Aurelijos laiškas iš netikėtų atradimų Indijos

Tęsiame rubriką „Laiškai iš toli“. Šio laiško istorija šiek tiek kitokia nei ankstesnių. Užkliuvo buvusios mažeikiškės Aurelijos Jonauskaitės, šiuo metu su šeima gyvenančios Indijoje, socialinio tinklo „Facebook“ paskyroje paskelbtos mintys apie išgyvenimus, patirtis ir naujus atradimus karantino sąlygomis.
Kilo mintis, kad tai gali būti įdomu ir „Santarvės“ skaitytojams. Susisiekus su Aurelija, ji ne tik leido spausdinti laišką, bet jį papildė tekstu, specialiai skirtu mūsų skaitytojams, prisipažinusi, kad jie – dar viena karantino dovana.
„Ir vis tik keistas man šis bendravimo būdas – kalbėti, atsiverti, nelaukiant atsako“, – atviravo Aurelija ir nurodė savo socialinių erdvių adresus – jeigu perskaičius jos laišką norėtųsi pasidalyti savo atradimais ir įspūdžiais.

***

Aurelija Jonauskaitė įsitikino, kad karantinas padeda atrasti tai, ko anksčiau nepastebėjai arba kam neturėjai laiko. Nuotr. iš asmeninio archyvo

Pirmadienį prasidėjo septinta „lockdown“-o savaitė Indijoje, tai pas mus reiškia – nė žingsnio iš namų! Ištuštėjusiu Mumbajumi ir grynu oru džiaugiamės savo 20-ties žingsnių ilgio balkone, specialiai išmatavome. Ai, ir dar savo „Facebooko“ bei „Instagramo“ tinkluose, kurie netruko sužaliuoti nuo jūsų atsiųstų miškų… Apskritai jūsų karantinas „Facebooko“ sienoje atrodo taip, lyg išgyvenate svajonę, apie kurią daugelis net nedrįsote pasvajoti, o ji ėmė ir išsipildė, nes kažkas už mus geriau žinojo, kad gana jau darbų ir pasaulio pažinimo, kad laikas sugrįžti NAMO. Nebesiplėsiu šia tema.
Beje, drįsiu prisipažinti, kad kartu su mano „Facebooko“ siena nuo pavydo žaliavo ir mano skruostai… Buvau pamiršusi tokį jausmą, o jis man sako „LABAS, ČIA AŠ“, žiūrėdamas tiesiai į akis. Klausiu „Iš kur tu?“, o jis tyli. Ir šioje tyloje prasidėjo mano pokalbis su savimi. Tada pirmą kartą atradau, kaip ilgiuosi Lietuvos. Su dėkingumu priimu tai kaip pirmąją „lockdown“-o dovaną.

***

Pirmąją savaitę izoliavomės patys – be valdžios nurodymo.
Mumbajus visur sausakimšas, mūsų gyvenamo komplekso erdvėse žmonių mažiau, bet rizika užsikrėsti vis tik didelė, ypač žinant, kad kaimynai – iš įvairiausių pasaulio šalių. Buvo akivaizdu, jog kito būdo apsisaugoti nuo viruso nėra, tik atsiriboti.
Namų pagalbininkei sumokėjau dvigubą algą, paprašiau save saugoti ir išsiunčiau namo, kol viskas baigsis. Su vairuotoju pasielgiau taip pat.
Savaitės pabaigoje prie mūsų pastato buvo pastebėta „greitoji“. COVID-19 nustatytas jaunuoliui, grįžusiam iš Ispanijos… Bendruomenė kaipmat sunerimo. Baigėsi kaimynų pasivaikščiojimai. Jie susivienijo, ėmė siūlyti namo administracijai įvairias priemones užsikrėtimo rizikai mažinti. Namo administracija rūpestingai dirbo tuo klausimu.
Beje, dėl tos pačios priežasties nuo to laiko iki dabar prie įvažiavimo į mūsų gyvenamųjų namų kompleksą nuolat budi policija, registruoja atvykstančiuosius ir baudžia nesilaikančius nustatytos tvarkos gyventojus.
Pirmos dvi savaitės namie buvo gana ramios. Grįžo vyras, išbuvo visas 14 dienų be simptomų. Svečių kambarį pervadinome į „Najara energy“ ofisą, kuriame Vaidas dirba intensyvias ir ilgas valandas. Dėžių (tų, kurios parkeliavo iš Arabijos ir dar nebuvo reikalo iškraustyti) kambarį pertvarkėme į kūrybos bei jogos kambarį, jį su dukra Lėja pasidalijome per pusę.
Mokykla jau antrąją savaitę persiorientavo į mokymą internetu. Pamokos – porą kartų per savaitę ir da-a-aug namų darbų. Apie iššūkį per vieną naktį virsti mokytoja nepasakosiu, nes tikiu, kad daugelis tai patyrėme. Siunčiu kantrybės visiems. Sako, šuo ir kariamas pripranta, priprasime ir mes.
Tiesą sakant, aš jau lyg ir pripratau, net sistema kažkokia atsirado. O jei kurią dieną palūžtu, tai tiesiog praleidžiu pamokas… Ir nematau dėl to tragedijos. Daug svarbiau namuose palaikyti draugišką atmosferą.

