Apie dailę, mokinius, Mažeikius ir parodą be pavadinimo

Virginijus Tamošiūnas sako, kad jam, norint tapyti, kūrybinių impulsų ar įkvėpimo laukti nereikia. Nuotr. iš asmeninio archyvo

Ketvirtadienį naujoje Klaipėdos galerijoje – mados ir verslo centre „Herkaus galerija“ – atidaryta mažeikiškio dailininko Virginijaus Tamošiūno personalinė tapybos darbų paroda. Ji veiks iki rugsėjo pradžios, tad uostamiestyje apsilankyti planuojantys ir menu besidomintys Mažeikių krašto gyventojai kviečiami apžiūrėti kraštiečio paveikslų.
Šios parodos atidarymo proga savaitės pradžioje dailininką ir pedagogą V. Tamošiūną „Santarvė“ pakvietė pokalbio.

Paroda Klaipėdoje – ne pirmąkart

Klaipėdos galerijoje mažeikiškio kūrinių parodos jau buvo eksponuojamos ir anksčiau. Dailininkas sako, kad dabar, kai informacija dėl interneto bei išmaniųjų įrenginių sklinda labai greitai ir plačiai, kas ką nori, tas tą ir suranda. Tad žvalgytuves atlikusi klaipėdietė galerijos savininkė, dizainerė Violeta Jusionienė surengti galerijoje parodą jau buvo pakvietusi ir ankstesniais metais. Tokį kvietimą V. Tamošiūnas gavo ir šiemet.
Menininkas pasakojo, kad dėl karantino atšaukus kultūros ir meno renginius, smarkiai sumažėjus galimybėms gyvai bendrauti su žmonėmis, jam prailgo. Todėl, sulaukęs kvietimo surengti parodą, mažeikiškis mielai sutiko.

Pavadinimo nesuteikė

Pašnekovas prisipažino: ateidamas į redakciją mąstė, kad apie tapybą nekalbės, parodoje eksponuojamų paveikslų neapibūdins, nekomentuos. Tie, kam įdomu, nuvažiuos į Klaipėdą, apžiūrės parodą ir susidarys savo įspūdžius, kažką pajaus arba nepajaus.
„Savo tapyba aš neigiu literatūrą. Esu tos grynesnės tapybos atstovas – man užtenka spalvų, man nebūtina, kad paveiksluose būtų veikėjai, figūros, daiktai. Todėl ir kalbėti apie tai, kokie darbai eksponuojami parodoje, man negerai.
Tas pats būtų, jei kas paprašytų papasakoti apie, pavyzdžiui, Bacho muziką. Kaip tu papasakosi? Turi pats klausytis“, – sakė V. Tamošiūnas.
Dėl šių priežasčių autorius pa-rodai nesuteikė pavadinimo. Tam, kad pats savęs neįspraustų į jokius rėmus, kad netektų aiškinti, kodėl parodą vienaip ar kitaip pavadino.
Dailininkas pastebi, kad dabar madinga pavadinimus rašyti skliausteliuose. Pavyzdžiui „(Ne)nostalgiškas ruduo…“, „(ne)TOBULA“, „(Ne)ramus“ ir panašiai.
„Man tai dirbtina, netikra. Žinoma, jei kas tapo paveikslų kolekciją kokia nors viena tema ir rengia parodą, viskas gerai, sugalvojai parodai pavadinimą – ir puiku. O mano darbai, nors visi yra nutapyti šiemet, man pačiam atrodo visiškai skirtingi“, – paaiškino „Santarvės“ pašnekovas.

