Kultūra, Mažeikiai, Žmonės | 2019-06-21 15:36 | Autorius:
Versija spausdinimui

Boleslovas Pacevičius: kunigas, režisierius, chorvedys, literatas(0)

Kun. Boleslovas Pacevičius. Nuotrauka su dedikacija: „Ilgam prisiminimui praėjusio gyvenimo linksmų ir liūdnų valandų. Mylimam Aleksandrui. Kun. Boleslovas. Papilė 1938-X-28“. Su spaudu „Foto M. J. Gutmano, Šiauliai, Vilniaus 213“.

Šiemet sukanka 110 metų nuo kunigo Boleslovo Pacevičiaus gimimo.
Spausdiname klaipėdiečio Aleksandro Sako jaunesniojo surinktą medžiagą apie šį mūsų kraštietį. Laiško autorius, teigdamas, kad B. Pacevičius yra nepelnytai primirštas, maloniai pasiūlė „Santarvės“ skaitytojams Papilės parapijoje ir Viekšniuose progimnazijos kapelionu dirbusio kunigo bei kultūros veikėjo gyvenimo istoriją.

Karo metų rūpesčiai – motinai

B. Pacevičius gimė 1909 metais Ukmergėje. Šeima netrukus persikėlė į Pašilę prie pat Ukmergės (dabar tai Ukmergės miesto dalis), kai Bolesovo tėvas Kazimieras Pacevičius gavo tarnybą Vaitkuškio dvare pas grafą Stanislovą Kosakovskį.
Pašilėje prabėgo Boleslovo vaikystė.
Boleslovo motina Zofija Dambrauskaitė buvo siuvėjo dukra ir pati mokėjo siūti. Kai jos vyrą per Pirmąjį pasaulinį karą paėmė į rusų kariuomenę, Zofija siuvimu maitino šeimą – savo motiną ir keturis mažus vaikus.
Karo metais krašte siautėjo ne viena epidemija, tad Z. Pacevičienė palaidojo du savo mažylius. Ir Boleslovas buvo užsikrėtęs šiltine, bet išgijo.
Nuo mažens Boleslovas norėjo tapti kunigu. Nors buvo gabus ir darbštus vaikas, skaityti išmokęs dar iki mokyklos, jo svajonė rodėsi neįgyvendinama – kad taptum kunigu, reikėjo ilgai mokytis, o lėšų tam nebuvo.
Laimei, 1917 metais į Pašilę atvyko lenkai – ponai Zdobickai, jie įsteigė nemokamą mokyklą, tiesa, lenkišką. Boleslovui tai netrukdė – jo šeimoje, kaip ir Pašilėje, daugiau buvo kalbama lenkiškai negu lietuviškai.
Pagaliau ir Boleslovo tėvelis grįžo iš karo. Pasirodė, buvo pakliuvęs vokiečių nelaisvėn.

Bėdos neaplenkė

1920 metais Pašilėje buvo atidaryta lietuviška pradžios mokykla. Į ją perėję vaikai sparčiai lietuvėjo. Mokyklą baigęs Boleslovas rengėsi stoti į Ukmergės gimnazijos antrąją klasę. Regėjos, viskas klostosi puikiai: tėvelis ir mama turėjo darbo ir uždarbio, šeima vėl pagausėjo iki keturių vaikų… Bet sunkiai susirgo Boleslovo mama.
Kainavo daktarai, vaistai, tačiau niekas nepadėjo – nė trisdešimties nesulaukusi Z. Pacevičienė 1924 metais mirė.
Bėdos po vieną nevaikšto. Boleslovo tėvelis vis rečiau gaudavo darbo. Šeima ėmė skursti, tad viltys mokytis gimnazijoje blėso. Boleslovui teko pelnyti duoną koklių fabrike prie Pašilės, paskui – kepykloje Žasliuose. Visuotinės krizės metais užsidarius kepyklai, Boleslovas grįžo į Pašilę.
Čia po vietos pavasarininkų (katalikiškos jaunimo organizacijos, veikusios 1907–1940 m. – red. past.) vado zakristijono Zigmo Ciplinsko mirties buvo priimtas jo vieton.
B. Pacevičius ne vien ūkinius reikalus bažnyčioje tvarkė – Pašilės vargonininkui Antanui Mečioniui pamokius, giedodavo ir grodavo vargonais per mišias.

