Gardino lietuviai kuria savo mažą pasaulį

Svetlana Bielinskaja ne tik parodė Gardino lankytinas vietas, bet ir papasakojo apie lietuvių bendruomenės veiklą. Arūno JARMOŠKOS nuotr.

Gardine (Baltarusijoje) veikiančios lietuvių visuomeninio susivienijimo „Tėvynė“ narės Svetlanos Belinskajos teigimu, lietuviai čia turi mažą savo pasaulį – bendrauja, mini Lietuvai svarbias datas, organizuoja renginius. Baltarusijoje gyvenantiems vaikams suteikta galimybė pramokti lietuvių kalbos ir rašto, pažinti lietuvišką kultūrą.

Teko gyventi Lietuvoje

Su S. Belinskaja, puoselėjančia lietuvybę, „Santarvė“ susipažino ekskursijos į Gardiną metu – energija tryškinti moteris buvo mūsų gidė. Ji ne tik supažindino su svarbiausiais lankytinais objektais, bet ir papasakojo apie lietuvių bendruomenės gyvenimą.
Lietuviškai puikiai, tik šiek tiek su akcentu kalbanti Svetlana yra gimusi Gardine. Jos tėvai susipažino gyvendami gretimuose Lietuvos ir Baltarusijos pasienių kaimuose. Mama gydytoja, ji yra baigusi Gardino medicinos institutą, tėtis buvo kariškis. Tad nieko keisto, kad šeimai ne kartą teko keisti gyvenamąją vietą. Taip ji kurį laiką buvo apsistojusi ir Lietuvoje, Ukmergėje.
Svetlana pasakojo, kad ten mokyklą ji lankė iki keturiolikos metų, todėl be jokio vargo išmokusi lietuvių kalbą. Be to, gyvenant Lietuvoje, ir šeimoje buvo kalbama ir rusiškai, ir lietuviškai. Turėjusi daug draugų lietuvaičių.

Istorikė tapo ir gide

Pradėjus byrėti sovietinei sistemai, 1996 metais S. Belinskajos šeima grįžo į Baltarusiją. Svetlana įstojo į universitetą ir tapo diplomuota istorijos mokytoja. Kaip pati sako, studijuojant įgytos žinios padeda ir dirbant gide, kuria tapo prieš porą metų.
Moteris džiaugiasi tokiu savo pasirinkimu, nes turinti galimybę dažnai bendrauti lietuviškai. Kai Gardino sričiai buvo panaikintas vizų režimas, ekskursijų iš Lietuvos – tik spėk suktis. Darbas gide verčia sužinoti kuo daugiau istorijos apie lietuvių gyvenimą šitame krašte.
Du vaikus auginanti moteris su sutuoktiniu, kuris yra ukrainietis, kalba rusiškai, tačiau su vaikais bando kalbėti ir lietuviškai. Tam labiau pasiduoda tik penkiolikmetis sūnus Dmitrijus, kurį, kai jam buvo dvylika metų, tėvai išsiuntė mokytis į Vilniaus lietuvių namus. Tačiau po pusantrų metų jį susigrąžino į Gardiną, nes pastebėjo, kad tokį paauglį palikti be tėvų kontrolės rizikinga.
„Dažnai girdžiu klausimą, kas aš esu: lietuvė, baltarusė, lenkė? Kai manęs to klausia, atsakau – esu šios žemės gyventoja“, – šypsosi moteris.

Mokosi ir moko kitus

S. Belinskaja neturi atsakymo, iš kur tas didelis jos patriotiškumas Lietuvai, potraukis puoselėti lietuvybę, jos kultūrą. „Nežinau atsakymo, ir tiek. Tik žinau, kad man patinka tai, ką darau“, – spinduliuoja pašnekovė.
Supratusi, kad ilgą laiką gyvendama Lietuvoje ji praranda kalbos įgūdžius, moteris nusprendė Lietuvos edukologijos universitete studijuoti lietuvių kalbą ir literatūrą. Liko išlaikyti tik tris egzaminus, bet taip susiklostė aplinkybės, kad studijas teko nutraukti.
Moteris neatmeta galimybės prie jų kada nors grįžti. O dabar kalbos dalykus tobulina daug skaitydama ir mokydama kitus.
Svetlana prieš penkerius metus tapo sekmadieninės lietuviškos mokyklėlės mokytoja – vaikus moko lietuvių kalbos ir etnokultūros. Šiais metais mokyklėlę lanko keturiolika vaikų, kurie suskirstyti į tris grupes: nuo penkerių iki aštuonerių, nuo devynerių iki dvylikos ir nuo trylikos iki penkiolikos metų amžiaus.

Pasitelkia žaidimus

S. Belinskaja pasakojo, kad nėra lengva vaikus išmokyti lietuvių kalbos pagrindų. Jų tėvai lietuviškai beveik nekalba, anūkus į mokyklėlę atveda močiutės.

