Reklama

Fotografija renaviškiui – ir pomėgis, ir gyvenimo aistra(0)

Alfonsas Igaris: „Visą gyvenimą naikinau gamtą, dirbdamas durpyne, galbūt dėl to ir norėjosi nuotraukose užfiksuoti jos grožį. Tai, ko žmogus nepalietė, arba tai, kas sugebėjo išlikti, nepaisant laiko tėkmės“. Jono STRAZDAUSKO nuotr.

Su renaviškiu Alfonsu Igariu „Santarvė“ susipažino, vykdydama projektą „Arčiau namų“. Atėjęs į susitikimą su žiniasklaida, aštuntą dešimtį bebaigiąs vyriškis prasitarė apie išleistą fotoalbumą, į kurį sudėjo pačius gražiausius užfiksuotus kadrus.
Alfonsas patikino: jei gyvenimą galėtų atsukti atgal, fotografavimas vėl būtų jo pagrindinis pomėgis ir aistra, tačiau, jei galėtų, daugiau dėmesio skirtų šeimai.

Išleido savo malonumui

Į susitikimą su „Santarve“ A. Igaris atsinešė fotografijų knygą „Brangi Žemaitija“ ir paminėjo, kad ją išleisti patarė mažeikiškė fotografė Alma Kerpauskienė.
Renave ilgiau pasikalbėti su Alfonsu nepavyko, bet susitarėme, kad, pasitaikius progai, jis apie savo pomėgį fotografuoti ir paties išleistą fotografijų knygą papasakos daugiau.
Netrukus Alfonsas apsilankė redakcijoje, rankoje laikydamas fotoalbumą „Brangi Žemaitija“.  Šio albumo yra išleisti tik du egzemplioriai.
Paklaustas, kodėl tiek mažai, renaviškis atsakė, kad tai padaryta dėl savęs, savo malonumui ir ateities kartoms palikti, bet ne komerciniais tikslais. Ši knyga neskirta parduoti.

Pakvistės kaimo gluosniai. Asmeninio archyvo nuotr.

Svarbi kiekviena akimirka

Albume vietą rado ir peizažai, ir žmonės, ir augalai bei gyvūnai. Nėra išsamaus aprašymo, kas nuotraukose užfiksuota. Pasak Alfonso, to niekam ir nereikia, nes nuotraukos kalba pačios apie save. Vienoje jų – sustingusi akimirka, kuomet mėsėdis augalas šlamščia vabzdį, kitur – beribis margaspalvių jurginų plotas. Alfonsas sugebėjo įamžinti ir akimirką, kai kregždės mama sugautą kirmėlę perduoda savo vaikams…
„Visa tai užtrunka ilgai, bet išlauktas momentas ir gautas rezultatas atsiperka su kaupu. Žinoma, per kelis fotografavimo dešimtmečius yra buvę visko, nes tai toks dalykas, kuomet net pati mažiausia smulkmena gali viską sugadinti. Jei fotografuojamas objektas, pavyzdžiui, drugelis nutūps ne tuo kampu ar debesys užplauks, vaizdo jau nebebus. Ir viskas gali nueiti šuniui ant uodegos, nors tam vienam kadrui buvo ruoštasi ilgą laiką“, – fotografavimo subtilybes pasakojo Alfonsas.

Sudegė nuotraukų archyvas

Fotografuoti renaviškis pradėjo dar mokykloje. Tuomet nusipirko vieną iš pirmųjų tarybinių fotoaparatų – „Liubitel“, kiek vėliau jau geresnį  – „Smeną“.
„Deja, šį fotoaparatą man pavogė, tai teko nusipirkti dar vieną „Smeną“. Šis jau tarnavo ilgus metus… Žinoma, tuometiniai aparatai buvo visiškai kitokie, kaip ir nuotraukų gaminimas. Dabartinės technologijos leidžia iš nuotraukų išgauti tokių dalykų, apie kuriuos prieš kelias dešimtis metų nė sapnuoti nesapnavome“, – kalbėjo Alfonsas.
Pirmosios nuotraukos buvusios mažytės, gal šešių centimetrų kraštinėmis.
„Vos įžiūrėti buvo galima tai, kas jose buvo užfiksuota“, – šypsodamasis pasakojo vyriškis.
Jis apgailestavo, kad didžioji nuotraukų archyvo dalis pražuvo liepsnose. Pirmaisiais nepriklausomybės metais kažkas padegė Alfonsui priklausantį sandėliuką, kuriame buvo laikomos nuotraukos ir jau išryškintos fotojuostos.
„Jei šis archyvas būtų išlikęs, gal būtų gimęs dar ne vienas fotoalbumas“, – pasvarstė renaviškis.

Žiema prie Renavo užtvankos. Asmeninio archyvo nuotr.

Koreguoja minimaliai

Alfonsas prisiminė, kad nuotraukų darymas prieš keletą dešimtmečių buvo gana ilgas ir tikslumo reikalaujantis procesas.
„Reikėjo tinkamų patalpų, apšviestų raudona spalva, nemažai įrangos ir įvairių cheminių priemonių. Ypač svarbus buvo chemikalų temperatūros parinkimas, nes bet koks mažiausias nukrypimas sugadindavo nuotrauką“, – prisiminė Alfonsas.
Šiais laikais viskas daug paprasčiau. Tačiau Alfonsas tvirtino, kad nuotraukas stengiasi daryti kuo natūralesnes, kuo mažiau koreguoti ir naudotis naujomis technologijomis. Jei reikia, tik paryškina spalvas, nustato jų reikiamą kontrastą. „Fotoshopo“ – nuotraukų tvarkymo programos sakė nenaudojąs visiškai.

