Esperanto – pasaulio vienybės ir tolerancijos kalba

Gražina Opulskienė – šalia Panevėžio miesto mero Ryčio Mykolo Račkausko, sveikinančio Baltijos esperantininkų dienų dalyvius. Ji oficialių renginio svečių iš Lietuvos kalbas vertė į esperanto. Gražvydo Jurgelevičiaus nuotr.

Ar žinojote, kad Mažeikiuose gyvena diplomuota Esperanto kalbos mokytoja, kelių tarptautinių esperantininkų organizacijų narė?
Mažeikiškė Gražina Opulskienė, dirbanti Mažeikių Merkelio Račkausko gimnazijoje, kartu su savo esperantukais (taip ji vadina savo esperanto būrelio narius) neseniai dalyvavo Baltijos esperantininkų dienose. Ir ne tik dalyvavo – buvo jos organizacinio komiteto narė.
Bet apie viską iš eilės.

Susitikimai – nuo 1959 metų

Esperantininkai iš įvairių šalių kasmet atvyksta į tarptautines Baltijos esperantininkų dienas.
Šiemet liepą iš viso pasaulio jie rinkosi į Panevėžį – į jubiliejinį susitikimą, skirtą Lietuvos esperantininkų sąjungos įkūrimo 100-mečiui ir Baltijos esperantininkų dienų 60-mečiui pažymėti. Be to, šiemet minimos ir esperanto kalbos pradininko Liudviko Zamenhofo 160-osios gimimo metinės.
Devynias dienas trukusio renginio programos buvo labai intensyvios, intelektualios, įvairiapusės ir turiningos. Veikė tradicinis vasaros universitetas, kuriame paskaitas rengė ir pranešimus skaitė mokslininkai iš Austrijos, Belgijos, Izraelio, Kinijos, JAV, Pietų Korėjos, Rusijos, Vokietijos ir kitų šalių. Nepakankamai mokantiesiems esperanto kalbą organizuoti įvairaus lygio esperanto kalbos kursai.
55-osiose Baltijos esperantininkų dienose dalyvavo per 400 svečių iš 35 šalių. Tai rekordinis dalyvių skaičius.
Baltijos esperantininkų dienų dalyvius pasveikinęs parlamentaras Povilas Urbšys pabrėžė, kad esperanto yra ne tik kalba, vienijanti visus pasaulio žmones, bet ir padedanti suprasti vienas kitą.
„Ypač dabar, kai mūsų pasaulis poliarizuojasi ir kyla vis naujų konfliktų, esperanto kalbos svarba yra kaip niekada reikšminga. „Esperanto kalba yra taikos kalba, o visi susirinkusieji – taikos žmonės“, – akcentavo Seimo narys.

Nepaprastos galimybės

Organizacinio komiteto narė, mažeikiškė G. Opulskienė džiaugėsi, kad buvę jos mokiniai, kartą jau pajutę šio renginio atmosferą, Baltijos esperantininkų dienose panoro dalyvauti ir šiemet.
Štai Viktorijos Vičiulytės įspūdžiai: „Dalyvauti buvo tikrai verta ir įdomu. Pirmiausia, tai buvo puiki galimybė pritaikyti savo esperanto kalbos žinias, bendraujant su įvairių šalių atstovais, taip pat nepaprasta galimybė pažinti skirtingas kultūras ir tradicijas.
Pats kongresas tikrai neprailgo, nes kiekviena vakarą buvome kviečiami į įvairius koncertuos ir renginius, o puiki nuotaika ir emocijos tiesiog tvyrojo ore!“
Su Gražina esame pažįstamos jau daugelį metų, tad pokalbis apie Esperanto vyko be didelių formalumų.