Padėjo pasiruošti gimnazijai

Apie Boleslovo gabumus nugirdo į Pašilę perkelto valsčiaus pareigūno Karčiausko duktė Kristina, kuri kartu su broliu Samueliu nemokamai parengė Boleslovą gimnazijos mokslams. 1928 metais Boleslovas buvo priimtas į Kauno jėzuitų gimnaziją. Ten už mokslą mokėti nereikėjo, bet kur pinigai knygoms ir drabužiams, maistui ir būsto nuomai?
Gelbėjo tėvai jėzuitai – apgyvendino bendrabutyje, davė naudotų vadovėlių…
Po dvejų mokslo metų Kauno jėzuitų gimnazijoje Boleslovas jau buvo pasiruošęs stoti į kunigų seminariją. 1930 metais kandidatų į Kauno kunigų seminariją buvo perteklius, čia būtų reikėję už mokslą ir knygas mokėti, todėl Boleslovas su tokiais pat neturtingais bendramoksliais penkiese išvažiavo Žemaitijon – į Telšių kunigų seminariją, kur sąlygos buvo palankesnės.
Po žinių patikrinimo visi Jėzuitų gimnazijos auklėtiniai buvo priimti į aukštesnį – antrą – kursą. Lėmė geros lotynų kalbos žinios – juk beveik visi dalykai seminarijoje buvo dėstomi lotyniškai.
B. Pacevičius mokėsi stropiai, kiekvienus mokslo metus baigdavo cum laude (su pagyrimu). 1936 metų balandį jis buvo įšventintas į kunigus.

Papilėje – ne tik bažnyčios reikalai

Mano tėvas Aleksandras Sakas, į Telšių kunigų seminariją įstojęs 1934 metais, nebuvo Boleslovo bendrakursis, tačiau B. Pacevičių paskyrus vikaru į Papilę, mano tėvelio tėviškę, būtent jis informavo, kokia parapija naujojo vikaro laukia.
Nors A. Sakui mokslus seminarijoje teko nutraukti, bet su Boleslovu jis toliau bičiuliškai bendravo, ką liudija Sakų šeimos archyve išlikusi fotografija.
B. Pacevičius buvo įvairiapusių gabumų žmogus, savo sugebėjimais imponavęs parapijos jaunimui. Kunigas ir kartu – futbolininkas, chorvedys, dramos režisierius. Antai, Papilės pavasarininkai, vadovaujant kunigui B. Pacevičiui, buvo pastatę net Šilerio „Plėšikus“. Beje, mano tėvo jaunesnis brolis Vincas Sakas šiame spektaklyje kūrė vieną pagrindinių – Karlo fon Moro – vaidmenį.

Įvertino kunigo pastangas

„Žemaičių prietelius“ (žemaičių katalikiškųjų organizacijų leidžiamas savaitraštis, ėjęs 1925–1940 m. Telšiuose, – red. past.) 1938 m. spalio 27 d. rašė:
„Prieš keletą metų Papilės parapijoj buvo jaučiamas didelis tikėjimo sustingimas. Bet atkėlus jauną energingą kun. B. Pacevičių, tuojau parapijos veidas prašvito. Savo gražiais pamokslais grąžino į bažnyčią tas paklydusias avis, kurios Kristų buvo bepamirštančios. Laukė ir daugiau darbų. Jau kelinti metai Papilės bažnyčia neturėjo didžiojo altoriaus. Šią vasarą pavaduodamas kleboną, kuris buvo išvažiavęs į Ameriką sveikatą pataisyti, pasiryžo pastatyti didįjį altorių. Tam darbui gausiomis aukomis karštai pritarė visa parapija, ir štai jau dabar tas didelis ir sunkus darbas baigtas. Greta to iškyla ir kapinių tvarkymo reikalas. Kapinės jau apvestos spygliuota viela, o frontiniai vartai išlieti iš betono, kurie teikia praeinančiam malonų įspūdį“.

