojauti

Gyvenant tarp rusakalbių ir nuolat su jais bendraujant, buvau gerai įvaldęs šią kalbą. Daug kas net neįtardavo, kad aš ne rusas. Dabar, nuo tų laikų praėjus daugiau nei penkiasdešimt metų, stebiuosi, kad mano rusų kalbos mokėjimas baigia sunykti.
Rudeniop beveik visi divizijos jaunieji karininkai pradėti ruošti demobilizacijai. Iš respublikinės valdžios ir divizijos vadovybės atstovų buvo sudaryta demobilizacinė komisija, kuri visus paeiliui kvietė pokalbio. Išklausė kiekvieno pageidavimus ir planus apie būsimą veiklą civiliniame gyvenime, siūlė įdarbinimo variantus. Miestiečiams – įvairius darbus pramonės įmonėse, o daugeliui kaimiečių – dirbti kolūkių pirmininkais. Mat tuo laiku vyko, vadinamųjų, „tūkstantininkų“ vajus, buvo vykdomas partijos ir vyriausybės iškeltas lozungas: „Tūkstantis naujų pirmininkų – kolūkiams!“
Kolūkiai tebebuvo labai smulkūs, suvargę ir nuskurdę, o jų pirmininkai – paprasti, mažaraščiai žmogeliai. Tik po gero dešimtmečio jie pasidarė visagaliai vietiniai karaliukai. Šių pareigų kategoriškai atsisakiau. O gal ir be reikalo! Pasiprašiau, kad grąžintų atgal į Mažeikų rajoną tęsti pedagoginį darbą.
Nežiūrint, kad mokslo metai buvo gerokai įsibėgėję ir pedagoginiai kadrai sukomplektuoti, Švietimo ministerija davė man siuntimą dirbti Mažeikių rajone.

Galvojau: laikina

1955 metų vėlų rudenį su Švietimo ministerijos siuntimu nuvykau į Mažeikių rajono Švietimo skyrių. Mokslo metai jau buvo įsibėgėję, todėl laisvų darbo vietų nebuvo. Vargais negalais atsirado pusė bendrabučio auklėtojo etato ir kelios fizinio lavinimo pamokos priaugančioje Pikelių vidurinėje mokykloje.
Padvejojęs sutikau įsidarbinti. Maniau, kad laikinai, o išėjo visam laikui. Pasitvirtino knygoje „Parkinsono ir Merfio dėsniai“ suformuluotas teiginys, kad nėra nieko pastovesnio už laikiną.
Pikelių miestelis tą rudenį atrodė nepavydėtinai. Pajuodę mediniai nameliai, nuo purvynų neišbrendamos gatvelės, o pačiame miestelio centre, buvusioje turgavietėje, dabartiniame skverelyje, turškėsi žąsys ir antys. Elektra iš vietinės elektrinės buvo įjungiama tik vakarais, vos 4–5 valandoms, ir tai jei niekas nesugesdavo ir jei elektrikas neprisivaišindavo.
Norint pasiekti Mažeikius ir sugrįžti namo, tekdavo sugaišti daugiau kaip parą. Apie vidurnaktį pėsčiomis septynis kilometrus kulniuodavome į Lūšės geležinkelio stotį, sėsdavome į tarpmiestinį traukinį Ryga–Kaliningradas ir apie ketvirtą valandą ryto pasiekdavome Mažeikius. Pasnūduriavę geležinkelio stotyje, dieną sutvarkydavome reikalus ir kitą naktį, gerokai po vidurnakčio, parsirasdavome į namus.
Lygiai tiek pat laiko užtrukdavo ir kelionė į Rygą. Kartais nusišypsodavo laimė pasinaudoti kolūkio sunkvežimiu, tačiau, pabjurus orams, vienintelis kelias į Mažeikius – per Griežę ir Leckavą – pasidarydavo neišvažiuojamas.

