- Mažeikiai, naujienos, žinios – Santarvės laikraštis, santarve.lt - http://www.santarve.lt -

Baltijos kelias – laisvės ir nepriklausomybės simbolis

Nuotr. iš ELTOS archyvo

Ketvirtadienį buvo minima Baltijos kelio diena. Šią dieną trys tautos: lietuviai, latviai ir estai išreiškė norą būti laisvi nuo Sovietų Sąjungos.
Baltijos kelias – tai apie 600 kilometrų ilgio susikibusių žmonių grandinė, kuri buvo sudaryta 1989 m. rugpjūčio 23 d., minint 50-ąsias Molotovo-Ribentropo pakto, panaikinusio Baltijos šalių nepriklausomybę, metines. Gyva žmonių grandine tądien buvo sujungtos trijų Baltijos šalių sostinės – Vilnius, Ryga ir Talinas.

Sujungė milijonai

Prieš 29-erius metus Lietuvos, Latvijos ir Estijos gyventojai, susikibdami rankomis, sudarė gyvą grandinę per Baltijos valstybes, taip simboliškai atskirdami Baltijos valstybes nuo Sovietų Sąjungos, išreikšdami norą būti laisvais.
Šimtų tūkstančių žmonių gyvoji grandinė nusidriekė nuo Gedimino bokšto Vilniuje per Ukmergę, Panevėžį, Pasvalį, Bauskę, pro Laisvės paminklą Rygoje iki Hermano bokšto Taline. Manoma, kad Baltijos kelyje stovėjo apie 2–2,5 mln. žmonių, iš jų apie 1 mln. – iš Lietuvos.
Dešimtys tūkstančių žmonių, neįstengusių patekti į magistralę, susibūrė jos prieigose, sudarydami grandinės atšakas. Visame kelyje plevėsavo juodi gedulo kaspinai, degė žvakutės, primindamos apie aukas ir netekčių skausmą, Sovietų Sąjungai okupavus Baltijos šalis.
2009 m. UNESCO Baltijos kelią įtraukė į „Pasaulio atminties“ sąrašą.

Genovaitė Kupriščenkova. Vaivos SOVAITĖS nuotr.

Džiaugiasi savo kraštu

Baltijos kelio dienos išvakarėse „Santarvė“ kalbino miesto gatvėse sutiktus žmones. Su mažeikiškiais kalbėtasi apie Baltijos kelią, Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę bei šios dienos aktualijas.
Senjorė Genovaitė Kupriščenkova sakė dar prisimenanti tas dienas, kai žmonės būrėsi ir važiavo susikibti rankomis į gyvą grandinę. Pati dėl užimtumo negalėjo nuvykti, bet įvykius sekė per televiziją.
„Nors ir nebuvome ten, bet širdyje jautėme vienybę ir šaukėmės laisvės. Jei dabar reikėtų pakartoti tokią akciją, būtinai važiuočiau. O ar vėl susirinktų tiek daug žmonių, sunku pasakyti. Gal ir nelabai, nes dabar yra nusivylusiųjų. Tenka pastebėti, kad aplink daug nusiminusių, piktų veidų, žmonių, kurie niekuo nesidžiaugia, nesišypso. Visi tik bėga, skuba“, – savo nuomonę išsakė G. Kupriščenkova.
Moteris įsitikinusi, kad Baltijos kelias buvo vienas pirmųjų žingsnių Lietuvos nepriklausomybės link ir tuo galime tik pasidžiaugti.
„Pati esu patenkinta gyvenimu Lietuvoje ir visai nenoriu niekur važiuoti. Džiaugiuosi kiekvienu Lietuvos kampeliu, nes juk čia mano gimtas kraštas, gimtinė“, – kalbėjo mažeikiškė.

Alfredas. Vaivos SOVAITĖS nuotr.

