Antanas Liutkus išeivijoje išliko žemaitis

Abu P. Liutkaus tėvai – žemaičiai, tėvas A. Liutkus gimė Leckavoje,mama Janina Mikulskytė kilusi iš Telšių rajono.

Panevėžietis istorikas, publicistas Juozas Brazauskas sako, kad rašydamas biografinę apybraižą apie diplomatą ir rašytoją Juozą Savickį, pietų Prancūzijoje aptiko didžiulius Lietuvos kultūros klodus. Tarp tų klodų – ir faktai apie mūsų kraštiečio, iš Leckavos kilusio teisininko bei diplomato, buvusio Lietuvos pasiuntinybės Prancūzijoje kanceliarinių reikalų vedėjo Antano Liutkaus gyvenimą.
Vasario 9 dieną sukako 50 metų, kai Paryžiuje mirė iš Leckavos kilęs teisininkas, diplomatas, dailininkas A. Liutkus.
Šios sukakties proga publikuojame prisiminimų bei informacijos, kurią surinko J. Brazauskas, fragmentus.

Teko mokytis ir kaupti patirtį

Sukūręs šeimą su telšiške Janina Mikulskyte A. Liutkus 1937 m. pradžioje išvyko į Paryžių. Ten jis pradėjo eiti Lietuvos pasiuntinybės atašė pareigas, buvo atsakingas už pasiuntinybės ūkio tvarkymą.
1938 m. gegužės 27 d. Lietuvos pasiuntinys Petras Klimas Lietuvos nepriklausomybės akto signatarui, diplomatui Kaziui Bizauskui, tuo metu dirbusiam Lietuvos Užsienio reikalų ministerijos Teisės ir administracijos departamento direktoriumi, rašė apie savo kolegą.
Laiške rašoma: „Kada Tamsta man sakai, kad Liutkus turi pavaduoti (dėl ligos Ladą Natkevičių – J. B.) – tai aš vis dėlto prašau atsižvelgti į realybę: p. Liutkus labai geras bus darbininkas, kai jis išmoks pakankamai prancūziškai. <…> su žurnalistais, su kitais diplomatinio korpuso nariais ir bendrai aptarti reikalus jis dar šiandien negali. Tam aš jo negaliu priversti.“
A. Liutkui teko mokytis. Paskui, 1939-ųjų pradžioje, A. Liutkus perėmė vadovavimą Prekybos skyriui, o nuo tų pačių metų rudens pradėjo vadovauti konsulatui.

Ir išeivijoje išliko tikras žemaitis

Pasak J. Brazausko, tyrinėjant iš Leckavos kilusios gausios Liutkų giminės šaknis, domintis brolių Antano (teisininko) bei Juozo (gydytojo) Liutkų gyvenimu ir darbais, kuo toliau, tuo labiau veriasi įdomūs dalykai.

P. Liutkus su tėvu A. Liutkumi (kairėje) ir krikšto tėvu, rašytoju Jurgiu Savickiu (1942 m.).

Pavyzdžiui, išaiškėjo Liutkų giminystė su Židikų klebonu Kaziu Bukantu. Istorikas daugiau sužinojo ir apie A. Liutkaus brolio – gydytojo Juozo odisėją Antrojo pasaulinio karo metais.
Istoriko „Santarvė“ paklausė, kokį A. Liutkaus asmenybės vaizdą jis susidarė? Koks tai buvo žmogus, kokias vertybes puoselėjo, kokiomis vadovavosi dirbdamas, bendraudamas su žmonėmis?
„Išlikti lietuviu, žemaičiu, svarbiausia padoriu žmogumi. Apie tai sprendžiu iš sūnaus Perkūno Jono Liutkaus bendravimo su manimi. Tai didelė gyvenimo pamoka“, – atsakė panevėžietis.

