Reklama

Kultūra, Sportas, Žmonės | 2018-05-26 13:35 | Autorius:
Versija spausdinimui

Iš Sedos kilusiai krepšininkei sportas – savotiška priklausomybė(0)

1966 m. Sedos vidurinės mokyklos mergaičių krepšinio rinktinė – Lietuvos čempionė – su mokyklos berniukų rinktinės krepšininkais. Stovi iš kairės į dešinę – Julius Šakys, Antanas Brasas, Antanas Šakys, Vytautas Vitalis, Paulius Efišovas, Algimantas Riauka. Vidurinė eilė iš k. į dešinę – Rita Rimdžiutė, Stefa Razgutė, Vida Kvietkauskaitė, Elena Riazanovaitė, Genovaitė Riazianovaitė, Janina Pocevičiutė. Tupi iš kairės į dešinę – Ramutis Šetkus, Regina Videikaitė, Genovaitė Gedrimaitė, Danutė Povilavičiutė, Stasys Kaupys. Nuotr. iš asmeninio albumo

Sena nuotrauka, kurioje sediškės krepšininkės – 1966 metų Lietuvos čempionės, paskatino surasti bent vieną tų laikų sportininkę, kuri iš sporto „duoną valgė“. Pasisekė. Kalbinu vieną iš jų – Vilniuje gyvenančią, žymią Lietuvos krepšininkę Stefą Razgutę-Pekarskienę.
–Esate kilusi iš Nausodės kaimo, baigusi Sedos vidurinę mokyklą. Tai vaikystės ir žaliai žalios jaunystės metai. Kaip juos prisimenate?
– Daugiausiai prisiminimų iš mokyklos. Įsiminė ėjimas pėsčiomis apie tris kilometrus, o paskui atgal. Žiemos buvo gilios ir gana šaltos. O apavas ir apdaras ne visai metų laiką atitinkantis… Grįžus iš mokyklos dar reikėdavo padėti ir namų ruošos darbus apeiti.
Mano tėveliai labai anksti mirė: tėvelis, kai man buvo treji metai, mamos netekau, kai dar neturėjau septynerių. Abu tėvai mirė dėl širdies ligos.
Su pora metų jaunesniu broliu augom pas senelius iš mamos pusės. Kartu gyveno mano mamos sesuo su šeima. Iš viso augome septyni vaikai. Aš buvau vyriausia, todėl man teko daugiausiai dirbti. Iki ketvirtos klasės dažnai sirgdavau, matyt, peršaldavau.
Netoliese gyveno kaimynai, su kurių vaikais vasaros vakarais žaisdavome kvadratą, kartais net iki vidurnakčio. Taip ir bėgo vaikystės vasaros. Kaip ir visų kaimo vaikų: padarai ruošos darbus ir prie žaidimų.
Mano močiutė buvo labai religinga ir varydavo į bažnyčią, o tais laikais bijojai, kad kas nepamatytų. Keldavausi labai anksti ir eidavau į pačias pirmąsias Mišias.
–Ar dar likę kas nors gimtuose kraštuose, ar tik Grūstės kapinėse gulintys artimieji kviečia aplankyti? Ar dažnai būnate gimtinėje?
–Sedoje iš giminaičių nieko nėra likę. Kaimas, užėjus melioracijai, buvo visas iškeldintas, dabar ten tik laukai, vos kelios sodybos. Atvažiuoju retai, nes per vasaras visą laiką išvažiuoju: vis dar su varžybomis arba pas dukrą į Čikagą.
Kapinėse buvau 2016 metais. Šią vasarą vėl išvykstu į Čikagą pas dukrą.
–Pereikime prie krepšinio. Juk tada, kai mokėtės, ir dabar Sedoje ta pati maža sporto salė, bet reikia manyti, kad joje gavote supratimą apie krepšinį ir panorote jį žaisti. Nausodėje juk dar nebuvo mados, kad vaikai įsirengtų sporto aikštelę, o gal buvo? Kas jus mokė krepšinio?
– Su kamuoliu draugauti pradėjau anksti, žaisdavau žaidimus, kuriuos pati sugalvodavau. Penktoje klasėje iš kaimynų parsinešiau vilkinį šuniuką, kuris man vėliau buvo didžiulis pagalbininkas. Su juo bėgiodavau, kitaip sakant, treniruodavausi.