Viltys neišsipildė

Tekintojas Alfredas, nepanoręs pasakyti pavardės, sakė nemažai žinąs apie Baltijos kelią, bet jam
atmintin labiau įsirėžė Sausio 13-osios įvykiai, kuomet jis budėjo prie pašto Mažeikiuose.
„Tada patriotizmas buvo didelis, buvo vilties, kad gyvensim geriau. Dabar jos jau nebeliko. Dabar iš naujo šalyje prasideda buržuazija, esame išnaudojami, dirbame, bet nieko neuždirbame“, – pasipiktinimo neslėpė Alfredas.
Pasak mažeikiškio, prie trisdešimt metų viltys ir norai buvo kitokie, tikrai ne tokio gyvenimo jis tikėjosi.
„Apie kokią laisvę galima kalbėti, jei ji vis naujais įstatymais yra suvaržoma, apribojama? Gimsta vienas draudimas po kito, neretai visiškai nepamatuotas ir prasilenkiantis su logika“, – savo nuomonę išsakė vyriškis.

Pasuko ne tuo keliu?

Alfredas teigė, kad su paprastu žmogumi valdžia nesitaria, daro, ką nori.
„Jei koks referendumas ir įvyksta ir lyg formaliai žmonės gali pasisakyti, bet paprastai jau viskas yra nuspręsta ir surežisuota. Viskas būna tik dėl akių. Gal ir būtų galima kažką pakeisti per rinkimus, bet nelabai yra iš ko rinktis, jei kas naujas ir pasirodo, tai jau paprastai būna kažkieno statytinis“, – įsitikinęs mažeikiškis.
Jo teigimu, į Baltijos kelią, per Sausio 13-ąją žmonės būrėsi dėl idėjos. „Matėm, kaip vokiečiai gyvena, kaip lenkai. Tikėjomės, kad ir mums taip bus. Jau beveik trisdešimt metų praėjo, galėjom taip kaip vokiečiai gyventi, bet pasirinkom kiek kitokį kelią. Manau, kad pirmaisiais nepriklausomybės metais reikėjo leisti vokiečiams mus „pašefuoti“, latvius galėjo prižiūrėti švedai, o estus – suomiai. Jie būtų mus už ausų timptelėję į priekį kartu su savimi, o dabar pasilikom ant žemės, gyvendami taip, kaip mums ponai nurodo“, – kalbėjo Alfredas.

Arūnas Armalis. Vaivos SOVAITĖS nuotr.

Įsišaknijusi baimė

Mechanikui Arūnui Armaliui neteko pačiam dalyvauti Baltijos kelyje, tačiau gyvojoje žmonių grandinėje stovėjo jo giminės.
„Tuomet buvau dar vaikas, nelabai domėjausi, kas šalyje vyksta, o ir tėvai nelabai apie tai kalbėjo. Mano seneliai buvo ištremti į Sibirą. Kai grįžo, susidūrė su visokiais sunkumais, apsigyvenant, įsitvirtinant Lietuvoje. Todėl šeimoje nuo seno buvo saugomasi, kad vaikai neišgirstų ir neprikalbėtų ko nereikia aplinkiniams. Būdavo vienos kalbos, kai vaikų nėra, ir visai kitos kalbos, kai vaikai šalia“, – pasakojo A. Armalis.
„Santarvės“ pašnekovas prisiminė: sovietiniais laikais mokykloje iš mokytojų tekdavo išgirsti: „Geriau tu, vaikeli, nesidomėk kai kuriais dalykais“.
A. Armalis kalbėjo, kad jei Baltijos kelio akcija būtų kartojama, jis neliktų nuošalyje.
„Nesvarbu, kad viskas buvo prieš tris dešimtmečius ir jau lyg ir tapo istorija. Bet juk tautos istoriją galima kurti ir dabar. Atnaujinta akcija parodytų, kad dar galime būti vieningi ir vertiname iškovotą laisvę ir nepriklausomybę“, – savo nuomonę išsakė mažeikiškis.