Pasiprašė perkeliami kitur

Didelę Papilės parapiją aptarnavo du vikarai. 1938 metais su Boleslovu ten dirbo Petras Butkus, toks pat muzikalios ir poetiškos natūros kunigas, žinomos dainos „Kaip obelis, mamyt, palinkus“ autorius. Abu vikarai tąmet prašėsi iškeliami kitur. Priežastimi tapo senąjį kleboną Antaną Šveistrį pakeitęs kun. Pranas Tamošauskas, tiksliau, jo liga – epilepsija, kurios priepuolių naujasis klebonas neprisimindavo ir kaltindavo savo vikarus jį šmeižiant.

Toronto „Sietyno“ nariai su vadovu kun. Boleslovu Pacevičiumi, apie 1955 m. Nuotrauka iš multiculturalcanada.ca

Prašymas buvo išgirstas. Savo atsiminimuose kunigas Boleslovas, tarsi sumuodamas veiklos Papilėje rezultatus, rašė:
„Iš Papilės išvykimas buvo nepaprastai sunkus ir graudus: suorganizuotas jaunimas – jų choras išlavintas taip nuoširdžiai gieda bažnyčioj. Choristų tėvai, kurie anksčiau retai arba iš viso nelankė bažnyčios, dabar ją užpildo. Veikia teatras – veikalai religinio turinio nuostabiai veikia žiūrovų nuotaiką. Valančiaus liaudies universitete skaitomos paskaitos, daromos repeticijos, vyksta religiniai skaitymai. Čia žaidimai ir muzika. Sporto aikštės įrengtos. Pavasario jaunimas, uniformuotas savo kepuraitėm, dalyvauja suvažiavimuose, kongrese, pirmauja krepšinio varžybose. Iš jų parinkti aktoriai stebina dalyvius salėje“ („Žingsniai prieš neviltį“, 213 p.).

Naujos pareigos – Viekšnių progimnazijoje

Iš Papilės kunigas B. Pacevičius trumpam buvo perkeltas į Šilalę, o iš ten – vikaru į Kuršėnus. Kuršėnuose, kaip pats rašė, pailsėjo, o nuo 1939 metų rudens gavo naujas pareigas – Viekšnių progimnazijos kapeliono.
Viekšniuose B. Pacevičiui veiklos netrūko – jis dėstė religiją, lotynų kalbą, filosofiją, turėjo auklėjamąją klasę, globojo nelegaliai veikusius progimnazijos ateitininkus, režisavo spektaklius, pats piešdavo jiems dekoracijas. Inscenizavo Antano Baranausko „Anykščių šilelį“, pastatė Kazio Binkio „Atžalyną“ – tą spektaklį viekšniškiai vaidino ne kartą, buvo net nuvežę parodyti atgauto Vilniaus krašto žmonėms.
„Žemaičių prietelius“, rašydamas apie 1939 m. spalio 23 d. gaisrą Viekšnių bažnyčioje, gyrė kunigą kapelioną B. Pacevičių, kuris su Viekšnių vyrais išgelbėjo vargonus ir kitas bažnyčios vertybes.

