Reklama

Kultūra | 2016-07-22 09:20 | Autorius:
Versija spausdinimui

Apie Pagardės žmones ir Gardės dvaro istoriją(0)

Tėvelis Petras Sabaliauskas, mama Elena Degenytė, dukra Birutė ir jos auklė Bronelė Šiaulytė. Apie 1958 metus

Šv. Magdelenos atlaidai Grūstės kapinėse – didžiausi Sedos parapijoje. Šiais metais po atlaidų į susitikimą kviečiami Pagardės kaimo žmonės.
Susitikimas vyks liepos 17-ąją Pagardės kaime, ant žolyno šalia Valiuškų gyvenimo (sodybos – red. past.).
Pasakojimų ciklą apie Pagardę ir šio kaimo žmones tęsia čia gimusi ir augusi Birutė Traubergienė, buvusi Sabaliauskaitė-Dagenytė.

– Kurioj kaimo vietoj basom, mažom kojelėm bėgiota? Ką meni iš savo žalios jaunystės?
– Gimiau  Gardės dvare, po langais pilioriai, karkleliai žydėjo, kiemas buvo išmaišytas arklių kanopų ir vežimų ratų, nes tame dvare tuo laiku jau buvo laikomi kolūkio arkliai, kiekvieną rytą į darbą rinkdavosi kolūkiečiai.
Šalia tekėjo Varduva – krantai apaugę žydinčiais čiobreliais ir atmintyje įsirėžusiom mėlynom mėlynom gėlytėm.
Maudynės Varduvos upėje neužmirštamos. Priešais – didžiulis sodas: žydintis ir kvepiantis, sode prūdas su nuostabiai žydinčiomis gėlėmis. Geri, besišypsantys žmones… Mane labai labai mylintys tėveliai.
– Ar tavo tėvai ir tėvų tėvai kilę iš Pagardės kaimo?
– Mamytės tėviškė Sedoje (vadinama teritorija – Sedos ganyklos, netoli Mažrimų miškelio), dabar jau ne Seda, o Pagardės kaimas. Iš sodybos išliko prūdas, dabar pelkė, kurios niekas negali panaikinti, žiemą vasarą neišdžiūva… Čia girdo gyvulius, paukščius.
Tėvelio tėviškė – Plateliai, Medsėdžių kaimas. Didelė giminė. Pasakojama, kad senelis (tėvelio tėtis) buvo nušautas rusų caro kariuomenės, nes nešė rusų caro kariškiams peticiją nuo Lietuvos… Istorikas Povilas Šverebas rado archyvuose, kad Petras Sabaliauskas (mano senelis) buvo knygnešys ir galėjo būti, kad jis tikrai dalyvavo su caro kariuomene susijusiuose įvykiuose, nes buvo raštingas.
Žuvus seneliui, mano tėtis ir jo sesuo Julė (Kekienė, kuri irgi gyveno Gardės kaime) augo pas motinos tėvus Žemaičių Kalvarijoje. Iš tetos Julės pasakojimų prisimenu juokingą nutikimą apie jos vaikystės dienas Kalvarijoje…
Namas buvo medinis, neseniai pastatytas, su balkonu. Senelė turėjo skėtį. Buvo sugalvota: reikia išskėsti skėtį ir sėkmingai nusileisi iš balkono… Julė iššoko.
Tada gal ir nieko neatsitiko, nes namas nebuvo aukštas, bet šlaunikaulis „sėkmingą“ šuolį jai priminė visą likusį gyvenimą.
– Prisimeni dainą: „Kampeli, širdžiai brangus…“? Kuo brangus, kuo ypatingas tavo kaimas?
– Auksiniai žodžiai – tikrai man jis vienas, esant kokioms gyvenimo negandoms, važiuoju į Gardę… Užtenka pasėdėti prie kaštonų ar pavaikščioti Varduvos pakrante – viskas praeina.
Antra ypatybė – tai žmonės, kurie čia gyveno ir dabar dar gyvena. Jie spinduliuoja tokiu gerumu, kad kartais pagalvoju: kaži ar dabar gimsta tokie žmonės.
Labai gerai atsimenu tą 1960-ųjų sausio naktį, kai mirė mano tėvelis. Tame pačiame Gardės dvare.
Paskutines dienas jį lankė Gardės kaimo žmonės, o paskutinę naktį kambarys irgi buvo pilnas žmonių… Jų nuoširdumas, užuojauta tokiomis minutėmis buvo nenusakomi. Šių dienų žmogui tai gali būti ir nesuprantamas jausmas. Gal tas viso kaimo žmonių bendravimas – „laimėj ir nelaimėj“ – buvo kitoks, vis rečiau patiriamas gyvenimas?
Labai skanūs, pamenu, buvo Andersonienės juodieji serbentai, iš kažkur tėvelio parneštas stebuklingo skonio medus…
Gardakelis (taip kelią ir vadindavo, dabar jo nebėra) iš Sedos ėjo pro Gardės dvarą į Žemaičių Kalvariją, juo į Žemaičių Kalvarijos atlaidus keliaudavo ir ubagai. Ubagams einant reikdavo duris pagaliuku užkišti, nes spynų niekas neturėjo, o jų ir nereikėjo.
Vasarą Gardakelis dulkėdavo, žiemą juo rogėmis važiuodavome. Gardės kaimą dalino Varduvos upė, buvo tiltas, bet pavasarį jį apsemdavo, tada su arkliais per brastas brisdavom. Ir į mokyklą  tėtis mane jodindavo ant sprando užsisodinęs, pats atsargiai koja brastos ieškodamas… Žemaičių Kalvarijos link buvo pelkės, kurias melioravo, bet dabar ten vėl pelkės. Ten visas kaimas ir iš  Kalvarijos žmonės kasė durpes.
Durpės buvo pagrindinis kuras, nes miško kirsti krosnių kūrenimui buvo nevalia. Pamenu, eidavo vaikai durpių versti, krauti į krūveles, gal kokią kapeiką už tai gaudavo?