Kai mokiausi penktoje klasėje, mano kūno kultūros mokytoja Birutė Ulbienė, kuriai esu be galo dėkinga, pakvietė į krepšinio treniruotę. Nuo tada ir prasidėjo mano pažintis su krepšiniu. Paskui šeštoje klasėje močiutė man neleido lankyti krepšinio. Net mokytoja buvo atvažiavusi į namus pasikalbėti.
Septintoje klasėje mus pradėjo treniruoti kūno kultūros mokytojas Jonas Marcinkus. Buvo nepaprastai griežtas ir reiklus. Buvau aštuntoje klasėje, mūsų mokyklos komanda pateko į respublikos mokyklų finalines varžybas, kurios vyko Marijampolėje (tada Kapsukas) ir ten mūsų komanda pirmą kartą tapo respublikos vidurinių mokyklų čempionėmis. Tai buvo 1964 metais. Tais pačiais metais J. Marcinkus išsikėlė iš Sedos į Klaipėdą, o į mokyklą atėjo Juozas Žiaukra. Jis buvo geras specialistas, taip pat iš mūsų daug reikalaudavo. Ne paslaptis, kad mums teko būti ir krepšininkėmis, ir rankininkėmis, ir lengvaatletėmis. Atstovaudamos mokyklai važiuodavome į visas varžybas.
Treneris mus treniruodavo net per ilgąją pertrauką. Didelis krepšinio entuziastas buvo ir mokyklos direktorius Justinas Paulauskas. Mes respublikos čempionėmis tapome 1965 m. ir 1966 m.
Net su rankiniu buvome patekusios į finalines varžybas.
Aštuntoje klasėje buvau pakviesta į Lietuvos moksleivių rinktinę. Važiuodavau į sporto stovyklas, kur taip pat reikėdavo sunkiai dirbti. Sedoje tuo metu neseniai buvo pastatyta nauja mokykla, todėl mums atrodė, kad salė tikrai gera. Kai nuvažiuodavome žaisti į kitas mokyklas, salės ten buvo prastesnės, o aplinkui neturėjome stiprių varžovų. Žaisdavome ir su vaikinais, taip įgydamos daugiau patirties.
Treneris J. Žiaukra negailėjo nei savo laiko, nei energijos. Mane buvo išmokęs metimo kabliu. Aš be galo jam dėkinga (nebėra tarp gyvųjų).
– Papasakokite apie didelio kelio pradžią Vilniuje. Apie komandas, trenerius.
– Baigusi vidurinę mokyklą įstojau mokytis į Vilniaus valstybinį pedagoginį institutą. Studijavau istoriją-kūno kultūrą. Mokytis buvo tikrai nelengva. Visi dėstytojai buvo reiklūs ir nedarė nuolaidų. Žaidžiau krepšinį už instituto komandą „Šviesa“. Penkerius metus buvau komandos kapitone. Besimokant institute teko išvykti žaisti ir į užsienį. Tais laikais išleisdavo tik į socialistines šalis.
Instituto merginų komanda buvo labai stipri, nes mokėsi daug gerų krepšininkių, kurios buvo žemaitės (jos – kovingesnės). Treniravo taip pat žemaitis V. Geštautas.
Kai baigiau studijas, buvau palikta dirbti institute. Dėstyti istorijos nemėgau, nepatiko ir tos „kairumo ligos“. Taip istorijos mokytoja niekada ir nebuvau.
Po metų išėjau dirbti į kooperacijos technikumą, kur dėsčiau kūno kultūrą, bet porą metų turėjau „atžaisti“ už institutą.
Daug gerų krepšininkių, kurios baigė ir dirbo Vilniuje, susibūrėme į klubą „Puntukas“, „Medis“, vėliau „Dovana“. Mes ne kartą tapome laikraščio „Sportas“ taurės laimėtojomis, Lietuvos čempionėmis. Du kartus buvome laimėjusios TSRS darbuotojų profsąjungų taurę. Už tai buvo suteikta galimybė dalyvauti krepšinio turnyruose Etiopijoje ir Budapešte (Vengrija). Deja, į Etiopiją paskutinę minutę nebeišleido, nes prasidėjo neramumai Raudonosios jūros rajone.