Neįtiko nei rusams, nei vokiečiams

Užėjo baisūs okupacijų laikai. Sovietams pirmą kartą okupavus Lietuvą, kunigas Boleslovas buvo kareivių pastatytas prie sienos – jį išgelbėjo rusų kalbos mokėjimas.
Prie vokiečių B. Pacevičius bandė padėti savo auklėtinei žydaitei (nors ir žinodamas, kad ji skundė buvusiems okupantams jį patį ir kitus viekšniškius), tačiau vokiečių gestapininkas tik įsiuto ir pasiūlė kunigui vieną duobę su ja.
Lietuvos dvasininkų – žydų gelbėtojų sąraše (Viktorija Sakaitė. Lietuvos dvasininkai – žydų gelbėtojai) yra ir kapelionas B. Pacevičius, gelbėjęs pražūčiai pasmerktus Viekšnių žydus. Jis nelaimėliams parūpindavo fiktyvius dokumentus, rasdavo jiems prieglobstį ūkininkų namuose. Tačiau savo atsiminimuose kunigas Boleslovas apie tai nieko neparašė.
1944 metais su tėvu ir broliu Stasiu B. Pacevičius pasitraukė į Vokietiją. Buvo patekęs į siaubingąjį Drezdeno bombardavimą, laimei, liko gyvas. Apvaizdos dar kartą jis buvo išgelbėtas Paderborne – per šio gražaus bažnyčių ir vienuolynų miesto sunaikinimą.

Studijavo teologiją ir muziką

Karui baigiantis B. Pacevičius dirbo lenkų, buvusių karo belaisvių, stovyklos Vevelsburge kapelionu, paskui Grevene – moterų vienuolyno kapelionu.
Dirbdamas Grevene B. Pacevičius studijavo teologiją Miunsterio universitete ir muziką – šio miesto konservatorijoje.
Grevene kunigas Boleslovas užtruko ketverius metus. Čia susiformavo lietuvių kolonija, buvo įkurta lietuviška progimnazija, vėliau sujungta su Detmoldo gimnazija.
Šioje gimnazijoje Boleslovas Pacevičius dėstė lotynų kalbą, o prie gimnazijos veikusioje prekybos mokykloje „Žibintas“ mokė tikybos, muzikos bei ėjo kapeliono pareigas.
Prie visų darbų ir studijų dar prisidėjo choro ir vaidybos repeticijos.
Grevene buvo pastatyti trys dideli spektakliai, jau vaidinti Viekšniuose, bet su kitais vaidintojais: K. Binkio „Atžalynas“ bei paties režisieriaus inscenizacijos „Sūnus palaidūnas“ ir „Fabijolė“.
Nuo 1947 metų lietuvių kolonija Grevene ėmė sparčiai tirpti – prasidėjo emigracija į Angliją, į Australiją. Mažėjo mokinių gimnazijoje, buvo uždaryta prekybos mokykla. Emigravo ir kunigas Boleslovas – per Angliją, kur jau buvo įsikūrę jo tėvas ir brolis, į Kanadą.

Dirbo su vaikų choru

Kanadoje B. Pacevičius savo veiklą pradėjo nuo Sent Džonso (St. John’s) prie Atlanto vandenyno. Čia greitai išgarsėjo kaip kunigas iš Europos, mokantis daug kalbų (lotynų, lenkų, rusų, vokiečių, prancūzų, anglų). Buvo kviečiamas patarnauti įvairių kalbų katalikams imigrantams, dar nespėjusiems išmokti angliškai. Be abejo, ir antrasis jo pašaukimas – chorvedyba – netruko pasireikšti. Bet atsiradus laisvai kunigo vietai Toronto lietuviškoje parapijoje, B. Pacevičius persikėlė į tą lietuvių „sostinę“. Kaip ir Tėvynėje, kibo į darbą, organizuodamas chorus, dramos ratelius, netgi tautinių šokių grupę.
Suaugusiųjų choro burti nereikėjo – jau buvo vis plačiau skambantis „Varpas“, vedamas vargonininko ir kompozitoriaus Stasio Gailevičiaus. Boleslovas ėmėsi dirbti su vaikais. Ilgainiui radosi kuo pasididžiuoti. Kunigo B. Pacevičiaus paruoštas choras ir solistai (su jais repetavo Stasys Gailevičius) didelėje šv. Pranciškaus bažnyčioje Toronte atliko sudėtingą Teodoro Diubua oratoriją „Septyni Kristaus žodžiai“. Gailėtasi, kad šio darbo nepavyko įamžinti plokštelės įrašu.

