Reklama

Į Sibirą sugrįžta sapnuose – ten kur gyventa, mokytasi ir mylėta(0)

Danutė Želvienė su likimo draugu – tremtiniu Alfonsu Adeikiu ant Šatrijos kalno. Nuotr. iš asmeninio archyvo

Aštuntą dešimtį įpusėjusi ir daugiau nei keturiasdešimt metų Mažeikiuose gyvenanti Danutė Želvienė dešimt vaikystės metų praleido Sibire.
1948-aisiais gegužės mėnesį Venckų šeima: tėveliai Pranciškus ir Liudvika, šešerių metų Danutė ir jos vyresnieji broliai Vytautas ir Zigmas – į tremtį keliavo iš Mitkaičių kaimo Telšių rajone. Tik pats vyriausiasis brolis Stasys liko Lietuvoje, nes tuo metu jo nebuvo namuose.
Danutė iki šiol nežino, kodėl jos šeima buvo ištremta, nes Venckai nebuvo itin turtingi – turėjo tik 25 hektarus žemės.

Pagalvojo, kad tai – žaidimas

„Santarvės“ pašnekovė tvirtino: tremties dieną – 1948-ųjų gegužės 22-ąją – ji prisimenanti kaip šiandien. Mergaitės lova stovėjo šalia lango ir ji pirmoji pajuto nekviestų svečių beldimą.
Vos šešerių sulaukusi mergaitė atsistojo, įrėmė nosį į lango stiklą ir žiūrėjo į auštančio ryto apšviestą kiemą, kur vaikščiojo per pečius šautuvus persimetę stribai. Tada jai svetimi vyrai neatrodė baisūs, nes ji manė, kad vyksta žaidimas.
„Vyresnieji broliai dažnai žaisdavo karą. Visokius pagalius persimesdavo per petį ir įsivaizduodavo, kad tai yra šautuvai. Todėl ir aš pamaniau, kad kieme tiesiog vyksta žaidimas“, – pasakojo Danutė.

Liepė susirinkti daiktus

Pasak Danutės, jų šeimai pasitaikė gana humaniški stribai, bent taip ji nusprendžia prisiminusi mamos pasakojimą.
Mama griebė Danutę ir atsisėdo į vežimą, dukrą laikė stipriai apkabinusi. Tėvui liepė nueiti pakinkyti arklį.
Vienas iš nekviestų rytinių svečių priėjo prie Liudvikos ir paragino ne sėdėti, o pasiimti kuo daugiau įvairių daiktų, maisto – visko, ko gali prireikti ilgoje kelionėje. Mama jam atsakiusi: „O kam? Juk vis tiek iki pirmo miško nuvešit ir sušaudysit!“
Vyriškis pasakė, kad niekas jų nešaudys, ir pats nuėjęs į namą ant grindų patiesė antklodę, o ant jos ėmė mesti viską, ką tik rado spintose, stalčiuose. Paskui surišo didelį ryšulį, o tėvui liepė nueiti į svirną – pasiimti mėsos ir duonos.
Danutė prisiminė: mama dar paprašiusi ūkio darbus padėjusio dirbti Kazio nueiti į klėtį – pasemti žirnių, supilti į maišą ir atnešti. Taip jis ir padarė. Tik vėliau, jau važiuojant traukiniu į Sibirą, paaiškėjo, kad Kazys paėmė ne žirnių, o grūdų mišinio gyvuliams.
Po dešimties metų, kai Danutės šeima sugrįžo atgal į Mitkaičius, mama to paties žmogaus paklausė, ar jis nepaspringo bevalgydamas jų žirnius…

Šaudė į bėgančius

Venckų šeima buvo nuvežta į Telšių geležinkelio stotį, kur tremiamųjų laukė gyvuliniai vagonai.
„Kai buvome sugrūsti į vagonus, mama pro plyšį pamatė, kad netoliese vaikšto vyriausiasis brolis. Todėl ji pradėjo šaukti „Stasy, bėk, bėk, kad tavęs neišvežtų“, – prisiminė Danutė.
Brolis taip ir liko Lietuvoje. O jo šeimos kelias į Sibirą truko kelias savaites – iki birželio vidurio.
„Gerą savaitę, kol neprivažiavome Uralo kalnų, traukinys stodavo itin retai. Jei jau žmonės nebegalėdavo tverti, pradėdavo šaukti, tai mašinistai stabtelėdavo kur nors ant plyno lauko. Sustojusį traukinį apsupdavo sargyba. Tada žmonėms leisdavo išlipti iš traukinio atlikti gamtinius reikalus – tai darydavome čia pat, palindus po vagonais. Vieni kitų net nebesigėdydavome“, – pasakojo tremtinė.
Danutė prisimena: buvo tokių, kurie pasinaudodavo proga ir bandydavo bėgti, tačiau nesėkmingai – juos pakirsdavo kulkos.