Daug metų Stefa Razgutė-Pekarskienė (stovi trečia iš kairės) žaidė „Kamanės“ komandoje. Nuotr. iš asmeninio albumo

Į varžybas, vykstančias kitose šalyse, skrisdavome iš Maskvos Šeremetjevo oro uosto, nes tais laikais Maskva viską reguliuodavo. Kartu skrisdavo ir KGB atstovai iš Maskvos.
Mano vaikai taip ir užaugo sporto aikštelėse. Vyras buvo rankininkas.
–Labai įdomu išgirsti apie didžiuosius jūsų laimėjimus.
– Daugiausiai pasiekėme atsikūrus Nepriklausomybei. Pradėjome dalyvauti Olimpinėse meistrų žaidynėse, pasaulio čempionatuose, Europos čempionatuose. Teko pamatyti daug pasaulio, susitikti su lietuvių bendruomenėmis. Pati pirmoji kelionė buvo 1998 m. į Portlandą, JAV. Ten vyko įvairiausių sporto šakų Olimpinės žaidynės. Laimėjome aukso medalius. Po metų pasaulio čempionatas vyko Urugvajuje. Taip pat laimėjome auksą.
Mane sujaudino lietuvių bendruomenė Urugvajuje, kur per susitikimą viena apie 80 metų amžiaus moteris pasakė: „aš prakeikiau tą dieną, kai mano tėvai atsikėlė į šitą vagių kraštą. Grįžčiau, bet neturiu pinigų“.
Bendruomenėms mes veždavome lietuviškų knygų, bulvių tarkavimo mašinų, suvenyrų su lietuviška atributika. Po Urugvajaus buvome pakviestos pas Lietuvos prezidentą Valdą Adamkų, kuris mus labai šiltai priėmė, o kai papasakojome apie sporto salę Montevideo, kur prezidentas žaidė Pasaulio lietuvių žaidynėse, tai jo akyse pasirodė ašaros.
Visų čempionatų neapsakysi. Dar 2002 m. paminėsiu Olimpines meistrų žaidynes Melburne (Australija).Ten taip pat iškovojome aukso medalius. Buvo įdomu apsilankyti tokiame nutolusiame žemyne, kur reikia skristi virš dvidešimt valandų. Melburne – didelė lietuvių bendruomenė. Organizavo susitikimus su sportininkais iš Lietuvos. Grįžusios vėl buvome pakviestos pas prezidentą V.Adamkų.
2005 m. Olimpinės meistrų žaidynės vyko Edmontone (Kanada), ten taip pat iškovojome aukso medalius. Europos čempionatų aš nė nevardiju, visur iškovojome aukso medalius.
Esu išmaišiusi visą Europą, o taip pat dalyvaudavau ir konferencijose, kai kuriose šalyse po keletą kartų. Su komandos krepšininkėmis esame labai susigyvenusios, nes su kai kuriomis žaidžiame nuo moksleivių rinktinės, su kitomis – nuo studijų laikų.
– Kur pasukote išėjusi iš didžiojo sporto?
– Didžiajame sporte aš buvau visą laiką. Dar žaidėme praėjusiais metais, bet tai turbūt buvo paskutinės varžybos. Sportas reikalauja daug jėgų, sveikatos. Dar dirbu, treniruoju vaikus, o anksčiau dirbau su studentais. Man labai padėjo vyras, kuris mane suprato, palaikydavo, išleisdavo į varžybas, prižiūrėdavo vaikus.
– Ko reikia sėkmingai sportininko karjerai? Kodėl taip skiriasi požiūris į vyrų ir moterų krepšinį?
– Sėkmingai karjerai reikia daug ko: fizinių duomenų, geros sveikatos, užgrūdintos valios, pasitikėjimo savo jėgomis ir juodo darbo.
Vyrų krepšinis „geriau žiūrisi“. Atletiškiems, puikiai nuaugusiems vyrams tinka aukštas ūgis. Kažkaip neturiu jokios nuoskaudos dėl kitokio požiūrio į moterų krepšinį.
Sportas, taip pat ir krepšinis, yra savotiška priklausomybė. Jeigu užsikabini, nebegali mesti. Aišku, atsiliepia traumos, atsiranda skausmai. Ir šiandien dar sportuoju, mokau jaunimą, palaikau formą.
Jūratė MEDEIKYTĖ

Griežtai draudžiama santarvė.lt paskelbtą informaciją kopijuoti ir platinti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitaip ją naudoti neturint raštiško leidėjų sutikimo. Turinio naudojimo taisyklės.

Paskutiniai komentaraivisi komentarai

Nėra komentarų. Būk pirmas parašęs!

Tavo komentaras

*

Už šmeižiančius, asmens garbę ir orumą įžeidžiančius, tautinę ar kitokią neapykantą skatinančius komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę skaitytojai, kurie įstatymų nustatyta tvarka gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn.

Informuojame, kad parašius komentarą būtina įvesti saugos kodą, kuris pateikiamas ryškesnėmis raidėmis. santarvė.lt pasilieka teisę šalinti skaitytojų komentarus, nesusijusius su straipsnio tema, įžeidžiančius bei šmeižiančius asmenis arba reklamuojančius komercines organizacijas.

Populiariausios paieškos frazės: avarija, Buy, Cheap, futbolas, gaisras, krepšinis, nuomonė, nuomonės, Online, orai, Order, paroda, Pills, policija, Purchase, savaitės tema, Seda, Seimas, skaitytojo naujiena, smurtas, sodininko skiltis, sveikata, vagystė, Viekšniai, šisbeitauskas. reklama, Mažeikiai, Mažeikių rajonas, mazeikiuose, santarve, mokinių registras, tatuiruotes, medaus kaina, mazeikiu darbo birza, auksinis usas, mažeikiuose, kalediniai papuosimai, mano sparnai, parkinsono liga, tattoo ant rankos, amandas paulauskas, vytautas lalasstorosios zarnos vezys, danieliaiskydliaukes vezys, filomena taunytė, logopedai, pieno tyrimai zemaitijos pienas, biodujos.