Naikino, o dabar įamžina

Viekšnių seniūnijoje, Pakalupio kaime, gimęs Alfonsas apie asmeninį gyvenimą pasakoja nenoriai. Tik prasitaria, kad vaikystė nebuvusi lengva. Teko nuo mažumės dirbti. Daugiausia laiko teko dirbti durpynuose.
Alfonsas prisimena, kaip nuo dešimties metų iki pat armijos džiovindavo durpes netoli Telšių buvusiame Dūseikių durpyne, kurio jau seniai nebėra. Po armijos Alfonsas įsidarbino Kartenos durpyne meistru. Dirbdamas baigė vidurinę mokyklą ir dar Rietavo žemės ūkio technikumą. Vėliau pradėjo dirbti prie Šventosios esančiame durpyne.
Metai po metų Alfonsas kilo karjeros laiptais – nuo paprasto darbininko, vyriausiojo meistro iki viršininko. O 1991-aisiais Renavo durpyne įsidarbino direktoriaus pavaduotoju, kur dirbo iki išėjimo į užtarnautą poilsį.
„Visą gyvenimą naikinau gamtą, dirbdamas durpyne, galbūt dėl to ir norėjosi nuotraukose užfiksuoti jos grožį. Tai, ko žmogus nepalietė, arba tai, kas sugebėjo išlikti, nepaisant laiko tėkmės“, – svarstė fotografas.

Varduva ties Grūste. Asmeninio archyvo nuotr.

Dar viena aistra

Alfonsas fotografuoja ne tik Renavo apylinkėse, kitose Lietuvos vietose. Į jo objektyvą patenka ir kitos pasaulio šalys. Dažniausiai tos, kur yra kalnai. Dar viena Alfonso aistra, neskaitant fotografavimo, – kelionės ir kalnai. Vyriškis stengdavosi nepraleisti progos ir aplankyti visus SSRS respublikose buvusius kalnus. Kai neliko geležinės uždangos, nepriklausomybės metais renaviškis jau kopė į Skandinavijoje, Vokietijoje ir kitose šalyse esančius kalnus.
Pasak Alfonso, nuo kalnų atsiveriantis vaizdas su rūkais, saulėlydžiais ir saulėtekiais yra žodžiais nenusakomas, o gaivaus oro gūsis atmintin įsirėžia ilgam.

Daugiau dėmesio šeimai

Paklaustas, ar ką nors keistų, jei galėtų gyvenimą atsukti atgal, Alfonsas net nedvejodamas atsakė: fotografija tikrai liktų pagrindinis jo hobis. Viena tik norėtų pakeisti – požiūrį į darbą ir šeimą.
„Nebebūčiau toks darboholikas. Skirčiau šeimai daugiau dėmesio. Kai pradedu galvoti apie praeitį, tai taip negera ant širdies pasidaro. Bet laiko nebepasuksim atgal, todėl yra, kaip yra“, – apgailestavo Alfonsas.
Alfonsas – du kartus vedęs, jam gimė keturi sūnus, kurie padovanojo septynis anūkus.
Vienas iš sūnų yra žinomas ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų, – Gintautas Igaris, kelis kartus dalyvavęs garsiajame Dakaro ralyje.

Žymos: , ,
  • Dalintis
  • Facebook
  • Twitter
Griežtai draudžiama santarvė.lt paskelbtą informaciją kopijuoti ir platinti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitaip ją naudoti neturint raštiško leidėjų sutikimo. Turinio naudojimo taisyklės.

Paskutiniai komentaraivisi komentarai

Nėra komentarų. Būk pirmas parašęs!

Tavo komentaras

*

Už šmeižiančius, asmens garbę ir orumą įžeidžiančius, tautinę ar kitokią neapykantą skatinančius komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę skaitytojai, kurie įstatymų nustatyta tvarka gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn.

Informuojame, kad parašius komentarą būtina įvesti saugos kodą, kuris pateikiamas ryškesnėmis raidėmis. santarvė.lt pasilieka teisę šalinti skaitytojų komentarus, nesusijusius su straipsnio tema, įžeidžiančius bei šmeižiančius asmenis arba reklamuojančius komercines organizacijas.

Populiariausios paieškos frazės: Algirdas Butkevičius, avarija, futbolas, gaisras, konkursas, krepšinis, nuomonė, nuomonės, orai, paroda, policija, rinkimai, savaitės tema, Seda, Seimas, skaitytojo naujiena, smurtas, sodininko skiltis, sveikata, taryba, vagystė, vagystės, Viekšniai, šisbeitauskas, Židikai. reklama, Mažeikiai, Mažeikių rajonas, mazeikiuose, santarve, mokinių registras, tatuiruotes, medaus kaina, mazeikiu darbo birza, auksinis usas, mažeikiuose, kalediniai papuosimai, mano sparnai, parkinsono liga, tattoo ant rankos, amandas paulauskas, vytautas lalasstorosios zarnos vezys, danieliaiskydliaukes vezys, filomena taunytė, logopedai, pieno tyrimai zemaitijos pienas, biodujos.
' + '');