PRADŽIA

– Kada pradėjai domėtis esperanto kalba?
– Sužinojau apie ją, kai buvau 7-oje klasėje, nes mano klasės draugė Vida mokėsi tos kalbos pas amžinatilsį Mažeikių esperantininką Konstantiną Bužoką.
Mane labai sužavėjo bendros, neutralios ir lengviau išmokstamos tarptautinės kalbos idėja, bet išmokau tik1990-aisiais, kai Mažeikiuose į kursus pakvietė mokytoja Elena Kuzminskytė, taip pat jau išėjusi Anapilin.
Sovietmečiu Esperanto kalba nebuvo oficialiai uždrausta, bet dėl ryšių su užsieniečiais esperantininkai visada buvo stebimi ir įtartini.
Beje, Esperanto iš tiesų yra kalbos vardas, toks kaip ir Klington ar Volapiuk, ar kita sukurta kalba, bet jei norėtume ją įvardyti tiksliai, tai būtų – tarptautinė kalba Esperanto.
Tai paaiškina, kodėl rašome kalbos pavadinimą iš didžiosios raidės, nes kai kas įtaria, kad iš fanatiškumo.

– Per kiek laiko išmokai šios kalbos?
– Kursus lankiau vieną žiemą ir pramokau, nes vyko dvi pamokos per savaitę. Tikrai išmokau 1992-aisiais. Tų metų rugpjūtį pirmą kartą dalyvavau esperantininkų renginyje Kaune ir įsitikinau, kad noriu būti esperantininke.
Mes, lietuviai, buvome įdomūs pasauliui po Nepriklausomybės paskelbimo. Mano pirmajame aplankytame kongrese dalyvavo apie 450 esperantininkų, kai kurie jų tada tapo mano draugais visam gyvenimui.

– Kur naudoji savo žinias?
– Mokau kalbos gimnazistus, kurie lanko Esperanto kalbos būrelį, ir kartais dėstau užsienyje. Būtent, kaip mokytoja aplankiau egzotiškas šalis: Japoniją, Australiją, Naująją Zelandiją – ir mažiau egzotiškas: Suomiją, Kroatiją, Prancūziją, Olandiją, Slovakiją, Italiją, Ispaniją.

Gražina Opulskienė su mažeikiškiais abiturientais – esperantukais. Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Kartais esu kviečiama skaityti paskaitų, o ir pati keliauju į konferencijas, kongresus, seminarus… Daug pasaulio pamačiau Esperanto kalbos dėka.
Kai ko pramokau iš esperantininkų, pavyzdžiui, japoniško pakavimo į skareles meno, ir dabar kartais vedu užsiėmimus lietuviams.

MOKINIAI

– Ar gimnazijoje yra daug Tavo pasekėjų?
– Teko kalbos pamokyti keletą kolegių ir visada turiu nuostabių jaunų gimnazistų, kurie lanko Esperanto kalbos būrelį. Ryšiai nenutrūksta ir jiems baigus gimnaziją, bet vis laukiu, kol atsiras mokinukų, ne tik besidominčių šia kalba, bet ir aktyvių esperantininkų judėjimo dalyvių.

– Ar bandei suskaičiuoti, kiek moksleivių išmokei esperanto kalbos per visus darbo metus?
– Mokau nuo 1994-ųjų, tad jau 25 metus. Ir kasmet turiu apie tris dešimtis esperantukų. Ne visi vienodai išmoksta, bet visada būna abiturientų, kurie gauna Tarptautinio Esperanto Instituto Hagoje, kurio mokytoja esu, pažymėjimus. Šiemet gavo šeši.
Manau, kad tikrai jau yra daugiau nei šimtas mokinių, kurie kalba gerai, ir šimtai tų, kurie šiek tiek pramoko Esperanto.

– Kas juos traukia mokytis šios kalbos?
– Kai to klausiu jų, atsakymas paprastai būna vienas iš trijų: įdomu mokytis kalbų, patiko bendros kalbos žmonijai idėja, mokytoja sudomino pristatydama kalbą.

DRAUGAI IR KT.

– Žinau, turi draugų visame pasaulyje. Ką reiškia draugauti su esperantininku?
– Pirmiausia, tai reiškia įdomius susitikimus, galimybę pažinti šalį gyvenant šeimoje, įdomius svečius Mažeikiuose, saugumą kelionėse. Žinau, kad esperantininkas esperantininkui pagelbės iškilus sunkumams.
Sunkiais ekonomiškai metais, kokie buvo tik susikūrus nepriklausomai Lietuvai, gaudavau ir didelės materialinės pagalbos iš Austrijos, Vokietijos, Lenkijos. Džiaugiuosi, kad dabar tą skolą galiu grąžinti pagelbėdama savo draugams ukrainiečiams ar kubiečiams.

