Dailininkė Aldona Butkuvienė: dailininkas, paveikslas ir žiūrovas – neatsiejami

Aldona Butkuvienė sakė, kad šios parodos nebūtų, jei iš gimtinės trumpam sugrįžusi į Mažeikius ji nebūtų sutikusi Aleksandro Novako. Autorės nuotr.

Trečiadienio vakarą Mažeikiuose, Laisvės g. 28 esančioje galerijoje „Minima“, atidaryta Aldonos Butkuvienės aliejinės tapybos darbų paroda.
Prieš parodos atidarymą, prieš į galeriją pradedant rinktis lankytojams, su jos autore susėdome pasikalbėti apie kūrybą ir kurti įkvepiančias vietas. Ir apie šią jau įpusėjusią vasarą, kuri yra kitokia, nei ankstesnės.

Virusas išbarstė planus

„Išbyrėjusi, išbyrėjusi, išbyrėjusi vasara“ – taip savo tapybos darbų parodą pavadino dailininkė A. Butkuvienė.
Žvelgiant į dailininkės tapytus sodriomis spalvomis pulsuojančius peizažus, gėlių puokštes ir turint mintyje, kad dabar pats vidurvasaris, nejučia kyla klausimas: kodėl vis dėlto parodos pavadinime juntamas nostalgijos, ilgesio krislelis?
Dailininkė paaiškino: ši vasara jai siejasi su koronavirusu. Planus bei sumanymus, kuriuos pašnekovė norėjo įgyvendinti Lietuvoje ir pasaulyje, plintantis virusas išbarstė.
O ir ši paroda A. Butkuvienei yra netikėta, tarsi išbyrėjusi iš dirbtuvių. Pastaruosius kelis mėnesius dailininkė praleido savo gimtinėje – sodyboje Ukmergės rajone. Ji buvo suplanavusi ten likti visą vasarą. Tačiau planai pasikeitė.
Sugrįžusi į Mažeikius Aldona sutiko mokytoją Aleksandrą Novaką, kuris jai ir pasiūlė galerijoje „Minima“ surengti parodą.

Penkiolikos metų kūryba

Parodai „Išbyrėjusi, išbyrėjusi, išbyrėjusi vasara“ buvo atrinkta 20 paveikslų, A. Butkuvienės nutapytų per pastaruosius 15 metų. Beje, dailininkės vertinimu, kūrybos prasme tie pastarieji penkiolika metų buvo patys produktyviausi.
Ji parodai atrinko tokius paveikslus, kurie pasirodė įdomesni ir iš dalies nušviečia jos gyvenimo būdą – keliones, darbą, norą tobulėti dirbant.
Parodoje eksponuojama nemažai paveikslų, kuriuose nutapytos gėlės. Gėlės A. Butkuvienei patinka, yra savos, artimos. Kažkada pašnekovė mokėsi floristikos. Tačiau vasaros dailininkė nevadina mėgstamiausiu metų laiku.
„Kaip dainuoja mažeikiškis Romas Dambrauskas, ir aš esu rudeninis paukštis. Gimiau spalį. Myliu rudenį, o ir mano paveiksluose yra jam būdingo liūdesio, ilgesio. Tik gal ne tuose, kuriuos čia eksponuoju“ , – kalbėjo A. Butkuvienė.

Vasarą sugrįžo prie odos

O ką mažeikiškė veikia dabar, kai už lango vidurvasaris?
„Dabar tapybą šiek tiek pristabdžiau, daugiau užsiimu oda. Ši medžiaga – įnoringa ir su ja dirbančiam žmogui pati padiktuoja ką daryti. Jeigu, į rankas paėmęs gabalėlį odos, nori kažkaip jį pakeisti, oda taip paprastai nepasiduos tavo norams. Tačiau, kai išmanai technologijas, kai supranti šios medžiagos įnorius, tuomet galima sukurti įdomių darbų“, – pasakojo menininkė.
Pavasarį, kai pasaulyje įsibėgėjo koronaviruso pandemija, A. Butkuvienė gimtuosiuose Šešuoliuose ėmėsi siuvinėti pledą naudodama aplikacijos techniką.
„Netyčia gimė siužetas, kaip gyvenimo upė kažkur nuplukdo laiką, žmonių baimes ir visus tuos, ką pandemija nuskriaudė. Išgirdau, kad Lietuvos nacionalinio muziejaus darbuotojai renka kūrinius, kurių tema, siužetai susiję su koronavirusu. Paskambinau į muziejų, paskui nusiunčiau savo darbo nuotrauką. Ir taip išėjo, kad pledas dabar muziejuje. Žodžiu, muziejininkai ruoš parodą apie koronavirusą, joje bus ir mano darbas“, – pasakojo mažeikiškė.

