Reklama

Iš tremtinės prisiminimų: „Išgaravo baimė, tik pasiliko amžina skriauda“(0)

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro duomenimis,
1940–1953 m. laikotarpiu iš Lietuvos buvo ištremta 131 600 žmonių. Nuotrauka iš LGGRT centro „Gyvosios atminties“ programos archyvo

Skaitant tremtį išgyvenusių žmonių prisiminimus, pasakojimus, susimąstai apie tai, koks skirtingas žmonių požiūris į tuos pačius dalykus.
Vieni tremtiniai skaudžiais išgyventais prisiminimais nesidalija su niekuo, o paprašyti papasakoti nutęsia: nėra čia ko prisiminti. Kiti, priešingai, – išgyventas istorijas po vieną surankioja ir sudėlioja prisiminimų rankraščiuose.
Įdomi yra iš Sedos valsčiaus ištremtos mokytojos Onos Juškienės rankraščiuose aprašyta informacija. Įdomi ir istorija apie tai, kaip rankraščių kopijos atsirado Mažeikių viešosios bibliotekos informacijos ir kraštotyros skyriuje.

Prisiminimai iš senos spintelės

1941 metų birželio 15 dieną į Altajaus kraštą iš Sedos drauge su sūnumis ir vyru ištremtos O. Juškienės prisiminimai „Tremties keliai“, surašyti Vilniuje 1996 metais, buvo rasti vienoje sostinės kontoroje.
Nebenaudojamoje spintelėje tarp šūsnies popierių bei dokumentų O. Juškienės prisiminimų rankraštį surado vilnietis Jonas Vaičiūnas ir 2009 metais persiuntė Mažeikių viešajai bibliotekai.
„Istorija tokia: mirus mano vienam bendradarbiui, tvarkydamas jo spintelę darbe, radau tuos prisiminimus. Pagailo, kad tremtinės prisiminimai gali pražūti. Pamanęs, kad sugalvosiu, kam juos perduoti, ėmiau ir priglaudžiau“, – „Santarvei“ pasakojo pašnekovas.
Pasak J. Vaičiūno, jau ne kartą yra atsitikę taip, kad jam pasisekdavo rasti kažką įdomaus. Suradęs, perskaitęs, susižinojęs vienokią ar kitokią informaciją, jis stengdavosi surasti, kam tai galėtų būti aktualu ir įdomu.
„Taip buvo ir su kolegos spintelėje surastais O. Juškienės prisiminimais“, – apibendrino pašnekovas.

Rankraštį surado kraštotyrininkas

Vilnietis J. Vaičiūnas prisistato taip: pagal išsilavinimą jis yra inžinierius, o pagal pomėgį – šioks toks kraštotyrininkas.
Pašnekovas jau daugiau nei 40 metų renka savo gimtojo krašto Kriūkų (Šakių rajonas) kraštotyrinę medžiagą, domisi jo bei jame gyvenusių žmonių istorijomis.
„Man, kaip kraštotyrininkui, yra įdomios įvairios sritys. Iš ypatingųjų archyvų esu surinkęs daugelio kraštiečių gyvenimo istorijas – net ir su bylų numeriais“, – paprašytas plačiau papasakoti apie savo veiklą kalbėjo J. Vaičiūnas.
Be to, 2009 metais jis išleido knygą „Ten, kur teka Jotulė ir Nyka: Kriūkų krašto enciklopedija“, sudarytą iš daugybės straipsnių apie Kriūkų seniūnijos kaimus, parapijas, dvarus, žmones, o taip pat – nuotraukų, žemėlapių.