Tokia buvo mokykla

Mokykla dirbo dviejuose, beveik per puskilometrį vienas nuo kito nutolusiuose pastatuose. Pradinės ir dar kai kurios klasės bazavosi miestelio centre, buvusiame žydo Zelcmano parduotuvės pastate, o visos kitos klasės – buvusioje klebonijoje.
Patalpos skurdžios, mokykliniai suolai ir baldai vietinių meistrų padaryti. Išskyrus kelis susidėvėjusius žemėlapius ir vieną kitą pačių mokytojų pasigamintą mokymo priemonę, beveik nieko daugiau nebuvo. Per pertraukas mokytojai turėdavo bėgioti iš vieno pastato į kitą. Sporto aikštyno, išskyrus bėgimo taką, taip pat nebuvo.
Mano iniciatyva greitai įrengėme ne tik normalesnį bėgimo taką, bet ir tinklinio, krepšinio aikšteles, gimnastikos prietaisyną. Aš ir dabar stebiuosi tuometinių mokinių entuziazmu ir pasiaukojimu atliekant tikrai nemažus darbus.
1955 metų moksleiviai gerokai skyrėsi nuo šiandieninių. Tai buvo žiauraus karo ir sunkių pokario metų išvargintų tėvų vaikai. Kukliai apsirengę, atviraširdžiai, darbštūs, pareigingi. Buvo paklusnūs savo tėveliams, gerbė mokytojus ir vyresniuosius, daug skaitė, sportavo, rimtai siekė mokslo žinių.
Visam laikui įsiminė pirmasis pedagogų tarybos posėdis. Ne tiek pats posėdis, kiek tamsus, darganotas, vėlyvo rudens vakaras, kada vyko šis posėdis.

Birutė

Mokyklos direktorius J. Lenkevičius mane, kaip mokinių bendrabučio auklėtoją, buvo apgyvendinęs mažame to bendrabučio kambarėlyje. Bendrabutis buvo įrengtas miestelio centre, virš pradinių klasių patalpų, mansardose, o posėdis vyko pagrindiniame mokyklos pastate – klebonijoje.
Kol nesutemę, aplenkdamas balas ir purvynus, takeliu nesunkiai į ten nuėjau. Tačiau po posėdžio takelis buvo dingęs – jį paslėpė tamsi rudens naktis. Aplinkui jokios švieselės, jokio žiburėlio. Kur tik bežengiu – vien balos ir purvas. Laimei, netoliese atsirado mokytoja Birutė, kuri taip pat ėjo miestelio centro link. Jos padedamas, suradau „pradingusį“ takelį ir laimingai parsigavau į savo naujuosius namus – bendrabučio kambarėlį.
Tikriausiai nuo tada pradėjo megztis mūsų draugystė. Man patiko Birutės atvirumas, nuoširdumas, nesavanaudiška pagalba kiekvienam, šalia esančiam. Abu buvome pakankamai subrendę, natūralu, kad vis dažniau pagalvodavome apie bendrą gyvenimą. Po pusmečio Kaune pavyko nusipirkti aukso žiedelius, teliko juos tik sumainyti.
Tą pačią dieną būsimojo bendro gyvenimo pradžiai Kaune nusipirkau dar vieną deficitinę prekę – „Minsk“ markės motocikliuką.

Santuoka

Mus su Birute surašė 1956 m. balandžio 7 d. Mažeikiuose, Civilinės Būklės aktų įrašų biure, vadinamajame ZAGSe, be jokių ceremonijų ir iškilmių. Net liudininkų nereikėjo.
Tuoktis bažnyčioje būtų buvę tolygu atsisakyti mokytojo darbo. Tik po kelerių metų mūsų santuoką įteisino Sedos parapijos klebonas.
Viską suorganizavo Justinas Beržanskis, kunigaikščių giminės palikuonis, antros kartos pusseserės Magdutės Vičiulytės vyras. Ankstų rudens rytmetį, dar nepradėjus aušti, iš mano tėviškės pėsčiomis nuėjome į Sedą ir pasibeldėme į užrakintas klebonijos duris.
(Bus daugiau)
Parengė Audronė Malūkienė

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Sponsored Video