- Mažeikiai, naujienos, žinios – Santarvės laikraštis, santarve.lt - http://www.santarve.lt -

Dailininkės ir rašytojos kūrybiškumas užgimė Sudintuose

Eugenija Ivaškevičiūtė (dešinėje) ir Aldona Ivaškevičiūtė-Blažienė dėkojo už jaukų priėmimą. Autorės nuotrauka

Mažeikių viešojoje bibliotekoje vyko susitikimas su dailininke Eugenija Ivaškevičiūte ir rašytoja Aldona Ivaškevičiūte-Blažiene.
Nors iš Mažeikių rajono Sudintų kaimo kilusios seserys jau seniai paliko gimtąjį kraštą, abi tikino: „Didžiuojamės, kad esame žemaitės“.

Buvo surengta paroda

Viešojoje bibliotekoje tęsiamas susitikimų su žymiais kraštiečiais ciklas. Praėjusią savaitę susitikti su kraštiečiais atvyko seserys Ivaškevičiūtės.
Ilgiau nei mėnesį bibliotekos lankytojai galėjo apžiūrėti itin ryškią ir spalvingą dailininkės E. Ivaškevičiūtės tapybos darbų parodą „Spalvų šėlsmas“.
Mėgstantieji skaityti, besidomintys iš Mažeikių rajono kilusių rašytojų, poetų kūryba bibliotekoje gali rasti ir A. Ivaškevičiūtės-Blažienės išleistų knygų.

Atmintyje – geri prisiminimai

Kraštietės susitikimo dalyviams papasakojo, kokie keliai jas iš nedidelio Sudintų kaimelio atvedė į kūrybą: vieną – į literatūrą, kitą – į dailę ir abi drauge – į Kauną.
Vyresnioji iš seserų – A. Ivaškevičiūtė gimė 1935 metais ir Sudintuose drauge su tėvais ir seserimi gyveno iki 1941 metų.
„Buvau dar maža, tačiau mano atmintyje išliko labai daug ir gerų prisiminimų iš vaikystės Sudintuose. Mūsų tėvai buvo pažįstami su Plechavičių giminės atstovais. Jie žinojo, iki kada buvo saugu gyventi toje vietovėje ir kada jau buvo laikas ją palikti“, – kalbėjo viešnia.
Tad atėjo diena, kai Ivaškevičių šeima, bėgdama nuo karo baisumų bei grėsusios tremties, iš pradžių išvyko gyventi į kitą savo turėtą ūkį Burniuose, dabartiniame Telšių rajone. Vėliau išsikėlė į Kėdainius.

Patraukė kūrybiniais keliais

Rašytoja A. Ivaškevičiūtė-Blažienė sakė, kad vaikystėje labai daug laiko praleisdavo tokioje aplinkoje, kurioje buvo labai daug įvairių knygų bei žurnalų.
„Labai domėjausi knygomis bei žurnalais. Labai anksti išmokau skaityti ir kai reikėjo eiti į mokyklą, jau labai daug ką buvau perskaičiusi. Matyt, ne kas kita, o knygos manyje subrandino tą norą ir pačiai rašyti“, – mintimis dalijosi rašytoja.

Susitikimo dalyviai klausėsi ansamblio „Incanto“ atliekamų dainų. Autorės nuotrauka

Jos teigimu, dabar yra taip, kad kiekvienos jos knygos išleidimas yra akstinas kurti ir toliau.
Ryškios, veržlios E. Ivaškevičiūtės gyvenimo kelias ne iš karto ją nuvedė į kūrybą.
Baigusi vidurinę mokyklą, ji Geodezijos technikume įgijo kartografės specialybę ir daug metų sudarinėjo žemėlapius žemės ūkio reikmėms.
Vis tik menas visada ją traukė. Tad vėliau moteris įstojo į Dailės institutą. Jį baigusi dirbo reklamos biure – kūrė patalpų interjerus, rūpinosi parduotuvių vitrinų apipavidalinimu.
Tapyti pradėjo prieš 14 metų, jau būdama brandaus amžiaus.

Žemaitiškų šaknų nepamiršo

Dailininkė susitikimo dalyviams padeklamavo nemažai sesers Aldonos sukurtų suaugusiems žmonėms ir vaikams skirtų eilėraščių.
„Man labai patinka sesers sukurti vaikiški eilėraščiai. Gal todėl, kad trylika metų Birštone mokau vaikus piešti. Su vaikais bendrauti labai įdomu – jie smalsūs, žaismingi, kūrybingi, atviri. Tačiau jie ir išsunkia, jiems reikia atiduoti visą save“, – apie savo veiklą kalbėjo E. Ivaškevičiūtė.
A. Ivaškevičiūtė-Blažienė pademonstravo dar vieną savo talentą – pianinu pagrojo vieną muzikos kūrinį.
Į mažeikiškių klausimą, iš ko paveldėjo tiek talentų – gebėjimą piešti, groti, rašyti apsakymus, eiliuoti, abi seserys tvirtino, jog tai „pareina“ iš tėvų.
Seserys Ivaškevičiūtės sakė, jog niekada nepamiršta, kad yra žemaitės, jos vis dar moka žemaičių kalbą. O Kaune, išgirdusios vienam ar kitam žmogui išsprūstantį žemaitišką žodį, visada paklausia, ar jis ne iš Žemaitijos. Dažniausiai atsakymas būna teigiamas.

Loreta BUTKUTĖ