Nežinau, nes pačiai neteko prie durpių dirbti.
– Ką pati meni, ką iš kitų žinai apie Gardės dvarą?
–  Kiek aš žinau, nors nesu tikra, kad teisingos mano žinios, Gardės dvaras nebuvo dvaras. Dabartiniu metu stovintis pastatas buvo Pliaterio pastatytas sandėlis, kur laikydavo visas gėrybes. Pastato sienų storis – gal koks metras, todėl jo taip greitai nepaveiks visiška nepriežiūra.
Šalia to sandėlio (grubiai pavadinau – kitaip vadino sandėlį, neatsimenu) buvo pastatyti mediniai namai Pliaterio tarnams, atvykusiems iš Prancūzijos.
Šalia sandėlio gyveno kumečiai. D. Ercevil atvažiavo į Lietuvą tarnauti grafui Pliateriui, buvo paskirtas ūkvedžiu-ekonomu. Jis nusižiūrėjo grafo Pliaterio žmoną. Kaip buvo pasakojama, kad nebūtų negerų kalbų, grafas surado D. Ercevil nuotaką iš Lenkijos (kilmingos giminės), padovanojo jam šimtą hektarų žemės ir apvesdino.
D. Ercevil su lenkaite susilaukė dviejų vaikų: mergaitės ir berniuko, sėkmingai gyveno tame vadinamame sandėly – Gardės dvare. Čia buvo sutvarkyti kambariai, salė. Dar mano prisiminimuose išliko koklių krosnis, metalinis pečius (žmonės jį išardė ir rado metalo gabalą su įrašu „1902. Ryga“).
Sieninės spintos buvo, veidrodis ir spintelė. Sienos buvo dažytos. Taip ir liko kambario pavadinimas – salė. Ten Chruščiovo laikais kolūkiečiai lukštendavo kukurūzus sėklai, laikydavo obuolius, ten vykdavo šokiai…
Nepamirštamas buvo dviejų hektarų sodas su dideliu prūdu. Prūde žydėjo įvairiausios vandens gėlės. Sode prinokdavo nepaprastų rūšių obuolių. Tik vaiko akys gali tokius obuolius įsiminti, o jų skonį burnoje iki šiol atmenu. Ir galiu pasakyti – tokių obuolių jau nebėra. Jie augo tik prie Gardės dvaro.
Vieną gražią dieną susirinko Gardės kaimo, vadinamojo Salomėjos Nėries kolūkio, kolūkiečiai ir iškasė griovį iki Varduvos upės. Nuleido prūdą. Kas parėdė, nežinau. Žuvį maišais nešė… Ir išnešė.
– Kur baigei pradinę? Kas buvo tavo mokytojai?
– Pradėjau mokytis Gardės kaime, Videikų namuose buvo pradinė… Į mokyklą ėjome įvairaus amžiaus vaikai – nuo šešerių iki septyniolikos… Nebaigiau jos, nes, mirus tėveliui, išsikėlėme su mama gyventi į Žemaičių Kalvariją. Ten baigiau ketvirtą klasę ir penktos pirmą trimestrą. Mat patėviui neįtikau – per daug valgiau.
Mane paėmė mamos brolis, mokytojas Petras Degenis. Tuo metu jis mokytojavo Rupiekiuose. Važinėdavome autobusu arba pėsčiomis eidavom su pusbroliu Vidmantu Degeniu į Sedos vidurinę mokyklą.
Paskui su mamyte gyvenome Kalnijuose, Armalienės ūkio pirtyje (dabar ten ir vėl pirtis). Dėdei Degeniui padedant, mamytė nupirko Nausodės kaime sodybą, dabar ir jos nebėra – melioracija…
Pirmosios mokytojos pavardės neatsimenu, ji buvo labai rami ir inteligentiška moteris… Nuo antros klasės mane mokė Jadvyga Kunsmonienė, dabar ji gyvena Mažeikiuose. Mokykloje  mokėmės rašyti ir skaityti, skaičiuoti, bet didelis dėmesys buvo skiriamas ir šokiams, ir vaidinimams, piešimui. Didžiosioms šventėms būtinai – vaidinimas ir šokiai. Visą tai ruošdavo ir paruošdavo viena mokytoja…
Sedos mokykla irgi yra „kampelis širdžiai brangus…“.
Vis grįžtu į Sedą, kai ir reikalo neturiu, o tik važiuoju pro šalį. Užsuku, pavažinėju gatvėmis ir jaučiuosi kaip gerus pietus pavalgiusi…
Sedos mokykloje mokytojai buvo nuoširdūs ir rūpinosi mumis kaip savo vaikais. Kai mokiausi penktoje klasėje, klasės vadovas buvo Viktoras Bubliauskas. Nuostabus žmogus buvo, bet neturėjo talento valdyti klasės. Neatlaikydavo jo nervai, dažnai berniukams pasakydavo „gerų“ žodžių… Bet kiek kilometrų dviračiais ir pėsčiomis su tuo pačiu Bubliausku mes nukeliavom! Palapinių nebuvo, tai į Platelius, Ylakius, Navidanskio sodą, Plinkšes ar kur kitur nuvažiavus  dviračiu ar pėstute nuėjus, reikėdavo grįžti. Berniukai sugaudavo žuvies, veždavomės bulvių, surinkdavome rūgštynių, sukurdavome laužą. Prisivalgę eidavome ar važiuodavome Sedos link…
Vieną kartą kartu su mokytoju Bubliausku teko iš Kauno autobusu grįžti namo į Mažeikius. Tada supratau, kad jis nebuvo paprastas žmogus, kaip mums, vaikams, tuomet atrodė. Intelektualas, tikras žemaitis ir savo krašto patriotas. Taip būtų galima pasakyti apie daugelį šviesaus atminimo mano mokytojų:  Povilavičienę, Liaubą, Paulauską ir kitus.
Kalbėjosi Jūratė MEDEIKYTĖ