Darbo pradžia – Šiauliuose

Kalba su pašnekove apie odos dirbinius pakrypo neatsitiktinai. Pagal profesiją A. Butkuvienė yra odos meninė apipavidalintoja. Baigusi mokslus ji trejiems metams gavo paskyrimą į Šiaulių odos ir avalynės gamybinį susivienijimą „Elnias“ – buvo paskirta dirbti avalynės modeliuotoja.
Negalėdama pakęsti riboto darbo, sukaustymo, po pusės metų jauna specialistė atplėšė generalinio direktoriaus kabineto duris ir pasakė: „Arba dirbu su dailininkais, arba nedirbu iš viso.“
Pervesta dirbti pas dailininkus apipavidalintojus A. Butkuvienė nurimo ir tame skyriuje dirbo iki tol, kol išvažiavo gyventi į Mažeikius.

Darbas muziejuje davė labai daug

Meilės tremtine save vadinanti dailininkė sako esanti dėkinga likimui už Mažeikiuose sutiktus draugiškus, gerus žmones. Viena jų – buvusi ilgametė Mažeikių muziejaus direktorė Adelė Cholodinskienė.
„Direktorė priėmė mane dirbti muziejininke. Esu labai dėkinga už tai, ką ji davė. Muziejuje buvo gera dirbti, mylėjau savo darbą. Laisvalaikiu tapiau“, – į prisiminimus leidosi pašnekovė.

Parodos atidarymo proga Aldoną Butkuvienę sveikino būrys jos bičiulių,
kolegų ir jos kūrybos gerbėjų. Autorės nuotr.

Darbą ir laisvalaikį suderinti jai sekėsi. Pavyzdžiui, kaip muziejininkė ji rinko medžiagą apie Mažeikių rajono vandens malūnus, o šalia to juos ir nutapė. Paskui ji tapė Mažeikių rajono bažnyčias, piliakalnius, informaciją apie šiuos kultūros paveldo objektus, jų piešinius sudėjo į keletą leidinių.
Prieš pradėdama tapyti objektus – nesvarbu, ar tai piliakalniai, bažnytėlės, vandens malūnai ar kas kita, A. Butkuvienė pirmiausia nori tuos objektus pažinti, išanalizuoti. Ji įsitikinusi, kad tik taip paveikslai įgyja išliekamąją vertę. Dailininkės supratimu, poreikį pažinti, analizuoti, metrikuoti suformavo darbo muziejuje metai.

Menas yra darbas

Pašnekovė sako, kad gyvenimas pats padiktuoja, ką kuriuo nors metu veikti, ką tapyti.
„Bet vis tik dažniausiai yra taip: jeigu susergu kokia nors liga, tai ir sergu ja iki galo. Kitaip sakant, jei jau pradedu tapyti paveikslų seriją, ciklą, tai ir tapau jį, kol užbaigiu. Iš dalies esu krapštukė. Nemėgstu, jei susikaupusią kurti, dirbti kas nors sutrukdo. Labai noriu įsigilinti į tai, ką darau. Kaip sekasi, čia jau žiūrovas turi vertinti“, – kalbėjo A. Butkuvienė.
Dailininkę pakalbinome ir apie mistiškąsias Mūzas, kurias, neva, „gaudo“ meno žmonės ir tik po to susikaupia kūrybai.
„Žiūrovai visada mene ieško kažko netikėto, ieško paslapčių. Menas yra juodas darbas. Jeigu turi kažkokią mintį, tai tam, kad ją įgyvendintum, ir dirbi kantriai, nuosekliai.
Man atrodo, kad Mūzos yra tik gražus romantinis išgalvojimas. Dievulis davė man gebėjimą kurti ir aš juo pasinaudoju ne tik tapydama, bet ir kasdien, – žinau, kur man vazą pastatyti, žinau, kaip mezginį numegzti, kaip gražiai serviruoti stalą. Tai ta meno gyslelė visur padeda“, – šypsojosi pašnekovė.

Vietos, į kurias norisi sugrįžti

Kelionės – vienas iš A. Butkuvienės pomėgių. Tai galimybė pamatyti, pažinti naujas vietas, naujus kraštus. Jai labai patinka būti kalnuose.
Menininkė prisiminė savo studijų metus. Anuomet žymiausių pasaulio menininkų nutapytų paveikslų kokybiškų reprodukcijų, skulptūrų nuotraukų nebūdavo. Todėl dailės istorijos dėstytojas versdavosi taip, kaip tuo metu buvo įmanoma. Per paskaitas, egzaminus ištraukdavo ir studentams rodydavo laikraščių iškarpas su jose atspausdintomis dailės kūrinių nuotraukomis. Studentai, žiūrėdami į tas iškarpas, spėliodavo, koks tai kūrinys, atsakinėdavo į klausimus.
„O paskui visa tai, ką dėstytojas kadaise rodydavo, nuvažiavusi į Italiją, į Romą pamačiau savo akimis. Kiek ten meno, grožio… Vieta, į kurią visada norisi grįžti, kuri įkvepia kūrybai, galėčiau pavadinti Romą. O jei kalbėtume apie Lietuvą, tokia vieta yra manieji gimtieji Šešuoliai“, – apibendrino dailininkė.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

*