Dalijosi maistu

Traukinyje dėl maisto itin didelių problemų nekilo – visi po truputį dalydavosi tuo, ką spėjo iš namų pagriebti prieš išvežant. Žinoma, nepersivalgydavo, bet tam kartui alkį numalšinti užtekdavo. Danutė tik prisimena: labiausiai ji tuomet norėjo šviežio pieno.

Danutė su vyresniaisiais broliais Vytautu ir Zigmu džiaugėsi naujuoju pirkiniu – pirmuoju motociklu. 1954 m. kovo 13 d. Nuotr. iš asmeninio archyvo

„Labai mėgstu pieną net iki šiol. O tuomet buvau dar vaikas, nesupratau, kodėl negaunu taip norimo ir mėgiamo pieno“, – kalbėjo Danutė.
Pasiekus Uralo kalnus, traukinys, vežęs Danutės šeimą, pradėjo stoti vis dažniau. Iš kiekvieno vagono paskirti vyrai eidavo į specialias virtuves ir parnešdavo neaiškios kilmės kruopų košės. Danutė sakė labai jos nemėgusi.

Sutiko svetingai

Po kelių savaičių kelionės Venckai pasiekė Krasnojarsko kraštą ir geležinkelio stotį „Tynskaja“. O dar po kelių dienų visi buvo susodinti į sunkvežimius ir išvežti į Ust Tungušo kaimą.
Atvykėlius pasitiko smalsios vietinių gyventojų akys. Jiems buvo pasakyta, kad atvežtieji yra banditai ir nusikaltėliai. Tačiau netrukus tiesa paaiškėjo, nes visi pamatė, kad iš sunkvežimių lipa šeimos su mažais vaikais…
Tada vietinės moterys pradėjo nešti butelius, pilnus pieno. Juos dalijo tremtinėms, sakydamos „dietiam“ – vaikams. Vėliau paaiškėjo, kodėl taip šiltai ir svetingai buvo priimti lietuviai tremtiniai.
Šis kaimas buvo labai senas, o gyventojai – rusų tremtiniai ir jų palikuoniai. Jie čia buvo ištremti po 1917-ųjų revoliucijos.
„Manau, patys būdami tremtiniai ar jų vaikai ir anūkai, jie mus suprato, užjautė ir labai padėjo“, – kalbėjo Danutė.

Kūrėsi greitai

Ust Tunguše buvo daug apleistų pastatų, kas kur galėjo, tas ten prisiglaudė. O vos tik išaušus pirmajam tremties rytui, lietuviai vyrai sudarė brigadas ir pradėjo tvarkytis. Per vasarą jie pastatė naują mokyklą ir vadinamąjį klubą. Klubo pastatą padalino į dvi dalis. Vienoje dalyje buvo salė, o kitoje įrengė vaikų darželį. Vaikų buvo nemažai, o tėvams reikėjo dirbti.
Danutės tėvas su vyresniuoju Vytautu dirbo miškuose – į specialius indelius varvindavo pušų sakus, mama tuos indelius nešiodavo ir pildavo į kitas talpas, kurios būdavo išvežamos. Už šį darbą būdavo mokamas piniginis atlyginimas. Jaunesnysis brolis Zigmas ganė kaimo karves.
Dar tą pačią vasarą, kai lietuvius atvežė į Ust Tungušą, Danutės tėvas nuėjo į gretimą kaimą už 3 kilometrų ir nusipirko karvę. Netrukus namuose atsirado ir daugiau gyvulių, pradėjo kriuksėti kiaulės, kudakuoti vištos.
Šeima apsigyveno viename dideliame kambaryje, kur tilpo viskas – ir miegamasis, ir valgomasis, ir net vyresniojo brolio kaime įsigytas pirmasis dviratis, o vėliau ir motociklas.
„Be galo didžiavausi broliu, kad jis nusipirko naują dviratį, tokio net vietiniai gyventojai rusai neturėjo. Be to, pati reguliuodavau ir spręsdavau, kuriuos kaimo vaikus brolis gali pavažinėti“, – šypsojosi Danutė.