Kūrybinis palikimas

Toronto lietuvių dramos teatre ilgai veikė dvi artistų trupės – „Sietyno“ ir „Aitvaro“. Sietyniečių vadovas kunigas Boleslovas darė viską: prodiusavo ir režisavo spektaklius, projektavo ir piešė dekoracijas, adaptavo ar net pats rašė scenarijus.
„Sietyno“ trupė sėkmingai gastroliuodavo Kanados ir JAV miestuose. Deja, 1959 metais kunigą B. Pacevičių iš Toronto iškėlus, kito tokio trupės vadovo neatsirado, ir „Sietynas“ išsisklaidė.
Po Toronto kurį laiką dirbo kanadietiškoje parapijoje, subūrė bažnytinį berniukų chorą, giedojusį lotyniškai, sulaukusį daug pagyrų. Gaila buvo palikti savo choristus, bet negalėjo atsisakyti kvietimo į Ontarijo Londoną lietuviškos parapijos kurti.
Parapiją įsteigė 1964 metais, o kunigas B. Pacevičius buvo pirmasis jos klebonas, su kitais veikliais lietuviais pradėjęs nuo pačių pradžių – patalpų bažnyčiai, parapijos namų ir kt.
Senatvei atėjus, kunigas Boleslovas grįžo į Torontą, tėvų pranciškonų prieglobstin. Mirė 1987 metais.
B. Pacevičius išleido keletą knygų, viena jų – autobiografinė „Žingsniai prieš neviltį“. Į Jono Šlekio rūpestingai paruoštą ir 2000 metais Marijampolėje išleistą antologiją „Eilėraščiai Marijai“ įdėta kunigo B. Pacevičiaus biografijos duomenų bei jo sukurta giesmė.
Spaudai parengė Asta ŠILAITYTĖ (originalus tekstas – http://resfamiliaris.blogspot.com)

Tags:
  • Dalintis
  • Facebook
  • Twitter
Griežtai draudžiama santarvė.lt paskelbtą informaciją kopijuoti ir platinti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitaip ją naudoti neturint raštiško leidėjų sutikimo. Turinio naudojimo taisyklės.

Paskutiniai komentaraivisi komentarai

Nėra komentarų. Būk pirmas parašęs!

Tavo komentaras

*

Už šmeižiančius, asmens garbę ir orumą įžeidžiančius, tautinę ar kitokią neapykantą skatinančius komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę skaitytojai, kurie įstatymų nustatyta tvarka gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn.

Informuojame, kad parašius komentarą būtina įvesti saugos kodą, kuris pateikiamas ryškesnėmis raidėmis. santarvė.lt pasilieka teisę šalinti skaitytojų komentarus, nesusijusius su straipsnio tema, įžeidžiančius bei šmeižiančius asmenis arba reklamuojančius komercines organizacijas.

Naujienos iš interneto

traffix.lt
Populiariausios paieškos frazės: avarija, Buy, Cheap, futbolas, gaisras, konkursas, krepšinis, nuomonė, nuomonės, Online, orai, Order, paroda, Pills, policija, Purchase, savaitės tema, Seda, Seimas, skaitytojo naujiena, smurtas, sveikata, vagystė, Viekšniai, šisbeitauskas. reklama, Mažeikiai, Mažeikių rajonas, mazeikiuose, santarve, mokinių registras, tatuiruotes, medaus kaina, mazeikiu darbo birza, auksinis usas, mažeikiuose, kalediniai papuosimai, mano sparnai, parkinsono liga, tattoo ant rankos, amandas paulauskas, vytautas lalasstorosios zarnos vezys, danieliaiskydliaukes vezys, filomena taunytė, logopedai, pieno tyrimai zemaitijos pienas, biodujos.