Sunku spręsti patiems

A. Armalio pastebėjimu, yra žmonių, kurie nepatenkinti pokyčiais šalyje.
„Prieš nepriklausomybę ir laisvę turbūt pasisako tie, kurie nelabai žino, kas tai yra, ir nemoka tinkamai pasinaudoti. Juk paprasta būti baudžiauninku, kai darai viską, kas yra liepiama, o jei kas ne taip, žinai, ką gali apkaltinti. Visai kitaip yra, kai turi vadovautis savo galva, kurti savo gyvenimą. Kažkam, matyt, per sunku tai daryti, todėl ir pradeda kaltinti laisvę, sakyti, kad anksčiau gyvenimas buvo geresnis nei dabar“, – kalbėjo mažeikiškis.
Pasak A. Armalio, reikia tiesiog išmokti gyventi ir naudotis mums suteikta laisve kalbėti, išpažinti religijas, išvažiuoti už šalies ribų…
„Kad laisvė savotiškai svaigina ir kartais nuveda ne tuo keliu, rodo ir gyvenimiškos istorijos apie jaunuolius, kuriuos tėvai spaudė mokytis. Mokykloje jie buvo tarp pirmūnų, dalyvaudavo olimpiadose, baigė mokyklas su pagyrimais… Bet kai jie pradeda studijuoti, viskas staiga pasikeičia, nes nebėra tėvų kontrolės ir asmeninės laisvės suvaržymų. Dažnai tokie jaunuoliai vos sugeba baigti studijas, o neretai meta mokslus po pirmo kurso. O viskas tik dėl to, kad dar mokykloje jie neturėjo laisvės rinktis. Iš tiesų spręsti patiems yra labai didelė atsakomybė“, – apibendrino A. Armalis.

Loreta Janušienė. Vaivos SOVAITĖS nuotr.

Turime būti dėkingi

Apie tai, kad norėtų sudalyvauti tokioje akcijoje kaip Baltijos kelias, „Santarvei“ sakė ir pakuotoja Loreta Janušienė.
„Jei būtų galimybė, norėtųsi susikibti rankomis ir pabūti su visais kartu“, – sakė mažeikiškė. Nors jai neteko sudalyvauti akcijoje, moteris sakė jaučianti patriotizmą ir esanti tikra lietuvė. Jos nuomone, būtent lietuvių vieningumui ir Baltijos keliui turėtume būti dėkingi už tai, ką turime dabar.
„Jei ne Sąjūdis Lietuvoje, jei ne lietuvių vienybė, manau, neturėtume tokių galimybių kaip dabar“, – įsitikinusi L. Janušienė.

 

 

 

Rimvydas Šarapnickis. Vaivos SOVAITĖS nuotr.

Liks Lietuvoje

Gimnazistas Rimvydas Šarapnickis „Santarvei“ sakė, jog apie Baltijos kelią ir kitus svarbius šalies istorijos faktus daugiausiai sužino mokykloje.
„Su artimaisiais, tėvais ar seneliais nelabai apie tai kalbame. Bet jei kartotųsi tokia akcija, tikrai dalyvaučiau. Norėtųsi prisiliesti prie istorijos ir pačiam pamatyti, kaip tai atrodo, pajausti tokią žmonių vienybę“, – kalbėjo jaunuolis.
R. Šarapnickis teigė esantis savo šalies patriotas, todėl kol kas net neturi minčių apie išvažiavimą į užsienį.
„Kai baigsiu gimnaziją ir aukštesnius mokslus, liksiu čia pat, Lietuvoje“, – kalbėjo gimnazistas.

 

 

 

Indrė Pundziuvienė. Vaivos SOVAITĖS nuotr.

Patriotizmas – širdyje

Apie tai, kad niekada neketino ir dabar neplanuoja važiuoti gyventi ir dirbti į užsienį, „Santarvei“ kalbėjo ir ūkio darbuotoja Indrė Pundziuvienė.
Moteriai sunku prisiminti, kas buvo prieš trisdešimt metų – tuomet ji dar buvo vaikas.
„Bet manau, kad lietuviškumas ir patriotizmas glūdi kiekvieno mūsų širdyje ir nebūtina pastovėti susikibus už rankų, kad pasijustum esąs tikras lietuvis. Jei čia, Lietuvoje, būtų blogai, tai ir išvažiuotume. Bet mums yra gerai, čia gyvename. Esam Lietuvos patriotai“, – tvirtino I. Pundziuvienė.