Lietuvių kalbos nedraudė

Danutės šeima tarpusavyje kalbėjo lietuviškai, o kitur kaime ir vietinėje mokykloje skambėjo tik rusų kalba. Todėl iš pradžių buvo sunku. Danutė prisiminė kaimynystėje gyvenusią rusę mergaitę Tomą, kuri ateidavo ir ją išsivesdavo į savo namus.
„Ji tiesiog ateidavo, paimdavo mane už rankos ir be žodžių nusivesdavo į savo namų virtuvę, kur ant stalo būdavo pastatytas iš beržo tošies padarytas pusantro litro bidonėlis, pripiltas pieno. Ji man aliuminiu puodeliu pasemdavo pieno ir duodavo atsigerti. O tada vėl paėmusi už rankos vesdavosi į kiemą ir, pasodinusi ant sūpuoklių, supdavo. Supdama Toma man vis kažką pasakodavo rusų kalba, bet aš nieko nesuprasdavau, tik šypsodavausi“, – prisiminė Danutė.
Tremtinių vaikams pradėjus lankyti pradinę rusų mokyklą, kalbėti lietuviškai nebūdavo draudžiama – per šventes netgi buvo skatinama ką nors papasakoti lietuviškai, parodyti tautinius šokius ar žaidimus.

Prašė pasilikti

Ust Tunguše Venckai pragyveno apie šešerius metus, tuomet išsikėlė į Dmitrevką – kaimą, esantį už kelių kilometrų. Čia gyvenimo sąlygos buvusios geresnės: šeima turėjo du kambarius, buvo daugiau erdvės. Dmitrevkoje jie pragyveno dar ketverius metus.
Danutė, tėvo paprašyta, pradėjo rašyti prašymus dėl galimybės grįžti į Lietuvą. Netrukus Venckų prašymas buvo patenkintas. Moteris prisimena: tėvas juokavęs, kad iš Lietuvos išvežė veltui ir prieš norą, o grįžtant savo noru jau ir susimokėti reikia…
„Vietiniai gyventojai ragino mus pasilikti, sakė, kad, grįžus į Lietuvą, bus tik blogiau, kad niekas mūsų ten nelaukia. Kai atvažiavo mašina mūsų išvežti, visas kaimas, daugiausia rusai atėjo išlydėti ir eglišakėmis apipynė sunkvežimį. Labai gailėjosi, kad išvažiuojam“, – prisiminė buvusi tremtinė.

Grįžo ne visi

Į Lietuvą Danutė grįžo su tėvais ir vyresniuoju broliu Zigmu. Brolis Vytautas liko Sibire, nes ten sukūrė šeimą – vedė ukrainietę. Zigmas gimtojoje šalyje taip pat neužsibuvo – atitarnavęs armijoje, grįžo į Sibirą, kur vedė Vytauto žmonos seserį. Praėjus dar keleriems metams, abu broliai su šeimomis bei uošviais grįžo į Lietuvą ir apsigyveno Naujojoje Akmenėje.

Pirmoji Venckų šeimos nuotrauka Sibire. 1949 m. kovo 15 d. Nuotr. iš asmeninio archyvo

Vyriausias Danutės brolis Stasys per tą laiką, kai šeima buvo ištremta, šaknis įleido Klaipėdoje ir laiškais palaikė ryšį su artimaisiais.
Danutė prisimena: grįžimas į Lietuva nebuvo toks džiaugsmingas, kokio tikėtasi. Laukė nemažai išbandymų. Venckams savotiškai pasisekė, nes jie turėjo galimybę apsigyventi Mitkaičiuose – savo senuosiuose namuose, tik be jų tame pačiame name gyveno dar trys šeimos…