Mokytojavo Plinkšėse ir Ketūnuose

Leidžiamės į O. Juškienės prisiminimus. Juos rankraščio autorė suskirstė į 7 skyrius: „Žemės ūkio mokykla“, „Kelionė į tremtį“, „Į tremties vietą atvykus“, „Miško darbai“, „Gyvenimas antroje fermoje“, „Lietuva. Į Sibirą savo noru“, „Sovietiniuose lageriuose. Iš Jono Juškos anketų“.
Prisiminimus moteris pradėjo, pasakodama apie tai, kad jos šeimą – vyrą ir du mažamečius sūnus į Sibirą ištrėmė iš Plinkšių žemės ūkio mokyklos. Dvimetėje mokykloje anuomet, 1941 metais, buvo keturios klasės: dvi mergaičių ir dvi berniukų. Mergaičių bendrabutis buvo rūmuose, antrame aukšte, o berniukų – kitame name.
Plinkšių žemės ūkio mokyklai vadovavo Jonas Juška – prisiminimų autorės vyras.
Pagal tuometinius įstatymus, vyras negalėjo būti žmonai viršininku. Todėl O. Juškienė 1939–1940 metais mokytojavo Ketūnų pradinėje mokykloje. O po kurio laiko, įstatymams pasikeitus, ji dirbo ir Plinkšių žemės ūkio mokykloje.
O. Juškienė užrašė, kad, Lietuvą okupavus sovietams, tuoj pat buvo susirūpinta mokytojus supažindinti su nauja tvarka ir naujomis pareigomis. Mokytojai buvo išmokyti internacionalinio himno ir įpareigoti, kad jį mokėtų ir mokiniai. Per šventes liepta kelti nebe lietuvišką trispalvę, o naują vėliavą – su kūju ir pjautuvu.

Tardymai – už ne taip ištartą frazę

Jaunoji karta kiek galėdama priešinosi naujai tvarkai. Vietoj internacionalinio himno dainavo lietuviškas dainas. 1941 metų vasario 16 dieną prie Sedos paslapčia iškėlė tautinę vėliavą ir išklijavo keletą plakatų. Už tai kentėjo visi – ir patys mokiniai, ir mokytojai.
„Kilo įtarimas, kad tai mūsų mokinių darbas. Prasidėjo kratos, mergaičių iš bendrabučio savaitę neišleido, ieškojo įkalčių. Dalį mokinių ir vieną mokytoją už per pamoką pasakytą frazę, kad Sovietų Sąjungoje derliai mažesni nei Lietuvoje, išvežė į Mažeikius tardyti“, – prisiminė tremtinė.
Taip mokytojus ir mokinius trukdę savaitę, pareigūnai jokių įrodymų nerado.

Išvežė per apgaulę

Juškų šeimos „paimti“ milicijos viršininkas ir pora civilių vyrų atvažiavo 1941 metų birželio 15 dieną.
„Viršininkas pasakė, kad atvažiavo mūsų, kaip pavojingų asmenų, perkelti į kitą gyvenamąją vietą. Paaiškino, kad ten galėsime dirbti pagal specialybę, o vaikai galės lankyti darželį. Į mano vyro klausimą, kuo esame pavojingi, viršininkas atsakė, kad geriau apie tai iš viso nekalbėti“, – rašoma prisiminimuose.
Darydami pedagogų šeimos namuose kratą pareigūnai tarp drabužių aptiko karišką uniformą. Pavaldiniai parodė ją viršininkui, o tas pasakė, kad tai – geriausias įrodymas.
„Kodėl dar reikia kažką įrodyti? Juk tai jokia paslaptis – vyras buvo atsargos leitenantas ir turėjo uniformą su visais diržais, ženklais ir ginklu, kurį buvo atidavęs, kai tik buvo liepta atiduoti.
Vėliau sužinojau, kad šauliai buvo laikomi didžiausiais nusikaltėliais. Už tai, kad esi šaulys, lagerio gauni dešimt metų…“ – prisiminė O. Juškienė.

Nuo vyro ir tėvo atskyrė

Tremiama O. Juškienė ir du jos sūnūs buvo atskirti nuo vyro ir tėvo. Motina su sūnumis buvo ištremta į Altajaus kraštą, į Karandyką.
Jos vyras pagal sovietų įstatymų straipsnį „Aktyvus veikimas prieš darbininkų klasę ir darbininkų judėjimą“ buvo nuteistas 10 metų lagerio darbų, o atbuvęs šį laiką jis neribotam laikui ištremtas į Krasnojarsko kraštą.
Ilgą laiką moteris nežinojo, ar sutuoktinis gyvas, kokiame lageryje jis kali.
Apie tai, kad tremtiniai Sibire dirbtų pagal turimą profesiją, kalbos nebuvo. O. Juškienei teko dirbti prie miško paruošimo, šienauti, prižiūrėti gyvulius, kirpti avis.