Iš Lietuvos atvykstantys ekskursantai mėgsta fotografuotis prie lietuvių dovanotos Vytauto Didžiojo, kurio vardas ten ir įrašytas lietuviškai, skulptūros. Arūno JARMOŠKOS nuotr.

„Močiučių vardai – Onutė, Marytė, Birutė, o jų anūkų jau Maša, Daša, Fieda“, – replikavo mokytoja.
Svetlana sakė, kad sunkiausia yra dirbti su tik pradedančiais lankyti mokyklėlę, kurie net rusiškai dar gerai nekalba. Svarbiausia esą vaikus sudominti, kad jie bent norėtų eiti į mokyklėlę. Pažinti pasaulį „lietuviškai“ stengiamasi žaidžiant, dainuojant, piešiant. Pavyzdžiui, spalvų pavadinimai įsimenami… dažant margučius.
„Su vaikais sukūrėme eilėraštį apie Lietuvą, vaizdo filmuką, kuriame įamžinome mieste esančias „lietuviškas vieteles“. Vaikai žino Lietuvos trispalvę, Vytį“, – apie vaikų ugdymą kalbėjo su jais dirbanti moteris.
Kodėl tad vaikams prireikia lietuviškos mokyklos? Svetlanos teigimu, tėvai vaikams nori geresnio gyvenimo – kasmet iš Gardino lietuviškos sekmadieninės mokyklos mokytis į Vilniaus lietuvių namus išvyksta bent po vieną vaiką. Vėliau jiems atsiveria galimybė studijuoti Lietuvoje, įgyti specialybę, susirasti čia darbo.

Nepamiršta lietuviškų švenčių

Sekmadieninėje mokyklėlėje veikia ir suaugusiųjų grupė. Juos moko iš Druskininkų atvykstantis mokytojas Jonas Jančiulis. Mokyklą lankantys vaikai ir tėvai turi ir bendrų užsiėmimų, drauge dalyvauja lietuvių visuomeninio susivienijimo „Tėvynė“, vienijančio beveik aštuoniasdešimt žmonių, organizuojamuose renginiuose.
Gardino lietuviai, kaip ir visa Lietuva, liepos šeštosios vakarą giedą „Tautišką giesmę“. Ankstesniais metais rinkdavosi prie miesto širdyje esančio Vytauto Didžiojo paminklo. Prie jo paminėdavo ir kitas svarbias Lietuvai datas. Tačiau šiemet, pasikeitus tvarkai, susibūrimams viešoje vietoje reikalingi leidimai, už kuriuos dar reikia ir mokėti.
Šiemet lietuvių bendruomenė leidimo liepos 6-ąją rinktis prie Vytauto Didžiojo paminklo negavo ir dėl to, kad vietos valdžia pasakė, jog pirmiau reikia sutvarkyti, restauruoti paminklą.
Pinigų lietuvių bendruomenė neturi, tai neaišku, kada tai bus padaryta.
Lietuvių visuomeninis susivienijimas „Tėvynė“ yra įsikūręs Gardino centre esančiose patalpose. Tad šiemet čia ir rinkosi giedoti „Tautišką giesmę“. O jau kitą dieną „Tautišką giesmę“ kartu su į Gardiną atvykusiu Vilniaus arkikatedros Didžiuoju choru giedojo Gardino Šv. Pranciškaus Ksavero (Jėzuitų) bažnyčioje.

Dalyvauja tautų festivalyje

S. Bielinskaja pasakojo, kad pati gražiausia šventė, suteikianti galimybę pristatyti savo tautą, yra kas dveji metai organizuojamas Baltarusijos respublikinis tautinių mažumų festivalis. Praėjusiais metais toks festivalis vyko dvyliktą kartą.
Svetlanos duomenimis, Baltarusijoje gyvena šiek tiek per keturiasdešimt tautų. Festivalis prasideda eisena, kuri jungia daugiau kaip du tūkstančius dalyvių. Eisenoje vieni šoka, kiti dainuoja, dar kiti groja ar kitaip į save atkreipia dėmesį.
Vėliau vyksta tautų pasirodymai – gausiai susirinkusiems svečiams šokiais ir dainomis pristatoma tos tautos kultūra ir papročiai. Festivalyje dalyvaujančius tautos įsirengia savo „kiemelius“, kur taip pat pateikiama nemažai informacijos apie tą tautą, tradiciniais patiekalais, arbata vaišinami į jį užsukę svečiai. Lietuvių „kiemelis“ būna vienas iš išradingiausių.
Pvykusiame festivalyje pasirodymus surengė ir ansambliai iš Alytaus, Kėdainių, Marijampolės, skambėjo ir kanklių muzika. Toks festivalis, į kurį suvažiuoja nemažai turistų iš Lietuvos, vyks ir kitais metais.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

*

scroll to top