Smagu, kai ateina mokiniai

Kalbėdamas apie į parodų atidarymus, pristatymus atvykstančius žmones, V. Tamošiūnas sakė, kad dažniausiai tai yra pažįstami. Kita vertus, atsiranda ir naujų žiūrovų.
„Smagiausia yra, kai į parodų pristatymus ateina buvę mano mokiniai. Kažkada buvo paroda „Pylimo“ galerijoje, Vilniuje. Atėjo būrelis jaunų žmonių. Jie man pasirodė kažkur matyti. Paaiškėjo, kad tai buvę mano mokiniai. Kas studijuoja architektūrą, kas – dizainą, kas – dar ką nors“, – šypsojosi pašnekovas.
Į klausimą, kaip reaguoja, kai apie jo kūrybą rašomos publikacijos laikraščiuose, interneto portaluose, V. Tamošiūnas atsakė: „Būna, dalis žmonių sako, kad jiems nerūpi, kas apie juos ir ką parašo. Man rūpi, paskaitau. Kartais parašydami pataiko, kartais nelabai. Bet aš taip įsivaizduoju, kad žmogui norisi viską sudėlioti į savotiškus stalčiukus, paveikslus suskirstyti į žanrus, apibūdinti vieno ar kito menininko kūrybą. Taip žmonės ir daro.“

Patinka piešti rytais

Pokalbiui pasisuko apie kūrybinius impulsus, V. Tamošiūnas pasakojo, kad tapyti gali bet kada. Įkvėpimas ar tam tikra aura, paskatinanti stoti prie molberto, paimti teptuką į rankas, yra daugiau romantikų pramanai, o jei kurti norintis žmogus lauks įkvėpimo, tinkamų aplinkybių ar laiko, tikėtina, kad niekada jų ir nesulauks.
„Bet man geriausia tapyti rytais, kol galva neužteršta visokiomis mintimis. O per dieną viskas apauga pašaliniais, nereikalingais dalykais. Išgirsti tai tą, tai aną, kol galiausiai visos tos mintys susipainioja. Jei neinu į darbą, dažniausiai ir pradedu tapyti ryte“, – kalbėjo dailininkas.
Daugiau kūrybos impulsų pašnekovas ir neįvardijo. Gamta? Taip, ji graži. Gražūs debesys, saulėlydžiai. Dailininko nuomone, jie gražūs savaime, todėl galima pasigėrėti ir netapant.

Neįvykusios parodos

Tai, kad dailininkas „negaudo“ palankiausių kūrybai aplinkybių, ko gero, turėjo įtakos, jog dėl koronaviruso pandemijos Lietuvoje įvestas karantinas jam netrukdė tapyti.
Tačiau planus dėl parodų karantinas sugriovė. Olandijoje, Amsterdame, buvo mažeikiškio paroda, bet ir šioje šalyje buvo paskelbtas karantinas. Parodos autorius pats negalėjo nuvykti į Olandiją ir žmonės V. Tamošiūno paveikslų nepamatė. Kitu atveju parodai pietų Prancūzijos galerijoje išsiųsti paveikslai gavėjo – galerijos – taip ir nepasiekė, jie sugrįžo atgal į Mažeikius. Mat dėl plintančio viruso galerija buvo uždaryta, o planuota paroda atšaukta.

Suaugusieji pildo savo svajones

V. Tamošiūnas dirba Mažeikių dailės mokykloje. Piešti ir tapyti jis moko ne tik vaikus, jaunimą, bet ir suaugusius žmones.
Suaugusiųjų grupė Mažeikių dailės mokykloje buvo suburta prieš 20 metų. Yra žmonių, kurie šios grupės nariais yra 8–9 metus.
„Kai tik grupė buvo įkurta, paklausdavau pirmųjų grupės narių, kodėl jie nori mokytis tapybos. Visi atsakydavo, kad norėtų užsidirbti papildomų pinigų. Pasakodavo, kad dirba „x“ įmonėje, atlyginimas mažas, tai gal kokį paveikslą nutapys, kam nors parduos“, – prisiminė pašnekovas.
Dabar tokių suaugusių mokinių, norinčių užsidirbti, neliko. Mokytis dailės ateina žmonės, kurie vaikystėje, paauglystėje ar jaunystėje praleido progą pasukti meno keliu.