Vietinius minėjo geru žodžiu

Pasakodama apie savo ir savo vaikų buitį Sibire, O. Juškienė prisiminė: išvežama iš Lietuvos ji jokių virtuvės rakandų pasiėmusi neturėjo. Tad dubenį, kelis šaukštus, peilį gavo išmainydama savo atsivežtus daiktus. Tremtiniai, radę besimėtančių konservų skardinių, jas būtinai pasiimdavo, išsiplaudavo – tai buvo puodelis.
„Duona iš pradžių buvusi gera, puri, kvietinė, ilgainiui prastėjo, o jos norma mažėjo. Iš pradžių darbininkui per dieną jos buvo skiriama 600 gramų, vaikui – 400 gramų. Iškeisdamos atsivežtus drabužius, baltinius, apsirūpindavome pienu, bulvėmis, kitais produktais“, – rašoma prisiminimuose.
Vietinius Altajaus krašto gyventojus lietuvė tremtinė pirmiausia mini kaip sąžiningus žmones – ką tremtiniai su jais susiderėdavo, tą atgaudavo iki paskutinio. Be to, jie buvo atjaučiantys, vaišingi.

Iš Altajaus krašto – į Lietuvą

Po šešerių Altajaus krašte praleistų metų O. Juškienė su vaikais pasiryžo bėgti į Lietuvą.
Ji sužinojo, kur nelegaliai galima įsigyti bilietus, kas juos gali parūpinti, kur apsistoti, kol atvyks reikiamas traukinys.
Ta kelionė buvusi itin ilga ir sunki. Kadangi motina ir jos sūnūs neturėjo jokių asmens dokumentų, nuolat lydėjo baimė, kad bet kur gali būti sučiupti.
„Tėviškė, matau, dar visko pilna. Tik džiaugsmo nebėra. Gal ir brangūs jiems buvome, bet ne laiku atvykome. Jautėsi baimė, kažkoks užgulęs sunkumas, netikrumas. Nebuvo išsvajotų šypsenų, linksmų kalbų“, – apie tai, kad sugrįžusiųjų iš tremties giminės nelabai laukė, rašoma O. Juškienės prisiminimuose.

Iš Lietuvos į Krasnojarską – savo noru

Po penkerių Lietuvoje praleistų sunkių metų, neturint legalių dokumentų, būnant svetimais tarp savų, O. Juškienė nutarė pasiimti vaikus ir išvažiuoti pas vyrą.
1951 metais jis buvo išleistas iš lagerio ir ištremtas į Krasnojarsko kraštą. Pas vyrą ir tėvą jie išvyko niekam nieko nesakę.
„Su vyru J. Juška susitikome 1952 metais, po 12 nesimatymo metų. Galėjome gyventi kartu, nors ir dar ne Lietuvoje. O 1959 metų sausio mėnesį jau legaliai grįžome į Lietuvą, tik čia vis dar buvome laikomi raupsuotaisiais.
Visi „pasveikome“ tik 1989 metais. Išgaravo baimė, tik pasiliko amžina skriauda“, – savo tremties prisiminimus apibendrino jų autorė.

Griežtai draudžiama santarvė.lt paskelbtą informaciją kopijuoti ir platinti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitaip ją naudoti neturint raštiško leidėjų sutikimo. Turinio naudojimo taisyklės.

Paskutiniai komentaraivisi komentarai

Nėra komentarų. Būk pirmas parašęs!

Tavo komentaras

*

Už šmeižiančius, asmens garbę ir orumą įžeidžiančius, tautinę ar kitokią neapykantą skatinančius komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę skaitytojai, kurie įstatymų nustatyta tvarka gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn.

Informuojame, kad parašius komentarą būtina įvesti saugos kodą, kuris pateikiamas ryškesnėmis raidėmis. santarvė.lt pasilieka teisę šalinti skaitytojų komentarus, nesusijusius su straipsnio tema, įžeidžiančius bei šmeižiančius asmenis arba reklamuojančius komercines organizacijas.

Populiariausios paieškos frazės: avarija, Buy, Cheap, futbolas, gaisras, krepšinis, nuomonė, nuomonės, Online, orai, Order, paroda, Pills, policija, Purchase, savaitės tema, Seda, Seimas, skaitytojo naujiena, smurtas, sodininko skiltis, sveikata, vagystė, Viekšniai, šisbeitauskas. reklama, Mažeikiai, Mažeikių rajonas, mazeikiuose, santarve, mokinių registras, tatuiruotes, medaus kaina, mazeikiu darbo birza, auksinis usas, mažeikiuose, kalediniai papuosimai, mano sparnai, parkinsono liga, tattoo ant rankos, amandas paulauskas, vytautas lalasstorosios zarnos vezys, danieliaiskydliaukes vezys, filomena taunytė, logopedai, pieno tyrimai zemaitijos pienas, biodujos.