Algimanto Mikutos knygoje – prisiminimai apie Mažeikius

Prieš trejus metus Mažeikių viešojoje bibliotekoje vyko mažeikiškių susitikimas su rašytoju Algimantu Mikuta. Jono STRAZDAUSKO nuotr.

Rubrikoje „Iš knygų lentynos“ pristatome iš Mažeikių kilusio poeto, vertėjo Algimanto Mikutos 2009 metais išleistą knygą „Kompostas: dešimties metų (1996–2005) užrašai“.
Su „Santarvės“ skaitytojais dalijamės knygoje išspausdintais rašytojo vaikystės ir jaunystės prisiminimais apie Mažeikius ir Mažeikių kraštą.

Rašytojo biografijos faktai

A. Mikuta gimė 1943 metų gegužės 13 dieną Mažeikiuose. 1960 metais baigęs Mažeikių vidurinę mokyklą, jis išvyko studijuoti į Kauno politechnikos institutą ir jį baigė 1964 metais, o po baigimo kelis mėnesius dirbo Krakių kultūros namų direktoriumi.
Vėliau, 1965–1967 metais, Vilniaus universitete kraštietis baigė žurnalistiką. Nuo 1972 iki 1982 metų jis buvo Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriaus konsultantas, pirmininkas, o nuo 1982 metų – atsakingasis sekretorius. Nuo 1991 metų A. Mikuta dirbo žurnalo „Nemunas“ vyriausiuoju redaktoriumi.
Eilėraščius poetas spausdinti įvairiuose šalies leidiniuose pradėjo 1959 metais. A. Mikuta verčia rusų ir kitų tautų rašytojų kūrinius. Jo poetinė kūryba versta į keliolika užsienio kalbų.
Rašytojas yra „Poezijos pavasario“ laureatas. Jam buvo įteiktas Salomėjos Nėries prizas už poezijos knygą „Aštuoneiliai“, 2003 metais jis apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino medaliu.
A. Mikutos knyga „Kompostas: dešimties metų (1996–2005) užrašai“ Mažeikių viešojoje bibliotekoje buvo pristatyta 2010 metų birželį.
Per dešimtmetį nemažai mūsų krašto praeitimi susidomėjusių mažeikiškių skaitė šią knygą. O tiems, kurie neskaitė, – A. Mikutos prisiminimų ištraukos iš „Komposto“.

Iš Rygos – ir daiktai, ir istorijos

Kai vaikystėje atsikrausčiau gyventi į Mažeikius, greit pajutau du dalykus – geležinkelio svarbą žmonėms ir antrą, išplaukiantį iš pirmojo, – dėsnį, jog kiekvienas miestelis yra kito, didesnio miesto įtakos zonoje. Mažeikiai buvo Rygos zonoje, o Salantai, iš kur atsikėliau, Klaipėdos. Sąsajos apima ne vien prekybinius ryšius, bet ir kultūrinę įtaką, socialinius reikalus. Pokario metais, tarkime, iš Rygos į Mažeikius keliavo ne vien deficitinės prekės – vynas, mielės, muilas ir dažai, bet ir didmiesčio legendos, mitai, kitokio gyvenimo pavyzdžiai ir taisyklės, pamokomos baisingos istorijos. Materialios lauktuvės keliavo vežėjų, vadinamų spekuliantais, lagaminuose, o įdomios istorijos – jų galvose. Iš Rygos parvežtos kanibalistinės istorijos ligi Salantų nenukeliaudavo, o štai Mažeikiuose tokių pasakaičių galėjai persiklausyti visur – nuo turgaus iki mokyklos. Neva Rygoje atvykėlius įviliodavo į atkampią vietelę, užmušdavo, sumaldavo į dešras, ir niekas niekada jų neberasdavo <…>

Karo metais Mažeikiuose

Pasak rašytojo Henriko Gudavičiaus, skaitydami A. Mikutos „Kompostą“ susiduriame su nematytu žanru, kai asmeninio gyvenimo nuotykiai yra pertraukiami šios dienos aktualijomis, sentencijomis ir net citatomis.

Šis tas iš mano gimtųjų Mažeikių praeities. Per Mažeikius prieš Pirmąjį pasaulinį karą iš Petrogrado į Liepoją vyko rusų caras Nikolajus II. Yra žinoma, kad traukinys, kuriuo važiavo caras, buvo sustojęs Mažeikių geležinkelio stotyje, bet ar caras buvo išlipęs iš vagono, ar buvo kur nors nuėjęs, ar nuvažiavęs, nėra aišku, lyg ir ne. Beje, tąsyk iš Liepojos Nikolajus plaukė į Angliją. (Kodėl iš Liepojos? Kokiu laivu? Kokiu tikslu?) 1917 metais Mažeikiuose pietavo vokiečių kaizeris Vilhelmas II, per čia vykęs į Rytų frontą inspektuoti savo kariuomenės. O štai po Pirmojo pasaulinio karo Mažeikiuose būta visko. Gana ilgą laiką čia laikėsi Bermonto–Avalovo būstinė. Į Mažeikius jis atsikraustė, kai latvių daliniai išvijo jį iš Rygos. 1919 m. Mažeikių geležinkelio stoties didžiojoje salėje Bermontas savo karininkų buvo pakeltas generolu, ten iškilmingai jam prisegti generoliški antpečiai. Bermontininkai bandė šičia atsigauti ir sukaupti pajėgas, bet netrukus, spaudžiami iš šiaurės latvių kariuomenės, iš pietų Lietuvos savanorių pulkų, išsprogdinę tiltus per Ventą, pasitraukė į Vokietiją <…>