Dailininkas sako, kad savo paveikslams suteikia abstrakčius pavadinimus,
o interpretuoti palieka žiūrovams.
Nuotr. iš asmeninio archyvo

Dalis jų norėjo lankyti dailės mokyklą, bet tėvai nuvedė į choreografijos mokyklą. Kai kas svajojo apie meno krypties studijas, bet įstojo į inžineriją ir panašiai. Žodžiu, dabartiniai dailės paslapčių besimokantys suaugusiųjų grupės nariai įgyvendina neišsipildžiusias svajones.
Tiesa, dėl karantino grupės veiklą teko sustabdyti. Šie žmonės turi šeimas, darbus, įvairių rūpesčių, todėl nutarta, kad karantino metu suaugusiųjų grupės nariai prie kompiuterių nesėdės ir tokiu būdu tapybos nesimokys.

Bendravimas lėtas, bet koncentruotas

V. Tamošiūno paklausėme, kokie jo atsiliepimai apie vaikų mokymą nuotoliniu būdu. Pasak jo, buvo truputį keista, bet nebūtinai blogai.
Mokytojo bendravimas su mokiniais buvo toks: mokytojas užduodavo jiems tam tikras temas, o jie nupiešdavo ir piešinius nufotografavę jų nuotraukas siųsdavo mokytojui. O jis komentuodavo. Kai reikėdavo, pagirdavo, kai reikėdavo, parašydavo mokiniams ką pakeisti, kas piešinyje ne taip.
„Tas bendravimas lėtas, bet ir labiau koncentruotas. Bendraujant gyvai, būna, mokiniui pasakai, o jam pro vieną ausį įeina, pro kitą išeina. O čia, jei jau parašei, kad, tarkim, reikia kitokios spalvos, tada jis pradeda galvoti: o kodėl čia reikia keisti. Užsimezga diskusija, išsakomi argumentai“, – kalbėjo V. Tamošiūnas.
Jei reikėtų nuotolinį mokymą ir mokymąsi įvertinti pažymiu, pašnekovas jį įvertintų septynetu. Nebuvo blogai, tačiau nebuvo ir labai gerai.
Ir vis dėlto pedagogui labiausiai norėtųsi, kad rudenį karantinas, o su juo ir visos negandos bei nepatogumai nepasikartotų, nes bendravimas per kompiuterius neatstoja gyvo bendravimo.

Mažeikiams trūksta savitumo

Viešojoje erdvėje dažnai galima pamatyti „internautų“ diskusijų apie tai, kaip jie mato Mažeikių miesto aplinką, architektūrą. Dažnai skamba palyginimų iš serijos „Kitur gražiau, jaukiau“.
Kas kitas, jei ne meno pasaulio atstovai, gali išsakyti konstruktyvią nuomonę apie tai, kokie jiems atrodo Mažeikiai. Negalėjome šio klausimo neužduoti ir V. Tamošiūnui.
Pasak dailininko, lyginant su tuo, koks Mažeikių miestas buvo prieš penkiolika, dvidešimt metų, jis tikrai yra pagražėjęs.
„Bet nėra koncepcijos, išskirtinių Mažeikių bruožų, trūksta solidumo. Matau daug plagijavimo. Jei, pavyzdžiui, Marijampolėje ar dar kur nors kažkas įvyko, žiūrėk, pas mus jau bandoma kažką panašaus padaryti. Sugalvokime savo. Juk mieste ir rajone pakanka kūrybiškų žmonių, bet kažkodėl yra atrinkti tam tikri „korifėjai“ ir tik į juos kreipiamasi. Tai jie ir daro taip, kaip daroma Marijampolėje, Alytuje, Kėdainiuose ar dar kur nors“, – savo nuomone pasidalijo pašnekovas.
Jam gražiausi savo dvasią turintys Lietuvos miestai – Vilnius, Klaipėda ir Kaunas.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Sponsored Video