- Mažeikiai, naujienos, žinios – Santarvės laikraštis, santarve.lt - http://www.santarve.lt -

Į gimtąjį kraštą trumpam sugrįžo Antano Lipskio darbai

Danutė Einikienė sako, jog A. Lipskio sukurti eilėraščiai liudija, jog jis buvo giliai mąstantis žmogus. Autorės nuotrauka

Mažeikių muziejuje pristatyta ir iki birželio 30 dienos veiks tapybos darbų paroda „Antano Lipskio kūrybos palikimas Žemaitijai“.
Iš Mažeikių rajono kilusio gydytojo, menininko, visuomenės veikėjo tapybos darbų kolekciją saugo Plungėje įsikūrusio Žemaičių dailės muziejaus fondai. Muziejaus atstovai įsitikinę: glaudus muziejų bendradarbiavimas keičiantis parodomis – didesnė galimybė visuomenei susipažinti su menininkų kūrybiniu palikimu.

Artimiausi pasirodo vėliausiai

Mažeikių muziejus po rekonstrukcijos lankytojams duris atvėrė prieš trejus metus. Pasak jo direktoriaus Vaidoto Balzerio, susiklostė tradicija, kad kasmet sulaukiama draugų – kitų šalies muziejų fonduose saugomų eksponatų parodų. Mažeikiuose jau vyko iš tolesnių Lietuvos vietų – Alytaus, Rokiškio, Vilniaus muziejų – atvežtos parodos.
Šį pavasarį į muziejų atvežti iš mūsų rajono, Čekų kaimo, kilusio A. Lipskio tapybos darbai.
255 paveikslų kolekciją, jo sukurtas skulptūras ir kitus dailininko asmeninius daiktus artimieji patikėjo saugoti Žemaičių dailės muziejui.

Daug žemaičių menininkų

Plungės Oginskių rūmuose įkurto Žemaičių dailės muziejaus vadovas Alvydas Bakanauskas sako, jog šiandieniniai muziejai vieni su kitais aktyviai bendradarbiauja, dalijasi parodomis.
„Pas mus pernai buvo eksponuojama Mažeikių muziejuje saugomų Prano Gailiaus piešinių paroda. Dabar mes džiaugiamės galėdami mažeikiškiams parodyti A. Lipskio kūrybą“, – kalbėjo svečias.
Pasak A. Bakanausko, Lietuvoje gyveno ir kūrė labai daug menininkų, kilusių iš Žemaitijos. Plungiškiai muziejininkai turi sąrašą, kuriame – per 160 profesionalių žemaičių tapytojų, skulptorių, tekstilininkų pavardžių.
Pagal šį sąrašą kaupiami muziejaus fondai, rengiamos žemaičių menininkų darbų parodos.

Gydytojas, dailininkas, poetas, visuomenės veikėjas Antanas Lipskis gimė ir augo Čekų kaime. Nuotr. iš Merkelio Račkausko gimnazijos archyvo

Gabus nuo vaikystės

A. Lipskis gimė 1917 metų kovo 24 dieną netoli Viekšnių esančiame Čekų kaime. Jis augo ūkininko šeimoje drauge su dviem broliais ir seserimi.
„Reikia pasakyti, kad A. Lipskio vaikystė įspūdingesnė nei kitų vaikų tuo, jog jis buvo gabus dailei. Nuo mažens jis visada būdavo su teptuku rankose, o paauglystėje pinigų užsidirbdavo tapydamas dekoracijas parapijos namuose rengiamiems spektakliams“, – būsimojo dailininko biografijos faktus vardijo Žemaičių dailės muziejaus vyriausioji fondų saugotoja Danutė Einikienė.
Kiek praaugęs A. Lipskis pradėjo mokytis tuometėje Mažeikių gimnazijoje. Baigęs šeštą gimnazijos klasę jis buvo atsidūręs Telšių kunigų seminarijoje. Tačiau seminarijos mūro sienos piešti mėgusiam, eiles kūrusiam jaunuoliui buvo per ankštos. Tad jis 1940 metais Kaune pradėjo studijuoti mediciną. Po ketvirtojo kurso A. Lipskis išvyko mokslų tęsti į Vokietiją. Ten įgijo medicinos daktaro laipsnį.
D. Einikienė sakė nežinanti, kodėl iš kaimo Žemaitijoje kilęs A. Lipskis rinkosi tarp kunigystės ir medicinos, kodėl vis tik apsisprendė būti gydytoju.
„Gal ir galima rasti sąsajų. Vienu atveju gydomos žmogaus sielos ligos, kitu – kūno ligos“, – samprotavo muziejininkė.

Paveiksluose – gyvenimo džiaugsmas

Vėliau gydytojas persikėlė gyventi ir dirbti į Jungtines Amerikos Valstijas. Ten vertėsi privačia medicinos praktika. Kad ir kur buvo, kur dirbo, visada su savimi turėdavo molbertą, teptukų, dažų. Rengdavo savo paveikslų parodas, mokėsi tapybos iš kitų lietuvių dailininkų. Be to, rašė eilėraščius, priklausė JAV Lietuvių rašytojų draugijai.
A. Lipskio tapyboje dominuoja spalvos. Jis mėgo raudonus, mėlynus, geltonus atspalvius.
„Dailininko tapyba lyg nesibaigiantis gyvenimo šokis – linksmas, teatralizuotas. Toks, kuriame daug muzikos, judesio, moteriško žavesio ir grožio. Būdamas gydytoju ir kasdien susidurdamas su mirtimi jis turbūt vertino gyvenimą ir juo džiaugėsi“, – mintimis dalijosi D. Einikienė.