Prisiminimai apie kiną

<…>Mažeikiuose kinas jau buvo stacionarinis, filmus rodė iš būdelės, kurioje stovėjo du projektoriai, taigi be pertraukų, tik aparatai dar nepersijungdavo automatiškai, todėl jei mechanikas užsikalbėdavo su panele, kurią paprastai būdavo atsivedęs į savo aparatinę, ekrane nušvisdavo baltai, ir salė pasiusdavo švilpti. Įstatyti ritę ir paleisti kitą projektorių reikėdavo laiku. Taip pat nederėjo palikti aparatinės, nes juostos buvo senutėlės, netgi trofėjinės ir dažnai trūkinėjo, sukeldamos laukinį švilpimą tamsoje. Žodžiu, kinas mano vaikystės laikais vykdavo su visokiausiais nuotykiais. Su vaikišku bilietu galėjai užimti tik laisvą vietą. Jei prisirinkdavo pilna salytė žiūrovų, vaikams tekdavo sėdėti ant grindų. Taip žiūrėjau visą „Tarzaną“, „Faraono kapą“, „Tigrą Akbarą“. Kad ir kiek tekainuodavo vaikiškas bilietas, mes juos padirbinėdavome, sunkiausia buvo gauti storoką melsvą popierių. Su padirbtu bilietu ne vienas yra gavęs ausų, bet dažnai ir patekdavome į salę.

Čigono arklio vasara prie Ventos

Mano draugas čigonėlis, su kuriuo metus kartu mokėmės, atrodo, šeštoje klasėje, klausdavo: „Ar tu nori šuns? Sakyk, jei nori, pavogsiu, kokį tik panorėsi. Aš galiu prieiti prie bet kurio.“ Čigonėlio arklys visą vasarą ganėsi anapus Ventos. Pavasarį jį perplukdė per upę žemiau malūno užtvankos, kur negilu, ir paliko supančiotą pievose, kurios, matyt, neturėjo tikro šeimininko<…> Vasarą bemaž kasdien mudu eidavome pasižiūrėti, kaip ten tas jo arklys, ar kas nors jam nenutiko. Mudu pereidavome malūno pylimu, kartais net nesušlapę kojų. Arklį beveik visados rasdavome po didžiaisiais medžiais, – tikriausiai kada nors tenai būta sodybos, nes iš kur pievų viduryje augs obelys, liepos, net sena pusiau nudžiūvusi kriaušė. Čigonėlio raudis čia slėpdavosi nuo kaitros ir bimbalų. Supančiotas jis niekur toli neidavo, girdyti jo nereikėjo, jis nustraksėdavo prie upės ir atsigerdavo. Ne veltui sakoma, – gudrus kaip čigono arklys; raudis leisdavosi prie vandens tik nuožulniu takeliu, tik vienoje vietoje, nes kitur krantas buvo status ir apaugęs krūmais. „Kam tau tas arklys?“ – kartą paklausiau čigonėlio. „Kaip tai kam? – baisiai nustebo dėl mano nenuovokumo. – Rudenį parduosiu.“

Akimirka iš linksmo ir nuoširdaus kraštiečių susitikimo. Jono STRAZDAUSKO nuotr.

Iš turgininkų gyvenimo

Šeštojo dešimtmečio vidury Mažeikių turgus, šalia kurio pragyvenau aštuonerius metus, atrodė maždaug šitaip. Visa turgaus aikštė buvo grįsta akmenimis, išskyrus nedidelį kampą, kur kartą per mėnesį, per penkiolikinę, buvo pardavinėjami galvijai. Pačiame turgaus centre buvo neaukštas didelio diametro šulinys su pompa. Ant šulinio dangčio ir aplink jį savo prekes išsidėstydavo geležininkai. Netoli šulinio buvo pats didžiausias mieste mūrinis tualetas, pastatytas dar prieš karą, kad turgininkai neapdergtų viso senamiesčio. Priešingoje pusėje arčiau Birutės gatvės kūpsojo nedidelis pasakų namelis su terasa, kuriame supirkinėjo kailiukus, o terasoje aplink ją tiesiai ant bruko ąsočius ir puodynes surikiuodavo puodžiai. Na, o šiauriniame turgaus pakraštyje palei gimnazijos tvorą tysojo trys dengti ir keli nedengti prekystaliai, kur prekyba vyko kasdien. Ten moteriškės prekiavo daržovėmis ir vaisiais, kiaušiniais, grietine, sūriais. Paprastomis dienomis prekiavo vien tik perekupčės, moterėlės, kurios pačios nelaikė nei vištų, nei ožkų, neturėjo daržų – jos prekiavo arba supirktomis iš kitų, arba paprasčiausiai patikėtomis kitų žmonių prekėmis. Nors šalia buvo Mažeikių milicija, prekiavo ir draudžiamomis prekėmis, daugiausia atvežtomis iš Rygos – mielėmis, cukrumi, prieskoniais. Milicininkai neturėjo jokio noro tąsytis su bobomis dėl kažkokių cinamonų. Štai diedus, prekiaujančius žiebtuvėliais, vinimis, dviračių grandinėmis, visokiais dažais ir statybinėmis medžiagomis, taip pat parvežtomis iš Rygos, kartais pričiupdavo. <…>