Nebuvo džiaugsminga

Grįžus namo, daug ko reikėjo mokytis iš naujo. Danutė nepabūgo ir būdama devintokė mokslus tęsė lietuviškoje mokykloje, nors iki tol visko mokėsi rusų kalba.
Per trejus metus ji pasivijo bendraklasius ir vienuoliktą klasę baigė su bendraamžiais, laikė ir lietuvių kalbos egzaminus.
Tremtinės dalia Danutę persekiojo visą gyvenimą, bene skaudžiausiai atsiliepė tada, kai jai nebuvo leista stoti mokytis ir dirbti mokykloje rusų kalbos mokytoja. Atsakingi asmenys pasakė: „Tokiems žmonėms negalima patikėti auklėti jaunąją kartą“.
Vėliau Danutė pripažino: gal ir gerai, kad taip nutiko, nes ėmė abejoti, ar būtų galėjusi dirbti mokytoja. Ji save atrado skaičių pasaulyje – tapo buhaltere. Vėliau ištekėjo už savo likimo draugo Petro, su kuriuo Sibire gyveno kaimynystėje. Tačiau santuoka nenusisekė – po dešimties metų pora išsiskyrė. Danutė liko viena su dukrele. Netrukus jos gyvenime pasirodė kitas vyriškis – iš Pikelių kilęs Aleksandras. 1973 metais su juo Danutė ir atvyko gyventi į Mažeikius. Susilaukė sūnaus.
Su Aleksandru moteris gyveno 20 metų – iki pat jo mirties. Šiandien Danutės dienas praskaidrina anūkai.

Aplanko sapne

Danutė prisipažino, kad ir dešimtmečiams prabėgus ji vis prisimena vaikystę, Sibire praleistas dienas. Dažnai sapnuojanti anuos laikus, vietas.
Prisimena, kaip, spaudžiant daugiau nei 30 laipsnių šalčio, žaisdavo lauke, kol pabaldavo nosis ir skruostai. Bet ir tai vaikų nesustabdydavo, patrindavo nušalusias vietas sniegu ir toliau siusdavo. Moteris sakė iki šiol tebejaučianti patirpusių, į didelius gabalus sušokusių saldainių skonį arba mamos suvirtas uogas be cukraus, kurias laikydavo beržinėse statinaitėse. Žiemą pakabindavo jų į dubenėlį ir jau pervirdavo jas su cukrumi. Tai būdavęs skanumas…
„Cukraus tais laikais gaudavom nedaug. Tėtis jo parnešdavo dideliais gabalais, jis būdavo melsvo atspalvio. Viso mums neatiduodavo, atskeldavo tik po gabaliuką. Tik daug vėliau, kai tėtis pradėjo dirbti parduotuvėje, gaudavome pasmaguriauti šokoladinių saldainių, kurie tiesiog tirpdavo burnoje“, – vaikystės prisiminimams šypsojosi Danutė.

Tags: ,
  • Dalintis
  • Facebook
  • Twitter
Griežtai draudžiama santarvė.lt paskelbtą informaciją kopijuoti ir platinti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitaip ją naudoti neturint raštiško leidėjų sutikimo. Turinio naudojimo taisyklės.

Paskutiniai komentaraivisi komentarai

Nėra komentarų. Būk pirmas parašęs!

Tavo komentaras

*

Už šmeižiančius, asmens garbę ir orumą įžeidžiančius, tautinę ar kitokią neapykantą skatinančius komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę skaitytojai, kurie įstatymų nustatyta tvarka gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn.

Informuojame, kad parašius komentarą būtina įvesti saugos kodą, kuris pateikiamas ryškesnėmis raidėmis. santarvė.lt pasilieka teisę šalinti skaitytojų komentarus, nesusijusius su straipsnio tema, įžeidžiančius bei šmeižiančius asmenis arba reklamuojančius komercines organizacijas.

Populiariausios paieškos frazės: avarija, Buy, Cheap, futbolas, gaisras, krepšinis, nuomonė, nuomonės, Online, orai, Order, paroda, Pills, policija, Purchase, savaitės tema, Seda, Seimas, skaitytojo naujiena, smurtas, sodininko skiltis, sveikata, vagystė, Viekšniai, šisbeitauskas. reklama, Mažeikiai, Mažeikių rajonas, mazeikiuose, santarve, mokinių registras, tatuiruotes, medaus kaina, mazeikiu darbo birza, auksinis usas, mažeikiuose, kalediniai papuosimai, mano sparnai, parkinsono liga, tattoo ant rankos, amandas paulauskas, vytautas lalasstorosios zarnos vezys, danieliaiskydliaukes vezys, filomena taunytė, logopedai, pieno tyrimai zemaitijos pienas, biodujos.