Adomas Rapalis: „Gyvenimas – lyg upės tekėjimas“

Adomas Rapalis Pikelių pagrindinėje mokykloje, darbo kabinete. 1996 m. Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Adomas Rapalis – pedagogas, beveik keturiasdešimt metų dirbęs Pikelių mokyklos direktoriumi, pastaruosius dešimtmečius nemažai laiko skyrė savo prisiminimams užrašyti.
„Prisiminimus rašiau ir anksčiau – sudarytose knygose „Genealogijos ir prisiminimai“ (2003) bei „Iš archyvų lobyno“ (2005), tačiau gana skubotai, prabėgomis“, – trečiosios knygos „Gyvenimas – lyg upės tekėjimas“ pratarmėje pasakoja kraštietis.
Ši knyga – dar tik rankraštis. Tačiau manome, kad mūsų skaitytojams turėtų būti įdomu kartu su A. Rapaliu pabuvoti (o gal sugrįžti?) į tarpukario Šarnelę, Dagius, kitas Žemaitijos vietas.
Dėkojame sediškei Genoveitai Gricienei, kuri suteikė mums progą susipažinti su šios knygos rankraščiu. Ir siūlome: susipažinkite nors su dalimi A. Rapalio prisiminimų.

Iš pratarmės

Kartais pragyventus metus bandau lyginti su upės tekėjimu. Manoji gyvenimo upė daugiau lėta, negu srauni, vidutiniškai vandeninga. Pasitaiko viena kita užtvankėlė, vienas kitas didesnis akmenėlis, keliantis vandens sūkurius.
Kai žvelgi į upę, pirmiausiai pastebi vaga tekantį vandenį, upės krantus ir tik po to žvilgsnis nukrypsta į žolių prižėlusius užutekius. Panašiai atsitiko ir su mano anksčiau parašytais prisiminimais: tarsi praplaukiau upės vaga beveik nesustodamas, beveik nesidairydamas. Tiktai stabtelėjau ties savo senelių (ypač iš mamos pusės), tėvelių, kai kurių giminaičių, artimiausių kaimynų gyvenimais. Kai ką prisiminiau apie savo vaikystę, mokyklinius metus, tačiau daugelio savo gyvenimo tarpsnių visai nepaliečiau.
Yra keletas priežasčių, kodėl ryžausi parašyti šią knygelę. Visų pirma norėjau, kad viskas atsirastų vienoje vietoje, todėl nemažai ką perkėliau iš anksčiau sudarytų savo knygų. Ne šiaip perrašiau, bet ir perredagavau, papildžiau naujais duomenimis. Kita priežastis grynai techniška. Atsiradus kompiuteriui, tekstą galėjau pagyvinti nuotraukomis, suteikti knygelei įprastinį formatą. Ir paskutinė priežastis, grynai asmeninė – tai noras kažką veikti. Liga apribojo fizinę veiklą, todėl šį apribojimą bandau kompensuoti protine veikla.
Tikiuosi, kad kas nors iš mano vaikų, o gal ir anūkų, pasiskaitys šį rašinį. Ne, ne dabar, bet tada, kai nebebus manęs, kai jie, kaip dabar aš, „mėgausis“ pensininko gyvenimo malonumais ir galbūt taip pat rašys savo prisiminimus…