Griežtai draudžiama santarvė.lt paskelbtą informaciją kopijuoti ir platinti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitaip ją naudoti neturint raštiško leidėjų sutikimo. Turinio naudojimo taisyklės.

Paskutiniai komentaraivisi komentarai

Nėra komentarų. Būk pirmas parašęs!

Tavo komentaras

*

Už šmeižiančius, asmens garbę ir orumą įžeidžiančius, tautinę ar kitokią neapykantą skatinančius komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę skaitytojai, kurie įstatymų nustatyta tvarka gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn.

Informuojame, kad parašius komentarą būtina įvesti saugos kodą, kuris pateikiamas ryškesnėmis raidėmis. santarvė.lt pasilieka teisę šalinti skaitytojų komentarus, nesusijusius su straipsnio tema, įžeidžiančius bei šmeižiančius asmenis arba reklamuojančius komercines organizacijas.

Populiariausios paieškos frazės: avarija, Buy, Cheap, futbolas, gaisras, krepšinis, nuomonė, nuomonės, Online, orai, Order, paroda, Pills, policija, Purchase, savaitės tema, Seda, Seimas, skaitytojo naujiena, smurtas, sodininko skiltis, sveikata, vagystė, Viekšniai, šisbeitauskas. reklama, Mažeikiai, Mažeikių rajonas, mazeikiuose, santarve, mokinių registras, tatuiruotes, medaus kaina, mazeikiu darbo birza, auksinis usas, mažeikiuose, kalediniai papuosimai, mano sparnai, parkinsono liga, tattoo ant rankos, amandas paulauskas, vytautas lalasstorosios zarnos vezys, danieliaiskydliaukes vezys, filomena taunytė, logopedai, pieno tyrimai zemaitijos pienas, biodujos.