Priglaudė ne vieną išeivį

1953 m. Jungtinių Amerikos Valstijų lietuvių tautinės minties savaitraštyje „Dirva“, kurios redaktoriumi 1968–1991 m. buvo mažeikiškis Vytautas Gedgaudas, žymus semiotikas Algirdas Julius Greimas A. Liutkų pavadino vienu padoriausių lietuvių.
Po plačios erudicijos teisininko, diplomato, dailininko vilos „Amerika“ stogu Prancūzijoje telkėsi gausus išeivijos lietuvių būrys.
Dailininkai Leonardas Kazokas, Albertas Veščiūnas, Žibuntas Mikšys, poetas Jonas Aistis, prozininkas Jurgis Savickis, semiotikas Algirdas Julius Greimas, skulptoriai Antanas Montis, Juozas Bakys – tiek ir dar daugiau menininkų yra svečiavęsi bei kūrę diplomato ir jo šeimos namuose.
J. Brazausko surinkta informacija rodo, kad diplomatas gyveno Lietuvos ateitimi ir gera viltimi. Jo namuose Prancūzijoje buvo kalbama lietuviškai su žemaitišku akcentu.
Bičiuliai, šeima fenomenalią atmintį turėjusį „Tietę Liutkų“ gerbė ir mylėjo. Su juo buvo smagu bendrauti arba tiesiog kartu būti tylint gamtos prieglobstyje. Daugumą žmonių tyla vargina, o A. Liutkus ją mėgo. Bet mokėjo ir bendrauti su žmonėmis – niekada antrą kartą nepasakojo tų pačių anekdotų, istorijų. Kritiškose situacijose jis išliko blaiviai mąstantis, tačiau ramaus, išdidaus žemaičio širdis neatlaikė diplomatų intrigų.

Svetimame krašte nebuvo „saldu“

Bendraujant su užsienyje gyvenančiais lietuviais, klausantis jų pasakojimų apie tai, kaip ten, svečiose šalyse, susiburia tautiečių bendruomenės, neretai nusmelkia mintis: o kodėl mes, gyvenantieji čia, Lietuvoje, nepuoselėjame to bendrumo.
Pasak J. Brazausko, mintys, kad po metų kitų vėl sugrįš į Tėvynę, ramino ne vieną lietuvių šeimą, pokario metais pasitraukusią iš Lietuvos ir gyvenančią svetur. Tačiau tos viltys apie greitą sugrįžimą suduždavo. Ateidavo supratimas, kad teks gyventi ne tėvynėje.
Kai kam svetimi kraštai atstojo tėvynę, bet dauguma išeivių jautė didžiulį Lietuvos ilgesį.

Filmų festivalyje P. Liutkus (dešinėje) susipažino su dainininku ir aktoriumi Andriumi Mamontovu bei Europos lietuvių kultūros centro direktoriumi Rimu Čuplinsku (kairėje).

Dvi pilietybes turintis Perkūnas Liutkus J. Brazauskui pasakojo dabar suvokiantis, kad tame vaikystės rojuje – Prancūzijoje – nebuvo taip gera, kaip jam atrodė. Tėvų nuotaikas atskleidžia fotografijos: jose tėvų žvilgsniai neatviri, jie nežvelgė tiesiai į objektyvą, jaučiama Tėvynės Lietuvos praradimo kančia.
„Ne veltui sakoma: brangini tai, ko netenki. Mes, gyvenę sovietų valdomoje Lietuvoje, jautėme, kad gyvename ne savo gyvenimą. Susitaikymas su realybe buvo skausmingas, bet reikėjo gyventi, kurti šeimas, auginti vaikus, galvoti apie jų ateitį. Kiti rinkosi dramatiškus būdus priešintis pavergimui. Kas dabar iš jų laimingesni, sunku vienareikšmiškai vertinti.
Man vis dar akyse Nepriklausomybės metai, Smetonos Lietuva, nors esu gimęs po karo, kai dar buvo gyvas Stalinas… Mes vis dar esame veikiami sovietmečio palikimo. Išsivadavimas iš jo yra skausmingas ne vienam žmogui. Gal todėl taip ilgai tęsiasi savotiška kova už teisingesnį, prasmingesnį gyvenimą savoje tėvų ir protėvių žemėje“, – taip į „Santarvės“ klausimą atsakė panevėžietis istorikas.

One Reply to “Antanas Liutkus išeivijoje išliko žemaitis”

  1. Algimantas Nagys parašė:

    Labai didele ir sauni gimine,malonu skaityti ir prisiminti,saugokime jos atminima,nes laikas bega nesustabdomai.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

*