Šarnelė – gimtasis mano kaimas

Gimusieji mieste gali pavydėti gimusiems kaime. Čia viskas miela, natūralu ir tikra. Kad ir po daugelio metų užklydęs į gimtąsias vietas, surasi savo vaikystės medelį, miškelį ar geltonžiedę pievelę, galėsi pasimėgauti iki graudulio pažįstamu žydinčių alyvų ar jazminų kvapu. Atidžiau pasižvalgęs, gal ir savo įmintas pėdas galėtumei aptikti…
Apdairesni pataria iš po gimtojo namo slenksčio pasikasti bent porą saujų žemių ir laikyti savo gyvenamojoje aplinkoje. Tai padeda apsisaugoti nuo ligų ir nelaimių: juk tą slenkstį mindei, kai buvai sveikas ir laimingas. Gimusieji mieste šitokių galimybių, deja, neturi.
Kartais mintyse dabartinę Šarnelę bandau palyginti su buvusiąja, tarpukario. Nelengva tai padaryti. Sodybų tik menka dalis teišlikę. Keliukai traktorių išgadinti, niekieno nebeprižiūrimi, baigia žolėmis užželti. Kai kurie išvis išnykę. Nebėra žvyrkelio, jungusio Dagių kaimą su Šarnelės dalimi, vadinama Bazilėnais. Tarpukaryje šis keliukas atkarpomis, vadinamomis taisliais (nuo žodžio „taisyti“), buvo išdalintas ūkininkams.
Taislių ribas žymėdavo pakelėje už griovio sudėlioti baltai dažyti akmenys, ant kurių nubrėžtame skritulyje buvo įrašytas taisliaus numeris ir už jo priežiūrą atsakingo ūkininko inicialai. Kasmet reikėdavo atvežti žvyro, pažvyruoti, atnaujinti griovius.
Tėveliai tarpusavyje sugyveno gerai. Kad ir susipykdavo, vienas kito neužgauliodavo, nesiplūsdavo. Kai mama bardavosi, tėvelis dažniausiai tylėdavo, todėl greitai visi pykčiai ir praeidavo. Kartu važiuodavo į turgų, į bažnyčią ar į svečius. O pasisvečiuoti mėgdavo. Būdavo tokia tradicija: po Šv. Antano atlaidų Barstyčiuose ir po Šv. Roko Ylakiuose svečiuodavosi pas mamos gimines Laumėse, o per didžiuosius Kalvarijos atlaidus visi suvažiuodavo pas mus. Tačiau svarbiausia šeimos šventė būdavo per Kūčias, kada tėvelis švęsdavo savo vardadienį, o kartu ir gimtadienį.
Vyrai paskersdavo kokį gyvulį, nukirsdavo paukštį, moterys kepdavo pyragus, ruošdavo kitą maistą. Aš puošdavau kalėdinę eglutę: kabindavau saldainius ir žaisliukus, segiodavau žvakutes.
Išvakarėse būtinai iškūrendavo pirtį. Pagrindiniai svečiai būdavo mamos giminės, nes tėvelis artimų giminių neturėjo. Svečiai iš Laumių kartais net keleriomis rogėmis (važiais) suvažiuodavo. Arklius ir roges perimdavo vaikis: nuvažiuodavo į daržinę (reją), iškinkydavo arklius, pašerdavo, pagirdydavo. Svečiams skirstantis į namus, viską suruošdavo kelionei ir taip arbatpinigių užsidirbdavo.
Nežinau, kaip atsirasdavo Juozas Rimgaila iš Kauno ir Leonas Rimgaila iš Radviliškio. Visi sveikindavo tėvelį, sėsdavo už stalo ir vaišindavosi. Gerdavo degtinę, vyną, tačiau niekas nepasigerdavo. Gal kiek daugiau mėgdavo išgerti Benediktas Rimgaila iš Laumių. Girtumą tikrindavosi bandydami eiti viena grindlente: jei perėjai, vadinasi, esi negirtas ir dar gali išgerti. Vieni kitiems pasakodavo įvairius nuotykius, juokaudavo, dainuodavo. Bene linksmiausias būdavo kauniškis Juozas Rimgaila. Jis ir ratelius organizuodavo. Būdavo, visi susikimba rankomis, eina ratu ir dainuoja: „Kadagys, kadagys, žaliasis medelis…“ Pavargę priguldavo pamiegoti. Kalėdų antrąją dieną svečiai imdavo skirstytis.
(Bus daugiau)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Sponsored Video