Atidengta atminimo lenta garsiai chirurgei

Atminimo lenta pažymėtas namas J. Jablonskio gatvėje, kur gyveno Stefanija Žilinskaitė. Autorės nuotr.

Minint mažeikiškės gydytojos Stefanijos Žilinskaitės 100-ąsias gimimo metines, buvo atidengta atminimo lenta. Ja pažymėtas namas J. Jablonskio gatvėje, kur gyveno pirmoji Žemaitijos moteris chirurgė.
Mažeikių muziejuje pristatyta šiai sukakčiai skirta ekspozicija.

Iškilminga ceremonija

S. Žilinskaitė gimė 1919 m. spalio 2 d. JAV. Kai būsimai gydytojai buvo vos metukai, ji kartu su šeima grįžo gyventi į Mažeikių rajono Račių kaimą.
Ketverius metus S. Žilinskaitė mokėsi Žemalės pradinėje mokykloje, 1939 m. baigė Mažeikių gimnaziją. 1945 m., ką tik baigusi Kauno universiteto Medicinos fakultetą, grįžo į Mažeikius dirbti chirurge. Ji asistavo Mažeikių ligoninės įkūrėjui, chirurgui Vladui Burbai. Vėliau vadovavo Chirurgijos skyriui.
Į medicinos istoriją S. Žilinskaitės vardas įrašytas ir kaip chirurgės, kuri 1957 m. pirmą kartą Lietuvoje užsiuvo durtinę širdies žaizdą.
Prisiminti S. Žilinskaitę ir pagerbti jos atminimą susirinko medikai, buvę kolegos, pacientai, vietos valdžios atstovai – žmonės, kuriems vienaip ar kitaip teko bendrauti su šviesaus atminimo gydytoja S. Žilinskaite.

Prisiminimais taip pat dalijosi ir Stefanijos Žilinskaitės dukterėčios Sigutė ir Gražina (pirmos iš kairės), kurių iniciatyva ir buvo surengtas minėjimas Mažeikių muziejuje. Autorės nuotr.

Plataus profilio gydytoja

Iškilmingoje ceremonijoje atidengiant atminimo lentą prie namo J. Jablonskio gatvėje, kur gyveno S. Žilinskaitė, kalbėjo Mažeikių ligoninės vadovas Albinas Lidžius. Jis sakė, kad įžymioji gydytoja Mažeikiuose pradėjo dirbti iš karto po karo.
„Tai buvo plataus profilio chirurgė, didelės širdies žmogus ir labai gera specialist4. Dabar mūsų chirurgai specializuojasi: kas pilvą operuoja, kas krūtinę. O tais laikais chirurgai praktiškai turėjo operuoti viską. Gydytoja Stefanija Žilinskaitė operuodavo ir patyrusius traumas, ir strumos bei ginekologines operacijas atlikdavo“, – minėjimo metu kalbėjo A. Lidžius.
Direktorius taip pat atkreipė dėmesį, kad gydytoja buvo ne tik savo profesinės veiklos specialistė, bet ir nuostabus, tikintis žmogus, Lietuvos patriotė.
„O tokiu žmogumi išlikti sovietiniais laikas buvo gana sudėtinga. Manau, kad ir priešai ją gerbė už tai, kad ji nesiblaškė po gyvenimą, buvo ištikima savo profesijai, savo įsitikinimams. Manyčiau, kad ir partiniai funkcionieriai tai suprato ir leido jai gyventi, dirbti, kurti“, – teigė A. Lidžius.
Pasak jo, tokie pavyzdžiai įkvepia ir šiuolaikinius gydytojus ir dirbti, ir pakovoti už savo teises ir už išlikimą rajono ligoninėse.

Muziejuje vyko minėjimas

S. Žilinskaitės gimimo 100-ųjų metinių proga surengtame minėjime Mažeikių muziejuje dalyvavę savivaldos atstovai taip pat pasidalijo savo mintimis apie gydytoją.
Jiems neišdildomą įspūdį paliko tai, kad S. Žilinskaitė buvo ne tik gydytoja, bet ir rūpinosi likimo nuskriaustais žmonėmis: padėdavo likusioms vienišoms besilaukiančioms moterims, sudarydavo joms sąlygas, kad jos galėtų auginti savo vaikus ir nereiktų jų atiduoti į valdiškus namus. Buvo prisimintas ir gydytojos brolis Izidorius, kuris seserį minėdavo tik geruoju. Abiem buvo svarbūs žmonės – vienas gydė ligonius, kitas rūpinosi sportininkais.
S. Žilinskaitės gimimo metinių proga skambėjo ne tik prisiminimai, bet ir eilėraščiai, dainos.

Minint Stefanijos Žilinskaitės 100-ąsias gimimo metines, Mažeikių muziejuje pristatyta ekspozicija. Autorės nuotr.

Dalijosi prisiminimais

Muziejininkė Raimonda Ramanauskienė trumpai priminė S. Žilinskaitės biografiją, kur ji gyveno ir mokėsi bei dirbo. Pasakojo apie jos sūnaus Jono tragišką likimą.
Po to pakvietė ir kitus minėjimo dalyvius pasidalyti savo prisiminimais apie įžymiąją gydytoją. Norinčių pasisakyti buvo tikrai nemažai, tik visiems laiko neužteko. Kalbėjo buvusios S. Žilinskaitės kolegės, kartu dirbusios medicinos seselės. Visos jos gydytoją prisiminė kaip gerą, bet reiklų žmogų.
Minėjimo metu buvo papasakota ne viena istorija, kaip S. Žilinskaitė operuodama išgelbėjo ne vieną mažeikiškį, nors situacija atrodydavo esanti visai beviltiška.
Jos darbo liudininkai teigė, kad S. Žilinskaitė rasdavo savotišką priėjimą prie kiekvieno žmogaus nepaisant nei jo amžiaus, nei tautybės. Atrodydavo, kad vien jos prisilietimas padėdavo ligoniui pasijausti geriau.

Kalbėjo buvę kolegos

Su S. Žilinskaite teko dirbti ir mažeikiškiui gydytojui Sigitui Kakčiui. Jis sakėsi iki šiol prisimenantis gydytoją operuojant ir plastiškas jos rankas, kurios galėjo būti vertos net ir skulptoriaus dėmesio.
„Jos plastiškos, grakščios rankos būdavo tarsi aukštesnių jėgų palytėtos. Net ir intensyviai nebeoperuodama, o dirbdama tik onkologe, ji sugebėdavo rasti paguodos žodžių ligoniams. Tinkamai pakalbinti juos ir suteikti vilties ir tikėjimo“, – prisiminė gydytojas.
Kitas mažeikiškis gydytojas Gintaras Berenis taip pat papasakojo, kaip jis susipažino ir bendravo su S. Žilinskaite. Ji jauną gydytoją pamokė paprastumo ir žmogiškumo, kad nereikia užriesti nosies, kad ir koks gydytojas bebūtum. Jis taip pat pasidalijo prisiminimais ir apie organizuojamas jaunųjų gydytojų krikštynas, kur dalyvaudavo ir S. Žilinskaitė.
Prisiminimais taip pat dalijosi ir gydytojos dukterėčios Sigutė ir Gražina, kurių iniciatyva ir buvo atminimo lenta pažymėtas namas J. Jablonskio gatvėje bei surengtas minėjimas Mažeikių muziejuje.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

*

scroll to top