Geltonšvarkis artistas turguje

Atplaukė vaizdelis gal iš kokių 1955 metų. Po Mažeikių turgų, kuriame paprastomis dienomis prekiaudavo tik keliolika moteriškių, blaškosi nematytas žvitrus vyrukas skaisčiai geltonu švarku. Kalbina moteris, energingai ragauja kuklias turgaus prekes: obuolius, slyvas, sūrį. O mano pareiga – kas valandą nueiti į turgų pažiūrėti, ar senelė nepardavė savo obuolių ir serbentų. Jeigu baigė parduoti, turėjau apsisukęs atitįsti iš namų pilną kibiriuką. Jau buvau stiprus berniokas ir nešioti tuos obuolius tebuvo juokas. Tad žiūriu aš į tą ne mūsų padangės paukštį ir varvinu seilę – man baisiai patinka geltonas jo švarkas. Kai pavakary apie tai prasitariau senelei, ji ėmė juoktis – anas vyriokas esąs artistas, juokdarys, o tokie rengiasi dar ne tokiais margumynais. Vis viena tada jos argumentai manęs neįtikino. Po kelerių metų, prisiminęs tą Vilniaus estradinio orkestro pranešėją, su koncertiniu švarku zyliojusį po provincijos miestelį, pagalvojau, kad jau tais laikais mada ir reklama veikė neblogai, darė savo darbą. Manau, kad geltonšvarkio pasibėgiojimai pasitarnavo ne blogiau, kaip pora afišų, kabinamų centrinėje gatvėje, ir priviliojo į „dramblio būdą“ papildomą kiekį žiūrovų. Aš į salę nėjau, klausiausi muzikos lauke, girdėjau beveik viską, net tai, ką šūkavo pranešėjas. Atrodo, kad jo pavardė buvo Saulynas, jis rašė ir dainų tekstus…

Jokūbinės – sena tradicinė šventė

Kuomet vaikystėje iš Salantų persikėliau į Mažeikius, tai čia neaptikau priprastų Porcinkulio atlaidų, kurie Salantuose buvo didžiausia vasaros šventė. Užtat išgirdau apie kažkokias anksčiau negirdėtas Jokūbines, švenčiamas Leckavos bažnytkaimyje prie Ventos, o tiksliau – Ventos ir Vadaksties santakoje. Ten suplaukdavo visi Mažeikiai. Ne iš karto supratau, kad tai šv. Jokūbo atlaidai, einantys išsyk po Joninių. Nuo senų laikų kaimynystėje gyvenę latviai ir lietuviai tuos vardadienius buvo pasidaliję. Joninės kapitališkai buvo švenčiamos anapus Vadaksties Ezerės dvaro parke, o Jokūbinės šiapus Vadaksties pušyne palei upių santaką. Bažnytiniai atlaidai ėjo savo keliu, o visokie šokiai ir žaidimai po vasaros dangumi savo. Atvirai šnekant, per tas šventes kaimynai labai nuoširdžiai broliavosi, žemaičių bernai šokdino latvių meitas, o latvių Jekabai ir Janiai dairėsi janyčių ir Onelių. Latviai atsiritindavo savo alaus, lietuviai savo, vieni kitus vaišino ir gyrė gėrimus bei užkandą. Puikiausiai susikalbėdavo ir be vertėjų. Bernai itin retai susimušdavo ir pavyti brisdavo per upelį namo. Nors meluočiau, jei sakyčiau, kad taip nepasitaikydavo. Toji šventė ten klesti po šiai dienai, ir atrodo, kad apsnūdęs ir nunykęs Leckavos miestelis tik tą vieną dieną per metus suklega, pasipuošia, atsigauna.

Apie Leckavoje veikusį keltą per Ventą

<…>Vienintelį kartą persikėliau per Ventą keltu. Daugelis vietos gyventojų šiandien net nežino, kad toks keltas Leckavos apylinkėje keldavo sunkvežimius ir vežimus per Ventą. Tai buvo trumpiausias kelias į Pikelius. Kėlėmės labai atsargiai. Pirma keltas perkėlė mus, paskui sunkvežimį<…>

Loreta BUTKUTĖ

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

*