***

Perskaičiau savo tekstą, parašytą iki šio momento. Jis dėliojasi keldamas jausmą lyg tuoj tuoj priartėsime prie kažkokios dramatiškos kulminacijos. Gal jau jūs man atleisite, jei tokios nerasite. Tiesiog dalijuosi įspūdžiais ir emocijomis iš čia, nes mūsų karantinas šiek tiek kitoks nei jūsų. Taip pat gaunu daug mielų žinučių „Kaip jums čia?“, tad noriu dalytis.
Mano drama galvoje prasidėjo, kai sužinojau, jog pirmą karantino savaitę pora šeimų iš dukros Lėjos klasės apsisprendė išvykti iš šalies. Mudu nusprendėme nedramatizuoti situacijos ir likti. Galiausiai iš 8 klasės šeimų Mumbajuje likome dvi. Su kiekviena žinia apie išvykimą būdavo maždaug 5 min. dramos, o toliau vėl nusistovėjusiu ritmu – pirmyn.

***

Tą ritmą po kokių dviejų su puse savaičių nuo karantino pradžios gerokai sudrebino maisto paieškos. Po Arabijos pamokų (šeima kurį laiką gyveno šioje šalyje – red. past.) nekaupti maisto jo atsargų turėjau nedaug. Nusprendusi apsipirkti internetu savo mėgstamoje parduotuvėje, jos puslapį radau neveikiantį. Tuomet sekė paieškos „Google“. Atidarau vieną po kitos internetines parduotuves ir randu „tuščias“ lentynas. Akyse – vienintelis riešutų sviestas, liūdintis sviestų ir uogienių skyrelyje, vienintelė dantų pasta – higienos reikmenų lentynoje.
Maisto namie dar yra kokioms dviem savaitėms, na, bet drama galvoje jau užsukta. Jau svajoju apie augalinį pieną (bet dar ne tiek, kad pati pasidaryčiau), avokadą, pamėgtą begliutenę duoną, Lėja – apie kiaušinius ir uogienę. O spintelėje vos keli šaukštai medaus likę.