– Daugelis mano, kad ta kalba „prie ūkio“ nepanaudojama. Nesutinki?
– Visiškai nesutinku. Pavyzdžiui, šiemet nepavyko per „Bookingą“ užsisakyti apartamentų Vengrijoje, nes vėlokai nutarėme ten atostogauti. Bet mieste, kuriame norime mėgautis terminiu vandeniu, gyvena esperantininkas. Ir jis surado mums kambarius šalia maudyklos…
Teko draugams lietuviams parūpinti vaistų, knygų, informacijos – būtent esperantiškais kanalais, kai net visagalis internetas negalėjo padėti.

– Ar gali susikalbėti su esperanto nemokančiu užsieniečiu?
– Esperanto kalbos mokėjimas man padeda kelionėse, nes esperantiškos žodžių šaknys atpažįstamos kitų tautų kalbose.
Visada sakau, kad žmogus su žmogumi gali susikalbėti be bendros kalbos, jei to nuoširdžiai nori. Teko tai patirti.

– Kur dar šiais metais apsilankei, o gal vyksi? Čia esperanto tema, žinoma.
– Liepos pabaigoje išlekiu į Barseloną, praleisiu ten 10 dienų, iš kurių septynias vyks kongresas. Šiaip galima būtų realiame gyvenime ir negyventi, tik suktis Esperantijoje, bet pastaraisiais metais savo keliones ir įsipareigojimus riboju.
Amžius ir sveikata reikalauja sulėtinti tempą, be to, tvirtai tikiu, kad vasara geriausia Lietuvoje, o kitais metų laikais turiu dar dirbti.

VERTĖS IR VERTYBĖS

– Jei sutinki su teiginiu „Esperantininkas – pasaulio pilietis, nes…“, pratęsk jį.
– Esperantininkas – pasaulio pilietis, nes mylėdamas ir gerbdamas savo kraštą, savo kalbą jis jaučiasi ir visos planetos gyventojas, priimantis kitas šalis ir kitus žmones tokius, kokie jie yra.
Net mūsų himne sakoma „Sur neŭtrala lingva fundamento, komprenante unu la alian, la popoloj faros en konsento unu grandan rondon familian“ (Ant tvirto neutralaus pamato suprasdamos viena kitą ir sutardamos tautos kurs vieną bendrą šeimos ratą).

Koks būtų Tavo gyvenimas be Esperanto? Ar pagalvojai?
Žinoma, pagalvojau ir ne kartą… Kai Elektrotechnikos gamykla, kurioje dirbau nuo 17 metų, buvo uždaroma, kaip ir visi ten dirbę žmonės, praradau darbą. Buvau 34 metų, biedna, kaip ir visi, tuomet, be verslumo gyslelės, nelabai stiprios sveikatos. Galėjau tik rinktis – ar pardavinėti dėvėtus rūbus, ar emigruoti ir sunkiai dirbti, ar gyventi iš pašalpų… Nuo viso to išgelbėjo Esperanto, nes buvau pakviesta į Merkelio Račkausko gimnaziją mokyti vaikus tarptautinės kalbos. O vėliau ten atsirado ir daugiau darbų.

– Panevėžyje nuskambėjo teiginys, kad Esperanto – pasaulio vienybės ir tolerancijos kalba…
– Absoliučiai sutinku, nes būtent Esperanto kalba man padėjo suvokti, kad esame vienos planetos gyventojai.
Kai per žinias girdžiu apie žemės drebėjimą Čilėje ar Japonijoje, man tai nėra tik tolimas, manęs neliečiantis įvykis. Puolu teirautis, ar viskas gerai mano draugams. Kai katalonai ar škotai siekia nepriklausomybės, tai – mano draugų siekis…
Būtent esperantinkai išgydė nuo lietuviams dar gana būdingos homofobijos, nes turiu labai nuostabių draugų, šaunių, išsilavinusių ir daug gyvenime pasiekusių, kurie yra homoseksualūs. Tarptautinė kalba išmokė atsikratyti prietarų dėl svetimtaučių kultūros. Išmokė vengti stereotipų susipažįstant su kitų tautų gyvenimo būdu, tradicijomis, vertybėmis.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

*