***

Trečią savaitę man jau rauna stogą mokytojavimas, maisto gaminimas, namų tvarkymas, ta raudona lemputė dėl maisto papildymo būtinybės ir manasis karališkasis AŠ: „Ei, brangioji, o kur mūsų laikas!?“
Susivokusi keičiu rakursą. Užsirašau net į tris internetinius kursus. Koks sutapimas – pirmoji paskaita „Pokyčių valdymas“. Nagi, kuriame pokyčio valdymo etape dabar esi tu, – manęs klausia dėstytoja. Įsivertinu sau tyliai, kad pokytis, uždaręs mano šeimą į namus, jau suvoktas, priimtas ir net pradėtas valdyti. Pagiriu save.
Tą pačią dieną gauname stebuklingą žinutę apie konkrečią valandą, kada mūsų įprasta internetinė maisto parduotuvė priima užsakymus. Taigi, ji įjungiama tik valandai per dieną!
Tą pačią dieną atvyksta užsakymas, t. y. pusė užsakymo, nes tuščios lentynos realybėje yra dar tuštesnės. Dėkingi ir už tiek.
Tiesa, Vaidas nesinervina, jis neturi problemų dėl prisirišimų – kas yra, tą valgo. Jis tos dramos ir nepatyrė. Likusį maistą susirinkau iš dar kokių penkių parduotuvių ir drama baigėsi dar dviem savaitėms. Bet prasidėjo kita: kaip dabar nesugadinti to gauto maisto, nes, suprantama, jo kiekį užsisakiau neįprastą.
Ach… Kaip vienas mokytojų man sakė: „You giving yourself such a hard time“. Ir tikrai… Pokyčiai, kai tik leidžiame, mus įsuka į to-o-okias dramas! Labai svarbu laiku paspausti vidinį „stop“ mygtuką, paguldyti save į karštą vonią, leisti karštyje ištirpti susikaupusiai įtampai, atpažinti ir pripažinti, kad sumaištis vyksta tik tavo galvoje, mintyse.
Vienintelis minčių šeimininkas esi pats. Šeimininkas su savo daiktais ir procesais, vykstančiais aplink jį, elgiasi pagal savo norą. Žinoma, neliesdamas aplinkybių, kurių negali pakeisti, o priimdamas šias, kaip „new normal“. Leidžiant joms būti, nurimsta audros, tuomet tokioje naujoje erdvėje užgimsta nauji gražūs dalykai.
Su dukra nutapome paveikslą – tikrą meno kūrinį; randame naują deserto receptą; dukros ir vyro garsia muzika lydimos savaitgalio mankštos tampa kasdieniu geros nuotaikos užtaisu; dukrai suorganizuoju jogos pamokas internetu ir jos tampa labiausiai laukiamu vidudienio ritualu; su vyru gimsta pokalbiai apie nesvajotą ateitį; atrandu mokytojų, įkvepiančių kūno praktikoms bei savęs pažinimui; mokymų platformose sutinku naujų žmonių, kurie tampa draugais; balkonas virsta saulės vonia, o pati saulė, pakeitusi kavos puodelį, – nauju energijos šaltiniu, įmantriai vadinamu „sungazing“.

***

Tyliai sau galvoju, kad šis namų areštas man pradeda patikti. Aš net manau, kad daugeliui per trumpas tas karantinas, per lengvos sąlygos ir per daug laisvės. Nes kiekvienas pabėgimas į parduotuvę, kava su drauge, koncertai, piknikai, kino teatrai, net žurnalai ir knygos iš tikro yra bėgimas nuo savęs, susikurtas triukšmas galvoje.
Aš tikrai galvoju, kad visus reikėjo užrakinti taip, kaip mus Mumbajuje, ir bent pusei metų. Tam, kad pagaliau susitiktum su savimi, kad pagaliau išprotėtum ir „atprotėtum“! Kad pagaliau per nori–nenori išsilukštentume ir atgimtume iš naujo, šviesesni, jaukesni, atviresnėmis širdimis.
Na, bet kiekvienas už save, tad grįžtu į savuosius potyrius.
Taigi, Indija mane toliau moko kantrybės, paleisti prisirišimus, moko tolerancijos sau ir kitiems, skatina būti tėkmėje nesipriešinant aplinkybėms. Priimu tai kaip dovaną, kaip galimybę gludinti savo aštriabriaunį deimantą.

***

Ir pabaigai.
Mieli skaitytojai, dėkoju, kad skaitėte. Rašyti tokiai didelei ir nepažįstamai, tačiau kartu savai – gimtinės auditorijai man jaudinantis, pirmas kartas. Jūs esate dar viena mano karantino dovana.
Leiskite padovanoti savąją – paimkite popieriaus lapą ir surašykite, ką naujo jums davė šis laikas, po minučių kelių stebėkite šypseną savo veide.
Jei nesišypsote, tai dar yra laiko, kai galite tai pakeisti. Leiskite pokyčiams vykti ir pradėkite viską iš naujo, kaip norisi.
Jei raukiate kaktą, nes kūną sukausčiusi baimė, pyktis, – apsivalykite nuo tai keliančių šaltinių, pabūkite tyloje, apsižvalgykite aplink: nieko blogo nėra ir pabandykite šią dieną pagyventi be baimės, o rytoj rinkitės, kaip labiau patinka.
Ir vis tik keistas man šis bendravimo būdas – kalbėti, atsiverti, nelaukiant atsako. Todėl palieku čia savo socialinių tinklų adresus, jei norėsis pasidalyti savo atradimais ir įspūdžiais po šio laiško.
„Instagrame“ mano profilio vardas – emotional dessert.
„Facebooke“ ieškokite profilio vardu – aurelija jonauskaite.

Tai tiek.
VISATA, AČIŪ, dovanas susirenku!
PASAULI, SVEIK!
ŽEME, KVĖPUOK!
Su šiltais linkėjimais
iš atradimų Indijos –
Aurelija

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

*